Нора Робертс - Gražioji arklininkė

Adelija papurtė galvą ir sugrįžo iš prisiminimų pasaulio, nustebinta savo pačios žodžių ir sutrikusi nuo jo žvilgsnio. Tada pabandė pakeisti temą.

— Man reikėjo rūpintis tik ūkiu, o ji rūpinosi ir ūkiu, ir manimi. Man regis, aš kėliau daugiau rūpesčių nei ūkis, — Adelija nusišypsojo trokšdama, kad ir jis nebūtų toks įsitempęs. — Teta Letė man vis sakydavo, kad turėčiau išmokti valdyti savo karštą būdą. Labai stengiuosi.

— Nejaugi? — pagaliau šyptelėjo Trevis.

— O taip, — Adelija kuo rimčiausiai linktelėjo galva. — Dabar aš — labai ramus žmogus.

Trevis dar plačiau išsišiepė. Pagaliau padavėjas atnešė patiekalus. Bevalgant kalba pakrypo apie bendresnius dalykus, ir lengvas pokalbis apie ne tokius asmeniškus dalykus bei šampanas, kurį Adelija pasimėgaudama siurbčiojo, padėjo jai gerokai atsipalaiduoti.

— Eime, — staiga tarė Trevis ir pakilo nuo kėdės, — pašokime.

Nespėjusi nė paprieštarauti Adelija atsidūrė šokių aikštelėje, jai gerai pažįstamame glėbyje. Ji prisiglaudė prie plačios vyro krūtinės ir atitokusi po netikėto pasiūlymo leidosi nešama šokio ritmo. Žinoma , — mąstė mergina, atpalaidavusi ir kūną, ir sielą, — kiekvienam šioje žemėje skirta paragauti bent truputį rojaus malonumų. Šįvakar ir man nusišypsojo laimė. Rytoj vėl teks sugrįžti į senąjį gyvenimą, kad ir kaip būtų gaila.

Vakaras buvo stebuklingas, atrodė, tarsi pasakų fėja būtų išpildžiusi Adelijos norą, o tai, kad jis turėjo greitai baigtis, tik dar labiau aštrino pojūčius. Ji dėjosi vaizdus ir jausmus į slapčiausią sielos kertelę, kad vėliau, pasakai pasibaigus, galėtų prisiminti ir vėl iš naujo viską išgyventi.

Buvo vėlu, kai juodu iš restorano išėjo į šiltą naktį, ir nors Adelijos akys lipte lipo iš nuovargio, ji norėjo, kad vakaras tik dabar prasidėtų. Mėgaudamasi paskutinėmis stebuklo akimirkomis ji nesipriešino, kai sėdint taksi Trevis priglaudė ją prie savęs.

— Pavargai, Di? — pašnibždomis paklausė jis ir pabučiavo ją į galvą taip švelniai, kad mergina net suabejojo, ar nesapnuoja.

— Ne, — atsidususi atsakė ji ir pagalvojo, kaip gera taip sėdėti padėjus galvą Treviui ant peties.

Jis tyliai nusijuokė ir ėmė glostyti šilkinius jos plaukus, kol pagaliau ji paskendo saldžiuose sapnuose.

— Di! — išgirdo ji savo vardą, bet nepajėgdama išsiplėšti iš dieviško snaudulio tik kažką nerišliai suniurnėjo. — Jau parvažiavome, — pranešė Trevis, pirštu kilstelėjęs jos smakrą.

— Parvažiavome? — Adelija sunkiai atmerkė blakstienas. Prieš save išvydo veidą, ir sapnas susipainiojo su realybe.

— Taip, į viešbutį, — paaiškino Trevis, nubraukęs jai nuo veido plaukus.

— A... — ji atsisėdo supratusi, kad sapnas baigėsi.

Kylant liftu į viršų Trevis tylėjo, o Adelija stengėsi sugrįžti į realų pasaulį. Išlipę iš lifto jie nuėjo prie jos kambario durų, Trevis išsitraukė iš kišenės raktą ir atrakino. Ji pakėlė galvą padėkoti, bet kai pažvelgė į jį, šypsena sustingo veide. Trevis žvelgė į ją keistu, hipnotizuojančiu žvilgsniu, ji sutrikusi žingtelėjo atgal, tačiau atsirėmė į durų staktą. Jis atsidūrė prie pat jos, atrodė, nė nepasijudinęs iš vietos. Ištiesęs ranką panėrė po vešliais jos plaukais ir labai atsargiai suėmė už sprando. Kurį laiką jie žvelgė vienas į kitą, paskui jis lėtai palenkė galvą ir palietė jos lūpas — bet taip švelniai, lyg vasaros vėjelis. Bučinys buvo nė kiek nepanašus į ankstesnius. Adelija įsikibo į jo švarko atlapus, bandydama išsilaikyti, nes žemė sprūdo iš po kojų, bet greitai pasidavė — apsikabino jį už kaklo ir pasistiebusi ant pirštų galų pasidavė geismui.

