Нора Робертс - Gražioji arklininkė

— Trevi, — staiga prabilo mergina, jis gurkštelėjo kavos ir klausiamai pakėlė antakius. — Aš čia netinku. Net nenutuokiu, kaip turėčiau elgtis, ko iš manęs tikimasi. Nenoriu, kad dėl manęs tau būtų gėda. Mirtinai bijau pasakyti ar padaryti ką nors netinkama ir...

— Adelija, — pertraukė ją Trevis, ir to vieno žodžio užteko, kad mergina nutiltų. Kaipmat suvokė jau pasakiusi kažką netinkama, nes jo žvilgsnis nežadėjo nieko gero. Bet kai prabilo, Trevio balsas buvo visiškai ramus: — Tu niekada nepadarysi man gėdos. Nurimk ir būk savimi — štai ko iš tavęs tikiuosi.

Stojo tyla. Adelija žaidė kiaušinio lukštu.

— Beje, — prabilo Trevis ir pakėlusi akis Adelija pamatė, kad jis šypsosi, — laikraštyje yra tavo nuotrauka.

— Mano nuotrauka?

— Taip, — vyras dar labiau išsišiepė. — Tiesą pasakius, net dvi nuotraukos. Vienoje — tu su Styvu, sėdite sau įsitaisę ant tvoros, o kitoje — su manimi po Belmonto lenktynių.

Tirštas raudonis užliejo Adelijos skruostus supratus, kas užfiksuota antrojoje nuotraukoje.

— Nesuprantu, ko jie vis sekioja man iš paskos su savo fotoaparatais ir pieštukais.

— Ir aš nesuprantu, — pritarė jai Trevis ir vėl išsišiepė iki ausų. — Atrodo, kad kurį laiką žiniasklaida labai domėjosi mano jaunosios arklininkės meilės romanais...

Adelija išvertė akis.

— Nejaugi manai, kad... Kokia nesąmonė! Mudu su Styvu — tik draugai, o su tavimi... — ji sudvejojo, kažką neaiškiai burbtelėjo ir užsisklendė tyloje.

— O mudu susituokę, Adelija. Nesvarbu, draugai, ar ne — bet susituokę, — keistai šypsodamasis Trevis baigė gerti kavą ir pakilo nuo stalo. — Na, žurnalistams tai neatrodys nesąmonė, kai sužinos apie dabartinius mūsų santykius. Kurį laiką mums gal ir pavyks tai nuo jų nuslėpti, bet anksčiau ar vėliau turėsime susitaikyti, kad jie kaišios nosį, kur niekas neprašo... Atrodo, papusryčiavai, nes jau dešimtį minučių žaidi su šakute. — Jis paėmė ją už rankos ir pakėlė nuo kėdės. — O dabar, kai tik nusibrauksi nuo veido tą rūgščią miną, nuvešiu tave į ligoninę.

Vos tik Adelija pamatė dėdę Padį, nerimą kaip ranka nuėmė — jo veidas, vakar atrodęs pilkas it žemė, šįryt jau buvo atgavę beveik normalią spalvą, o kai Trevis įsivedė Adeliją į palatą, Padžio akys sužibo iš džiaugsmo. Balsas dar buvo silpnas, bet kalbėjo jis užtikrintai ir be įtampos. O kai jis ėmė skųstis esąs prirakintas prie prakeiktų ūžiančių mašinų, Adelija ėmė juoktis ir pabučiavo jam ranką — pagaliau jai pavyko atsikratyti nemalonios įtampos.

Po kurio laiko Trevis išsitempė Adeliją į koridorių.

— Šįkart negalėsi čia ilgai užsibūti. Gydytojas sakė, kad Padis greitai nuvargsta, jam reikia daugiau ilsėtis. Poilsis ir tu — jam patys geriausi vaistai.

— Aš jo nevarginsiu, Trevi, — pažadėjo Adelija. — Šiandien jis jau daug geriau atrodo, pamačiusi vos patikėjau savo akimis. Dar truputį pabūsiu, o kai pamatysiu, kad pavargo, iškart išeisiu.

Trevis žvelgė į švytintį Adelijos veidą, nejučiomis žaisdamas jos plaukų galiukais.

— Man jau reikia važiuoti, bet netrukus atvyks Triša ir pasiims tave apsipirkti, — tarė jis, tada nuleido ranką susirūpinęs įsmeigė akis į tolį. — Ji geriau už mane žinos, ko tau reikia, o jei norėsi vėl aplankyti savo dėdę, parveš atgal, galėsi ilgiau pabūti.

— Labai ačiū, Trevi, kad taip rūpiniesi, — Norėdama atkreipti Trevio dėmesį, Adelija palietė jo ranką. — Net nežinau, kaip galėčiau tau atsidėkoti už tai, ką esi padaręs.

— Niekis, — vyras gūžtelėjo pečiais ir išsitraukęs piniginę ištiesė jai kelis banknotus. — Už viską, ką sumanysi nusipirkti, bus sumokėta, Triša tuo pasirūpins, bet tau ir pačiai reikia turėti šiek tiek grynųjų.

