Нора Робертс - Gražioji arklininkė

— Pasakyk Džonui, kad per radiją iškviestų greitąją medicinos pagalbą, — paliepė jis Styvui, o pats ėmė daryti širdies masažą. — Padį ištiko širdies smūgis.

Adelija suaimanavo, paėmė Padžio ranką ir priglaudė sau prie širdies, tarsi norėdama perduoti jam savo stiprybės.

— Trevi, dėl Dievo meilės... Trevi, ar jis miršta?! O ne, tai neįmanoma, jis negali mirti!..

— Liaukis! — šiurkščiai nutraukė ją Trevis ir Adelija pasijuto tarsi antausį gavusi. — Turėtum tvardytis! Negaliu rūpintis Padžiu, klausydamasis tavo isterijų.

Adelija giliai įkvėpė oro, paskui iš lėto iškvėpė — ir taip kelis kartus, nervingai gniaužydama Padžio ranką. Mergina pamažu nugalėjo ją apėmusią paniką ir pradėjo ramiai glostyti dėdei galvą, šnabždėdama švelnius žodžius, tvirtindama, kad viskas bus gerai. Nors ir suprato, kad dėdė Padis tikriausiai jos nė negirdi.

Minutės slinko varginančiai lėtai. Trevis vis patikrindavo be sąmonės gulinčio Padžio pulsą, kartkartėmis tylą sutrikdydavo Adelijos murmėjimas. Ji juto, kad lėktuvas ėmė leistis, girdėjo išleidžiamos važiuoklės garsus, pajuto trinktelėjimą, kai ratai palietė nusileidimo taką, bet nesiliovė murmėjusi ir nepaleido dėdės rankos.

Lyg sapne matė, kaip savo darbą dirba paramedikai, prieš perkeldami dėdę į greitosios pagalbos automobilį. Adelija norėjo važiuoti kartu, bet Trevis sulaikė paėmęs už rankos. Pasakė, kad jie važiuos automobiliu iš paskos. Ji nesipriešino, baimė buvo sukausčiusi jos protą ir širdį.

Į Trevio paguodos žodžius Adelija atsakinėjo išsiblaškiusi, trumpais sakiniais. Žvilgtelėjęs į vaškinį merginos veidą Trevis pagaliau paliko ją ramybėje ir įsmeigė akis į kelią.

Slinko ilgos laukimo valandos nykiame laukiamajame, pilname senų žurnalų, kuriuos vieni skaitė, stengdamiesi kaip nors prastumti laiką, o kiti tiesiog desperatiškai į juos spoksojo. Adelija neskaitė, sėdėjo sustingusi, rankas susidėjusi ant kelių, o Trevis mynė po kambarį it tigras narve. Adelijos galvoje buvo visiškas chaosas, ji troško bent kiek ramybės, kad galėtų pasimelsti. Įtampa spaudė visą kūną lyg ankštas kostiumas.

Kai pagaliau pasirodė baltu chalatu vilkintis žmogus, Trevis prišoko prie jo.

— Ar jūs — Padriko Kaneino giminaičiai? — paklausė gydytojas, žvelgdamas čia į aukštą tvirtą vyrą, čia į smulkutę, išblyškusią merginą.

— Taip, — trumpai atsakė Trevis ir žvilgtelėjo į Adeliją. — Kas jam nutiko? Kaip jis laikosi?

— Poną Kaneiną ištiko miokardo infarktas. Atvejis ne pats sunkiausias. Dabar jis jau atgavęs sąmonę, bet labai jaudinasi dėl kažkokios Di.

Adelija pakėlė galvą.

— Aš esu Di. Ar jis mirs?

Daktaras atidžiai nužvelgė išblyškusią, įsitempusią merginą ir priėjo arčiau.

— Darome viską, ką galime, kad pono Kaneino būklė stabilizuotųsi, bet nerimas jam labai kenkia. Atrodo, esate pagrindinis jo nerimo objektas. Leisiu jums aplankyti poną Kaneiną, bet turite pasistengti jo nejaudinti. Gal jums pavyktų kaip nors jį nuraminti. — Išreiškęs pageidavimą gydytojas atsisuko į vyrą, kuris stovėjo nenuleisdamas akių nuo merginos. — Ar jūs Trevis? — paklausė, o kai šis linktelėjo, tęsė: — Jis nori pamatyti ir jus. Eikite su manimi.

Trevis paėmė Adeliją už rankos, pakėlė nuo kėdės ir nusivedė paskui žmogų baltu chalatu.

— Turite penkias minutes, — perspėjo jis, įvedęs porelę į širdies ligų skyrių.

Pamačiusi dėdę ligoninės palatoje, laidais ir žarnelėmis prijungtą prie medicinos aparatų, Adelija stipriai suspaudė Treviui ranką. Ligonis buvo išblyškęs ir kažkaip pasenęs. Adelijai prireikė nemenkų pastangų, kad nepravirktų.

— Di, — silpnu balsu pašaukė dėdė ir mergina priėjusi paėmė jį už rankos.

— Dėde Padi, — tarė ji ir pabučiavusi jo ranką priglaudė sau prie skruosto. — Viskas bus gerai. Čia gerai tavimi pasirūpins, greitai sugrįši namo.

— Noriu, kad atvestum man kunigą, Di.

— Atvesiu, tik nesijaudink, — pažadėjo mergina. Siaubas ledinėmis replėmis sugniaužė jai širdį, pakirto kojas, bet ji susivaldė.