Trevis apibėrė karštais bučiniais jos veidą, keliavo skruostais, užspaudė blakstienas. Virpantį karštį jos kūne pakeitė glebus svaigulys, kuris apsuko galvą kur kas labiau už šampaną. Adelija panardino pirštus jam į plaukus ir tvirtai prisispaudė — buvo pasiruošusi duoti tiek, kiek jis norės.

Juto alkį jo lūpose, įtampą kūne ir suaimanavusi iš malonumo prisiglaudė dar arčiau.

Geismas būti užvaldytai, stipresnis už ją pačią, kaitino it ugnis. Adelija glaudėsi prie jo, širdis daužėsi lyg patrakusi, atrodė, tuojau sprogs krūtinėje. Jautė, kaip godžiai jis ima viską, ką ji duoda, ir nori dar daugiau.

Staiga jis atsiplėšė nuo jos lūpų, švelniai perbraukė pirštu per skruostą, o kai ji užsimerkė tikėdamasi dar vieno bučinio, sumurmėjo:

— Labanakt, Di.

Tada įvedė Adeliją į kambarį ir išėjęs uždarė duris, kurios juodu atskyrė.

Susiėmusi delnais liepsnojančius skruostus Adelija spoksojo į medines duris. Stovėjo sustingusi, apstulbusi dėl savo pačios elgesio — ir dėl to, kad buvo atstumta. Ji siūlėsi, o jis atsisakė. Kad ir kokia buvo nepatyrusi, puikiai suprato — jos siunčiami signalai pasakė daug daugiau nei kokie nors žodžiai. Jis nenori jos. Adelija būtų pamynusi savo įsitikinimus, bet jis paliko ją vieną. O ar galėjo būti kitaip? Stengdamasi sulaikyti ašaras, ji stipriai užmerkė akis. Ji niekada nebus jam kas nors daugiau nei arklių prižiūrėtoja. Mergina, kuri kartkartėmis jį pralinksmina. Trevis stengėsi būti jai malonus, norėjo, kad ji gerai praleistų laiką. Taip pagalvojusi Adelija suvirpėjo. Nusprendė, kad tuo turėtų tenkintis, laikas liautis troškus to, ko ji niekada neturės. Pažvelgusi žemyn į savo suknios klostes priminės sau, kad ji — ne Pelenė. Šiaip ar taip, juk jau gerokai po vidurnakčio.

Kitą rytmetį, kai jie sėdo į lėktuvą, lijo lengvas lietutis. Žurnalistai vėl juos apipuolė. Adelija nuskubėjo trapu, palikusi su jais tvarkytis vyrus. Nusipurčiusi lietaus lašus nuo plaukų ir kreminės spalvos sijono ji prisiplojo prie lango ir stebėjo, kaip Trevis bando išsivaduoti iš žiniasklaidos atstovų gniaužtų.

Skrendant ji įsikniaubė į laikraštį, kad nereikėtų kalbėtis. Trevis tą rytą su ja elgėsi kaip paprastai — draugiškai ir rūpestingai, tačiau nenumalšintas vakarykštis geismas sunkino jos gebėjimą įsijausti į tokį bendravimo stilių.

Kai Trevis su Styvu pasišalino, nusprendę vienu du aptarti reikalus, ji giliai atsiduso ir ėmė vaikščioti. Ką man dabar daryti , — desperatiškai klausė ji savęs. — Kaip suvaldyti tuos jausmus, kuriuos jis pabudino? Pasirodysiu tikra kvailė, Trevis supras, kad esu jį įsimylėjusi. Tada ims manęs gailėtis — to aš neištverčiau. Privalau ką nors sugalvoti, kad galėčiau būti kuo toliau nuo jo.

Kamuojama neramių minčių Adelija žvilgtelėjo į sėdintį dėdę — šis atrodė neįprastai išblyškęs.

— Dėde Padi, — ji priėjo, pasilenkusi suėmė delnais jo veidą ir atidžiai pažvelgė į akis, — prastai atrodai. Kas tau?

— Nieko, Di, — keistai kimiu balsu ramino ją Padis. — Aš tik pavargęs.

— Atrodai visai iš veido išėjęs, — ji atsiklaupė priešais jį. — Kai tik grįšime namo, turėsi pasirodyti gydytojui. Kelionė neužtruks. O dabar atnešiu tau puodelį arbatos.

— Man nieko rimta, Di. Senatvė spaudžia, — Padis nutilo, jo veidas persikreipė iš skausmo.

— Kas tau? — išsigandusi paklausė Adelija. — Ką skauda?

— Kažkokie diegliai varsto, — trūkčiojančiu balsu ištarė jis, ir staiga ėmė gaudyti orą.

— Dėde Padi! Dėl Dievo meilės, dėde Padi! — sušuko Adelija ir sugriebė dėdę, kuris griuvo nuo kėdės jai į glėbį.

Baisiausiai persigandusi ji paguldė bejėgį dėdę ant grindų ir it paklaikusi ėmė šaukti Trevį. Jis akimirksniu atsirado šalia jų, nustūmė Adeliją į šalį ir priglaudė ausį prie Padžio krūtinės.