Нора Робертс - Gražioji arklininkė

Bėgo dienos ir savaitės. Adelija, nors mylėjo ir rūpinosi visais žirgais, ir toliau numylėtiniu laikė Jo Didenybę.

— Tik neimk pūstis dėl to, kad tavo nuotrauka puikuojasi įvairiuose žurnaluose, — pamokslavo nutaisiusi griežtą balsą.

Tuo metu į arklidę užsuko Padis. Jis priėjo prie Adelijos ir uždėjo ranką jai ant peties.

— Bandai auklėti jį, mažoji Di? Nenori, kad užriestų nosį?

— To tikrai nė vienas iš mūsų nenorėtų, — pajuokavo ji ir atsisukusi nusišypsojo dėdei, paskui nužvelgė atidžių žvilgsniu. — Atrodai pavargęs, dėde Padi. Ar gerai jautiesi?

— Jaučiuosi puikiai, Di, nesirūpink, — dėdė patapšnojo rausvą jos skruostuką ir mirktelėjo. — Kai pasibaigs Belmonto turnyras, tikriausiai miegosiu visą savaitę.

— Tu nusipelnei poilsio, dėde Padi, juk tiek daug dirbi, visą laiką esi įsitempęs. Atrodai kiek pablyškęs. Ar tikrai?..

— Na, tik jau nepradėk, — pertraukė jis, geraširdiškai šypsodamasis. — Nieko nėra blogiau už zyziančią moterį. Geriau rūpinkis šiuo vaikinuku, — Padis paplekšnojo Jo Didenybei per šoną. — O Padį Kaneiną palik ramybėje.

Adelija nuleido negirdomis jo žodžius, pasižadėjusi sau atidžiau stebėti dėdę.

— Ar tas Belmontas toks svarbus, dėde Padi?

— Kiekvienos varžybos svarbios, brangioji, o šios — vienos iš pačių reikšmingiausių. Na, šis smarkus vaikinas, — jis linktelėjo į Jo Didenybę ir pamerkė jai akį: — dar parodys, ką gali. Tai ilga distancija, du su puse kilometro, o jis iš prigimties tokioms tinkamas. Šis ristūnas — ilgų distancijų bėgikas, vienas iš pačių geriausių. Fortūna visai kitokia — ji sprinterė, trumpoje distancijoje pajėgi įveikti bet kurį kitą žirgą. Trevis sumaniai veisia žirgus, galvoja ir apie ilgas distancijas, ir apie sprintą. Štai kodėl į Pimliką jis pasiuntė Fortūną, o ji ten vos per plauką atsiliko nuo nugalėtojo ir liko antra. Puikus rezultatas. Bet Belmontui tinkamiausias šis žirgelis, — Padis suėmė Jo Didenybę už šnervių ir atsargiai papurtė. — Ir tu ruoškis, — pridūrė glostydamas Adelijai galvą.

— Ką, ar aš irgi ten važiuosiu?

— Taip, negi Trevis nesakė?

— Ne, nesakė. Kai grįžome iš Kentukio, aš jo beveik nematau.

— Labai užsiėmęs.

Adelija nutylėjo — nusprendė, kad išmintingiau bus savo mintis pasilaikyti sau. O prisiminusi savo pirmąjį bandymą atsisakyti kelionės visgi nusprendė, kad turėtų būti visai smagu aplankyti Niujorką.

Belmonto parke Long Ailende žurnalistų knibždėte knibždėjo. Adelijai pavykdavo laikytis nuo jų atokiau, o kartais, kai kas nors užspeisdavo į kampą, atsikratydavo kaip galėdama greičiau. Mergina nė neįsivaizdavo, kokios istorijos kuriamos apie ją ir Karališkųjų pievų ristūno, Jo Didenybės, savininką. Kukli apranga negalėjo paslėpti Adelijos grožio, o atsisakydama bendrauti su žiniasklaida ji tik dar labiau masino sensacijų ištroškusius žurnaliūgas. Kartais pasijusdavo lyg šunimis pjudoma ir trokšdavo vieno — kaip nors atsilaikyti. Kai pamatydavo ateinantį Trevį, kuris vaikščiodavo ramiausiai susikišęs rankas į kišenes, vėjo plaikstomais plaukais, kiek lengviau atsikvėpdavo. Jo buvimas greta menkai guodė, vis dėlto turėjo prisipažinti — jeigu tektų likti vienai, ji išsikraustytų iš proto.

