Нора Робертс - Gražioji arklininkė

— Aš katalikė, negalėsiu išsiskirti, — tyliai tarė.

— Ką gi, galėsime anuliuoti santuoką.

Ji spoksojo į jį sustingusi iš siaubo.

— Anuliuoti?

— Taip, anuliuoti. Neturėtų būti sunku, jeigu pasirodo, kad santuoka nenusisekusi. Šiek tiek formalumų — ir viskas, — ramiu, dalykišku tonu dėstė Trevis.

Adelija tvirtai suspaudė kėdės atlošą, iš visų jėgų bandydama sugalvoti, kaip atremti jo argumentus.

— Dėl Dievo meilės, Di, — nekantriai tarė vyras. — Nejaugi negali dėl Padžio ištverti tos ceremonijos? Tau tai nieko nereiškia, o jam — gyvenimo ar mirties klausimas.

Trevis vėl suėmė Adeliją už pečių ir atsuko į save. Stengdamasis suvaldyti pyktį žvelgė į jos perbalusį veidą ir baimės kupinas akis. Jautė, kad ji virpa it epušės lapas. Tada užsimerkė, nusikeikė ir čiupęs merginą į glėbį priglaudė prie krūtinės.

— Atleisk, Di. Rėkaudamas tikrai nepalengvinsiu padėties, tiesa? Nagi, prisėsk, — jis nusivedė Adeliją prie sofos ir jie atsisėdo. Trevis nepaleido jos iš glėbio. — Ilgai tvardeisi, dabar tau reikia išsiverkti. O paskui rimtai pasikalbėsime.

— Ne, aš neverksiu. Niekada neverkiu. Iš to nieko gero, — patikino jį Adelija. Mergina sėdėjo įsitempusi ir nelaiminga, o Trevis stipriai glaudė ją prie savęs. — Paleisk mane, prašau, — jausdama, kad tuoj praras savitvardą, paprašė, bandydama ištrūkti. — Man reikia pagalvoti. Jei tik žinočiau, kaip pasielgti... — Adelija virpėjo visu kūnu, tai darėsi nebepakeliama ir ji įsitvėrė pirštais Treviui į marškinius. — Trevi, aš taip bijau...

Tai tarusi Adelija paplūdo ašaromis, nenumaldoma rauda draskė krūtinę, ir Trevis dar stipriau suspaudė ją glėbyje. Ašaros upeliais tekėjo jai per skruostus, atrodė, kad per daugybę metų susikaupęs skausmas pagaliau išsiveržė, grasindamas užtvindyti viską aplinkui. Trevis tylėjo, tik švelniai glostė Adelijai plaukus ir kantriai laukė, kol audra nurims.

Pamažu kūkčiojimas tilo, pagaliau virto gailiu inkštimu, pagaliau Adelija atsipalaidavo jo glėbyje, išsekusi ir išliejusi visas ašaras. Tada giliai, trūkčiojamai atsiduso.

— Padarysiu viską, ką manai esant reikalinga.

Adelija niekada nesuko sau galvos, kaip Treviui pavyksta taip greitai sutvarkyti dokumentus. O dabar buvo pernelyg priblokšta netikėtai užgriuvusių įvykių, kad domėtųsi tokiomis smulkmenomis. Vienintelis dalykas, sukėlęs audringą merginos reakciją — bandymas ją įkalbėti, kad palikusi dėdę važiuotų persirengti ir pavalgyti. Ji kategoriškai atsisakė išeiti iš ligoninės — ryžtingai įsitaisė laukiamajame, nusiteikusi nepajudėti iš vietos.

Ji brūkštelėjo parašą ant ištiesto leidimo tuoktis, pasisveikino su liaunu kunigėliu, kuris netrukus turės sutuokti juodu su Treviu ir priėmė puokštę gėlių iš draugiškos ligoninės slaugytojos, kuri tikino, kad moteris negali tuoktis be puokštės. Skausmingai šyptelėjo — juk ji žinojo, kad nėra tikra nuotaka. Teisiškai turės mylimo vyro pavardę, bet iškilmingi priesaikos žodžiai jam — visai bereikšmiai. Visa tai — tik gražus spektaklis, turintis nuraminti sunkiai sergantį dėdę Padį.

Juodu stovėjo vienas priešais kitą nejaukioje palatoje, kuri buvo prigrūsta medicinos technikos, ore tvyrojo vaistų kvapas — ir tapo vyru bei žmona. Adelija paskui kunigą pakartojo priesaikos žodžius ir Trevis užmovė žiedą jai ant piršto. Žiedas buvo per didelis ir smuko nuo piršto, ji jautėsi taip, tarsi ant širdies kas nors būtų užritinęs akmenį. Ceremonija netruko nė dešimties minučių ir Adelija nuolankiai priėmė lengvą Trevio bučinį.

Tada Adelija Kanein Grant pasilenkė ir pabučiavo į kaktą savo dėdę. Jis nusišypsojo švytėdamas iš laimės, kad taip netikėtai išleido už vyro savo mažąją mergaitę, ir tą akimirką Adelija suprato — Trevis buvo teisus.