— Trevi, čia tiek daug, aš negaliu...

— Nesiginčyk, imk, — pertraukė ją Trevis ir įdėjęs jai į delną banknotus užlenkė pirštus. — Kol kas gali atiduoti juos Trišai, kad pasaugotų. Dėl Dievo meilės, Di, nusipirk kokią nors rankinę. O dabar — iki pasimatymo vakare.

Tai taręs vyras apsisuko ir nuėjo ilgu koridoriumi, o Adelija nulydėjo jį žvilgsniu.

AŠTUNTAS SKYRIUS

Į palatą įpuolusi Triša skambiai pakštelėjo Padžiui į skruostą ir džiaugsmingai pareiškė, kad jis begėdiškai apsimeta sergąs, nes nori būti dėmesio centre. Šiek tiek pabuvusi ji išsivedė Adeliją į koridorių ir entuziastingai čiupo į glėbį.

— Ak, kaip aš džiaugiuosi dėl judviejų su Treviu! — sušuko ji, visa švytėdama iš džiaugsmo, ir Adelija pasijuto nesmagiai. — Štai ir turiu jaunesnę sesutę, kurios taip troškau. — Ji dar kartą apkabino Adeliją. — Džeris siunčia linkėjimų, — prisiminusi savo vyrą pridūrė. — O mūsų dvyniai ėmė šokinėti iš džiaugsmo sužinoję, kad Di nuo šiol bus jų teta. Nusprendė, kad dabar ir jie jau beveik airiai, todėl netrukus įgaus antgamtinių galių.

Adelija šypsodamasi murmėjo padėkas, nors iš tikrųjų neapkentė savęs, kad turi meluoti — labiau už viską pasaulyje ji troško būti atvira su šia moterimi, kurią laikė tikra drauge. Bet davė žodį Treviui, ir privalo jo laikytis.

Triša paėmė Adeliją už rankos ir nusivedė prie lifto.

— Trevis davė man labai griežtas instrukcijas, turiu padėti tau nusipirkti viską, ko reikia — iki menkiausios smulkmenos, — tarė ji joms leidžiantis liftu į pirmą aukštą ir patenkinta nusišypsojo. — Aš, žinoma, pasakiau, kad mielai vykdysiu jo įsakymus ir nesivaržydama leisiu jo pinigus.

— Trevis sakė, kad duočiau tau pasaugoti šiuos pinigus, — Di ištiesė Trišai pluoštelį banknotų, kuriuos ši nė nepažvelgusi įsidėjo į gelsvai rusvos odos rankinę.

— Bus tikras smagumėlis, — nusprendė Triša.

Adelija tik šyptelėjo.

Adelija tikėjosi, kad ir šįkart drabužių pirkimas bus panašus į pirmąjį, bet netrukus jai teko įsitikinti, kad klydo. Triša aplenkdavo didžiąsias universalines parduotuves ir vesdavosi ją į mažesnes, nors ten viskas kainavo kur kas brangiau. Adelija jautėsi it viesulo įtraukta. Ji buvo tampoma po parduotuves, o Triša rinko drabužius, bendravo su konsultantais, priimdavo arba atmesdavo jų siūlomus modelius. Pirkinių krūva darėsi panaši į kalną ir Adelijai ėmė suktis galva.

Žvilgančios ir šiugždančios vakarinės suknios, sportiniai kostiumai, kurie, Adelijos manymu, buvo skirti karalienėms, švelnūs voratinklio plonumo apatiniai, pernelyg subtilūs, kad būtų tikri — viską reikėjo pasimatuoti ir leisti Trišai kritiškai įvertinti. Itališkos odos bateliai ir rankinės, prancūziškos skarelės ir peniuarai buvo parinkti tiesiog meistriškai.

— Triša, Trevis tikrai negalvoja, kad man reikia viso šito, — bandė prieštarauti Adelija, nejaukiai žvelgdama į kalnus dėžučių ir maišų. — Viso gyvenimo neužtektų šiem drabužiams sunešioti.

— Nustebsi, kai įsitikinsi, kad čia tik tiek, kiek moteriai reikia, — sumurmėjo išsiblaškiusi Triša, apžiūrinėdama nuostabiai gražią ilgą žalio šilko suknią. — Tau teks daug keliauti, eiti į įvairiausius vakarėlius ir oficialius priėmimus... — ji nutilo, pridėjo suknią prie Adelijos ir prisimerkė svarstydama. — Trevis kalbėjo labai griežtai — liepė nupirkti viską, ko tau gali prireikti, ir neklausyti jokių tavo atsikalbinėjimų. Taip aš ketinu ir daryti. Štai, — ji įspraudė suknią Adelijai į rankas, — eik ir pasimatuok. Žalia spalva tau labai tinka.

— Nebegalime daugiau pirkti nė dantų krapštuko, — užsispyrė Adelija. — Kai sukrausime viską į automobilį, nebeliks vietos mums pačioms.