— Dėl tavęs jaudinuosi. Dabar tu negali likti viena... vėl viena... — išspaudė Padis gergždžiančiu balsu. Adelija ėmė glostyti jį ir tyliai murmėti raminamus žodžius. — Trevi... Ar Trevis čia?

Dėdė atrodė labai susijaudinęs, Adelija baimės pilnomis akimis pažvelgė į Trevį.

— Aš čia, Padi, — Trevis priėjo arčiau.

— Turėsi pasirūpinti Adelija. Juk jeigu man kas bloga nutiks, ji ir vėl liks viena. Di tokia mažytė ir silpna. Turėjau anksčiau ja pasirūpinti, anksčiau ką nors padaryti... — jis mostelėjo laisvąja ranka. — Pažadėk man, kad ja pasirūpinsi. Patikiu tau tai, kas man brangiausia.

— Aš pasirūpinsiu ja, duodu žodį, — ramiai ir užtikrintai pažadėjo Trevis, uždėjęs ranką ant jų sunertų rankų. — Gali nesirūpinti dėl Di — ketinu ją vesti.

Įtampa Padžio veide kaipmat atlėgo, kvėpavimas išsilygino.

— Jeigu taip, tai tikrai pasirūpinsi mano mažąja Di. Noriu pamatyti, kaip tuokiatės. Gal galite atvesti kunigą ir susituokti čia?

— Aš viską suorganizuosiu, o tu nurimk ir pailsėk. Atsiduok medikų globai. Dar šią popietę mudu su Di susituoksime tavo akivaizdoje. Man tereikia surasti teisėją ir gauti leidimą, kad nereikėtų laukti tų dviejų privalomų dienų.

— Gerai, pailsėsiu, kol jūs grįšite. Iki pasimatymo, Di.

Adelija šiaip ne taip prisivertė nusišypsoti ir pabučiavusi dėdę į kaktą išėjo paskui Trevį ir gydytoją iš palatos. Vos uždariusi duris ji pasisuko į Trevį.

— Palūkėk, — paprašė jis, paėmęs merginą už rankos. — Kur galėtume pasikalbėti be liudininkų? — ramiai paklausė gydytojo.

Palydėjęs porelę į kažkokį kabinetą gydytojas taktiškai pasišalino.

SEPTINTAS SKYRIUS

Kai durys užsidarė, Adelija ištrūko Treviui iš glėbio, jos baimė ir neviltis virto įsiūčiu.

— Ką sau galvoji?! Kaip galėjai pasakyti dėdei Padžiui, kad susituoksime?! Kaip galėjai jam taip bjauriai meluoti?!

— Aš nemelavau, Adelija, — ramiai atsakė Trevis. — Visai rimtai ketinu tave vesti.

— Kaip tau liežuvis apsivertė prikalbėti tokių dalykų?! — tęsė ji, lyg neišgirdusi Trevio žodžių. — Kaip žiauru šitaip meluoti bejėgiui, tavimi visiškai pasikliaujančiam žmogui. Neturėjai teisės žadėti neįmanomų dalykų. Užgausi jam širdį, tu...

— Susiimk! — įsakmiai liepė Trevis ir papurtė Adeliją, suėmęs už pečių. — Pažadėjau, nes kaip tik to Padis labiausiai trokšta. Po perkūnais, ir tau teks padaryti viską, kad tik jis pasijustų geriau!

— Neįtrauksi manęs į tokią žiaurią melagystę.

Trevis dar stipriau suspaudė jai pečius, bet Adelija nieko nejautė.

— Nejaugi Padis tau visiškai nerūpi?! Nejau esi tokia savanaudė, kad negali bent šiek tiek pasiaukoti?! — piktai paklausė jis ir Adelija krūptelėjo tarsi gavusi per veidą. Ji nusisuko ir atsirėmė į kėdės atlošą. — Šįvakar sugrįšime pas jį į palatą, kur kunigas mus sutuoks, o tu pasistengsi, kad Padis patikėtų, jog ir pati to trokšti. Kai pamatysime, kad jis ganėtinai sustiprėjo, galų gale juk galėsime išsiskirti.

Adelija užsidengė veidą rankomis, skausmas bangomis ritosi per visą kūną. Dėdė Padis guli mirties patale... Trevis sako, kad turime susituokti, o paskui galėsime išsiskirti. O, kad kas nors galėtų man pasakyti, kaip turiu elgtis, — karštligiškai mąstė mergina.

Būti jo žmona, priklausyti jam... Nieko kito Adelija ir netroško, bet apie tai net pagalvoti bijojo... Dabar jis sako, kad taip reikia. Tokie jo žodžiai skaudžiai žeidė. Būtų lengviau visą gyvenimą pragyventi vienai, nei trumpai pabūti jo žmona — be jo meilės. Išsiskirti... Jis tai ištarė taip paprastai. Kalba apie skyrybas dar nė žiedo neužmovęs. Adelija giliai atsiduso ir pabandė mąstyti blaiviai — ir aiškiai suprato, kad Trevis kalba ne apie tikrą santuoką — ne apie santuoką iš meilės. Jam nereikia jos pačios, visas šis spektaklis — tik dėl dėdės Padžio. Turi būti kokia nors kita išeitis. Reikia ką nors sugalvoti. Ji krenkštelėjo.