Нора Робертс - Gražioji arklininkė

— Tada, mano mažoji sesute, nusisamdysime furgoną, — Triša mostelėjo ranka, kad Adelija eitų į persirengimo kabiną, ir susikaupusi ėmė apžiūrinėti balto lino palaidinukę.

Buvo pavakarė. Adelija stovėjo ir susimąsčiusi spoksojo į kalnus pirkinių ant savo lovos. Paskui atsiduso ir apsiskusi ant kulno išėjo iš kambario. Hana aptiko ją stoviniuojančią apačioje ir negalinčią apsispręsti, ar likti namie, ar paieškoti Trevio arklidėse.

— Sveiki, ponia Grant, kaip laikosi Padis?

— Atrodo puikiai, mačiau jį prieš pora valandų.

— Vargšele, atrodote visai nusikamavusi.

— Vaikščiojau po parduotuves, tiek daug reikėjo nusipirkti. Tikriausiai būtų lengviau iškuopti arklides...

Hana sukikeno.

— Puodelis arbatos, štai kas jums padės. Prisėskite, aš tuojau atnešiu.

— Hana, — sustabdė ji putliąją moterėlę, šiai dar nespėjus išbildėti iš kambario, — gal galėčiau... ar neprieštarautumėte, jei kartu išgertume arbatos virtuvėje? — ji bejėgiškai skėstelėjo rankomis. — Aš nepratusi, kad mane aptarnautų.

Moters veidas pražydo šypsena, ji motiniškai apkabino Adeliją per liemenį.

— Žinoma, ponia, eime su manimi. Išgersime po puodelį arbatos ir truputį paplepėsime.

Taip Trevis ir rado jiedvi, kai po valandžiukės grįžo namo. Stovėdamas tarpduryje jis susižavėjęs stebėjo, kaip jos ruošia pietus ir tauška lyg senos bičiulės.

— Ir ką aš čia matau? Tikrų tikriausias stebuklas, — pagaliau prabilo jis, ir dvi galvos beregint pasisuko į jį. — Nemaniau, kad sulauksiu dienos, kai įsileisite ką nors į virtuvę, Hana. — Jis pažvelgė į namų šeimininkę, paskui į mažąją moterytę jos pašonėje. — Kokiais airiškais burtais ją užbūrei, Di?

— Tik savo pačios žavesiu, jaunasis nenaudeli, — be galo oriai pareiškė Hana. — O dabar, ponia, — ji ištraukė daržovių skustuką Adelijai iš rankų, — keliaukite ir patraukite tą vyrą man iš po kojų. Virtuvėje jis tik trukdo.

Nė kiek nesutrikęs Trevis šyptelėjo.

— Eime į terasą, Di, — pakvietė imdamas Adeliją už rankos. — Oras pernelyg gražus, kad leistume laiką viduje.

Pro plačias prancūziško stiliaus duris jis išsivedė ją ant lygaus akmeninio grindinio. Saldūs gėlių kvapai pleveno vasaros pradžios ore, o saulė vis dar kaitino, berdama ant akmenų spindulius.

— Na, Di, — prabilo jis, pasodinęs Adeliją į minkštą kėdę, o pats įsitaisęs priešais, — ar nusipirkai viską, ko reikia?

— Viską? — perklausė ji, tada užsimerkė ir nusipurtė. — Niekada gyvenime nesu mačiusi, juo labiau vilkėjusi šitiek drabužių. Tą apsivelki, aną nusivelki. — Ji niekinamai išsiviepė ir atsimerkusi pamatė jo plačią šypseną. — Liausies šypsojęsis, kai turėsi statyti priestatą visiems tiems daiktams sukrauti. Tavo sesuo — baisiai užsispyrusi moteris, Trevi Grantai. Ji grūdo man į rankas drabužius vieną po kito ir vis siuntė į persirengimo kabiną. Niekaip negalėjau jos perkalbėti.

— Taip ir maniau, kad Triša bus puiki pagalbininkė.

— Pagalbininkė? — Adelija skausmingai atsiduso. — Jaučiausi lyg uragano įsukta. Pirkinių krepšių kalnas augo, o Triša šypsojosi ir vis atrasdavo kažką naujo. Man atrodo, ji puikiai praleido laiką, — paslaptingai pridūrė.

— O taip, net neabejoju. Jai neturėjo būti sunku padėti tau susikomplektuoti garderobą, — tarė Trevis ir šyptelėjo pabandęs įsivaizduoti, kaip viskas vyko.

— Trevi, — po kurio laiko prabilo Adelija, — o ką aš veiksiu su tokia daugybe drabužių?

— Pabandyk juos vilkėti, — pasiūlė jis. — Paprastai žmonės taip daro.

— Kurį laiką, žinoma, vilkėsiu. Suprantu, kad dabar negaliu vaikščioti apsirengusi kaip anksčiau. Bet kai... — Adelija nutilo, ieškodama tinkamų žodžių. — Kai viskas sugrįš į savo vėžes...