— Mažoji Di, — sušnibždėjo dėdė, laikydamas Adeliją už rankos. — Dabar tu būsi laiminga. Trevis — geras žmogus.

Ji nusišypsojo ir patapšnojo dėdę per skruostą.

— Tikrai būsiu laiminga, dėde Padi. O dabar ilsėkis, netrukus parsivešime tave namo.

— Gerai, stengsiuosi pailsėti, — nesiginčijo Padis ir pakėlė akis į Trevį. — Nuoširdžiai rūpinkis ja, vaikine... Ji... grynakraujė kumelaitė.

Važiuodami namo abu tylėjo. Pavieniai saulės spinduliai brovėsi pro sunkius debesis ir krito ant kelio. Adelija išsiblaškiusi stebėjo šviesų žaismą. Sustabdęs automobilį priešais didįjį namą Trevis pertraukė slegiančią tylą:

— Aš paskambinau namų tvarkytojai ir perspėjau apie mūsų vestuves. Jau turėtų būti paruošusi tau kambarį ir pernešusi daiktus.

Adelija susiraukė.

— Aš ne...

— Šiuo metu, — piktai prisimerkęs pertraukė ją Trevis, — tu esi mano žmona, todėl gyvensi mano namuose. Miegosime atskiruose kambariuose, — pridūrė tokiu tonu, kad ji kaipmat užsičiaupė. — Tačiau viešumoje turime atrodyti kaip tikrų sutuoktinių pora. Nėra jokio reikalo, kad dar kas nors sužinotų apie mudviejų susitarimą. Pabandę ką nors aiškinti, tik dar labiau viską supainiotume.

— Žinoma, tu teisus.

Pajutęs įtampą Adelijos balse Trevis atsiduso ir tęsė kiek švelniau:

— Aš pasistengsiu, kad viskas būtų kuo paprasčiau, Di. Tavęs teprašau vaidinti savo vaidmenį, visa kita — kaip tau patinka. Tau nebereikės dirbti.

— Nebegalėsiu dirbti su žirgais? — išsigandusi pertraukė jį Adelija. — Bet, Trevi...

— Paklausyk manęs, Adelija, — jis suėmė delnais jos veidą. — Gali elgtis, kaip tinkama. Tu juk nė nežinai, ką tai reiškia, tiesa? — Žvelgdamas į nelaimingą jos veidą vyras susiraukė. — Jeigu nori dirbti su žirgais — dirbk, bet ne kaip žirgyno darbuotoja, o kaip mano žmona. Gali leisti laiką lankydamasi klubuose [* Country club (angl.) - turtingų apylinkių gyventojų

susirinkimų vieta su golfo aikšte ir kitokiomis pramogomis (vert.).] arba valydama arklides — spręsk pati.

— Gerai, — Adelija palengva atleido iš visų jėgų sugniaužtus kumščius. — Ir aš labai stengsiuosi neapsunkinti tau gyvenimo. Priėmei teisingą sprendimą, dėdei Padžiui labai palengvėjo, ir esu tau už tai dėkinga.

Trevis kurį laiką žvelgė į ją, paskui gūžtelėjo pečiais ir išlipo iš automobilio.

Jiems įėjus vidun į prieškambarį išpuolė putlutė žilaplaukė namų šeimininkė, šluostydamasi rankas į baltą prijuostę.

— Hana, susipažinkite, čia Adelija, mano žmona.

Šiltos rusvos akys atidžiai nužiūrėjo Adeliją, moteris patenkinta nusišypsojo.

— Sveika atvykusi, ponia Grant. Jau buvo pats laikas kokiai jaunai gražuolei nusitempti mano Trevį prie altoriaus, — pareiškė ji, o Adelija sumurmėjo tai, ką manė esant tinkama tokia proga. — Man labai gaila, kad Padžiui taip nutiko, mes visi jį labai mylime, — prisipažino moteris. Pajutusi vėl užplūstančias ašaras Adelija užsimerkė ir šiaip taip jas suvaldė. — Ak, vargše mergyte, turbūt jūs iš nuovargio vos ant kojų laikotės. Trevi, veskis ją į viršų, kambarys paruoštas.

Adelija ėmė kopti laiptais, kurie jai atrodė lyg Olimpo kalnas. Netardamas nė žodžio Trevis čiupo ją ant rankų, užnešė į viršų, tada kilimais išklotu koridoriumi iki kambario ir pagaliau paguldė ant didžiulės lovos.

— Atleisk, — ji pakėlė ranką, bet ir vėl nuleido. Atrodė, daugiau nėra ką pasakyti.

Trevis prisėdo šalia ir nubraukė jai nuo veido plaukus.

— Adelija, kada tu pagaliau suprasi, kad silpnumas ne visada yra trūkumas? Kad jį kur velniai, tą tavo airišką užsispyrimą, — susiraukęs suburbėjo. — Bet tikriausiai tik jis ir laikė tave taip ilgai ant kojų. Paskutines šešias valandas atrodei išblyškusi kaip popierius.