— Drabužiai tavo, Adelija, — pertraukė ją Trevis, nekantriai mostelėjęs ranka. — Kad ir kas nutiktų, jie liks tau. Juk man iš jų jokios naudos, — jis pakilo ir perėjęs per terasą įsmeigė žvilgsnį į tolin besidriekiančias lankas.

Adelija sėdėjo tylėdama, sutrikusi dėl staigaus jo pykčio, negalėdama suprasti, kas nutiko. Paskui atsistojo ir priėjusi prie Trevio švelniai palietė ranką.

— Atleisk, Trevi. Tikriausiai pasirodžiau esanti labai nedėkinga. Visai ne tai norėjau pasakyti. Bet pastaruoju metu mano gyvenime tiek daug įvykių... Aš nenoriu pasinaudoti tavimi ir išspausti naudos.

— Sunku būtų tave apkaltinti bandymu pasinaudoti. Atvirkščiai, reikia beveik jėga priversti, kad ką nors paimtum, — jis gūžtelėjo pečiais ir atsisuko. — Adelija, — tarė atsidusęs, šiek tiek nekantriai, bet linksmai, — kokia tu negudri.

Ji nė nesvarstė, ką Trevis turėjo omenyje tai sakydamas, nes baisiausiai apsidžiaugė, kad jis nebepyksta ir vėl šypsosi.

— Turiu tau kai ką, — tarė jis ir iš kišenės išsitraukė nedidelę dėžutę. — Tas žiedelis, kurį užmoviau per sutuoktuves, pradžiai tiko, bet jį beveik galėtum nešioti vietoje apyrankės.

— Ak! — aiktelėjo Adelija ir neteko žado, kai atidariusi dėžutę išvydo mažą žiedelį su deimantais ir žėrinčiais smaragdais.

Numovęs jai nuo piršto didoką vyrišką žiedą Trevis jį pakeitė prabangiu vestuviniu žiedeliu.

— Man regis, šis kur kas labiau tinka.

— Tinka, — sutrikusi sumurmėjo Adelija, sunkiai įveikdama norą šokti jam ant kaklo ir prisipažinti, kad myli.

— Gana ilgai apžiūrinėjau tavo rankas, todėl tiksliai nuspėjau žiedo dydį, — švelniai pasakė Trevis ir paleidęs jos ranką sugrįžo į savo kėdę.

Nurijusi gerklėje užstrigusį gumulą Adelija nusekė jam iš paskos.

— Trevi, — kreipėsi ji, sustojusi priešais. Jautėsi keistai žvelgdama į jį iš viršaus, — tu man tiek daug visko dovanoji, o aš tau nieko neturiu. Norėčiau... Gal galiu ką nors dėl tavęs padaryti? Ar yra kas nors, ko iš manęs norėtum?

Trevis įsmeigė į ją rimtą žvilgsnį — atrodė, niekada neprabils.

— Kol kas, Di, — pagaliau prašneko jis, — geriausia, ką gali man padaryti, tai neklausinėdama priimti mano dovanas.

Išgirdusi tokį atsakymą Adelija atsiduso.

— Gerai, Trevi, — sutiko ji, — jeigu tik tai tau teikia malonumo.

Jis atsistojo, paėmė ją už rankos ir perbraukė pirštu per žiedą.

— Taip, man tai teikia malonumo. Eime, pavalgysime, o paskui papasakosiu, kaip šiandien tavęs ilgėjosi Jo Didenybė.

Kitos dvi savaitės skriste praskriejo Adelijai lakstant tarp ligoninės ir arklidžių. Padį perkėlė į paprastą palatą. Atjungtas nuo medicininės aparatūros jis sparčiai taisėsi su kiekviena diena, tik nuolat skundėsi, kad yra įkalintas lovoje ir badomas adatomis. Draugiškai bendraudama su arklidžių darbininkais, kasdien jodinėdama ir rūpindamasi arkliais Adelija jautėsi sugrįžusi į įprastą gyvenimo ritmą ir kartais net pamiršdavo, kad dabar ji — ponia Trevis Grant.

Trevis su ja elgėsi maloniai ir rūpestingai, kartu valgydami juodu kalbėdavosi apie Padžio sveikatą arba žirgus. Jis leido Adelijai pačiai spręsti, kuo ji nori užsiimti, nekėlė jokių reikalavimų, buvo tolerantiškas, dosnus ir laikėsi atstumo. Ji pastebėjo šį nežymų pasikeitimą jų santykiuose ir tai neteikė jokio džiaugsmo. Trevis nė karto nepakėlė balso, jos nekritikavo, net pirštu nepalietė, nebent tai būdavo neišvengiama. O Adelija troško, kad jis imtų rėkauti, papurtytų ją sugriebęs už pečių — prarastų tą geležinę savitvardą.

Dabar jų santykiai buvo labiau dalykiški nei tada, kai ji iš tiesų jam dirbo.

Vieną popietę pakeliui į namus ji svarstė, ar Trevis jau bus grįžęs iš verslo susitikimo, kai gėlių darželyje pamatė didžiulį murziną plaukuotą padarą. Atidžiai apžiūrėjusi suprato, kad tai purvu aplipęs didžiulis šuo.