Tąkart, kai drauge su Treviu tribūnoje Adelija trečią kartą stebėjo lenktynes, laikraščių antraštės ir žurnalistai jai buvo nė motais. Mergina pastebėjo, kad Belmonto publika kur kas rafinuotesnė nei Čerčilio aukštumų , ir tai ją nemaloniai nuteikė. Be to, ten didžiulei erdvei jaukumo teikė išlaikytas senovinis stilius, tingus Luisvilio gyventojų akcentas. Belmontas atrodė kur kas nejaukesnis, netgi šiek tiek grėsmingas, o šalia išsipusčiusių moterų Adelija jautėsi ne savo vietoje.

Kvailystė, — subarė ji pati save ir išsitiesė. — Negaliu būti tokia kaip jos, o tos puošeivos tikrai nekreipia dėmesio į mane.

Dauguma šių žavių damų negalėjo atplėšti akių nuo Trevio. Tikriausiai su tokiomis moterimis jis susitinka klube, vežasi kur nors jaukiai pavakarieniauti. Depresija jau ketino užkloti ją sunkiu debesiu, bet Adelija pasipurtė ir nuvijo ją šalin.

Mergina pamokslavo sau, kad jau turėjo per tiek laiko priprasti prie įtampos ir daugybės žmonių, bet artėjant startui ją vėl užvaldė pažįstamas nerimas ir susijaudinimas. Ji negalėjo nė žodžio pratarti, tik stovėjo abiem rankomis įsitvėrusi ranktūrio ir žvelgė, kaip Jo Didenybė eina prie starto vartų. Adelija pastebėjo, kad jis nekantrauja, skersuoja ir priekinėmis kojomis dėlioja mažus nervingus žingsniukus. Pakeliui iki starto linijos Styvas bandė jį nuraminti.

— Reikės dažniau imti tave į lenktynes, — tarė Trevis ir spustelėjo jai petį. — Netrukus jau būsi tikra veteranė.

— Bijau, kad niekada nebūsiu veteranė.

Kiekvieną kartą jaučiuosi lygiai taip pat. Ir kaskart beprotiškai bijau.

— Kad ir ką sakytum, ketinu ir toliau vežtis tave drauge, — pareiškė jis, žaisdamas jos plaukų galiukais. — Kada nors įveiksi savo jaudulį. Tavim dėtas, žiūrėčiau į jį kaip į privalumą.

Nustebinta švelnaus jo balso Adelija atsisuko ir jau žiojosi kažką sakyti, bet nuaidėjo šūvis ir minia sugaudė. Žirgai pasileido ratu ir dailūs raitelių kostiumai susiliejo į blankią dėmę. Už pirmojo posūkio banda išsisklaidė ir debesis šuoliuojančių ristūnų virto žvilgančių kūnų zigzagu. Adelijai atrodė, kad Jo Didenybė skinasi kelią pro kitus it liepsnojanti kometa, vieną po kito palikdamas priešininkus, kol pagaliau išsiveržė į priekį. Tada, lyg trenkus žaibui, žirgas ėmė skriste skristi didžiuliais šuoliais ir kirtęs finišo liniją užkariavo Belmontą savo jėga ir elegancija.

Minia tiesiog pasiuto, ėmė sveikinti, šūksmai virto nepertraukiamu gaudesiu. Adelija staiga pajuto, kad kyla nuo žemės, atsidūrusi Trevio glėbyje, ir rankomis apsivijo jam kaklą. Prišokęs Padis apkabino juos abu, iš džiaugsmo nesitverdamas savyje. Buvo neįmanoma suprasti, kas ką sako, ir Adelija pabučiavo Trevį į lūpas — vėliau ji sakė sau, kad tai buvo akimirkos pamišimas. Bandė prisiminti, kaip viskas nutiko, bet taip ir liko nesupratusi, kas pirmas pradėjo. Vis dėlto puikiai žinojo, kad atsiliepė į bučinį. Ji apsivijo jo kaklą rankomis ir kūnu nuvilnijęs susijaudinimas susiliejo su bendra euforija. Kai kojos vėl palietė žemę o Trevis atitraukė lūpas, merginos galva vis dar sukosi nuo šviesų ir spalvų, o kūnas virpėjo nuo emocijų antplūdžio. Kurį laiką ji stovėjo ir žiūrėjo į Trevį. Jautėsi taip pat, kaip tą dieną, kai pasaulį išvydo kumeliukas — triukšmingos, žmonių prisigrūdusios Belmonto tribūnos susitraukė iki mažyčio jaukaus pasaulėlio. Ji nepastebėjo smalsių žvilgsnių aplink, jautė tik jo rankas ant savo kūno — ir tai, kad pamažu maloniai tirpsta jo žvilgsnyje.

— Mums reikėtų leistis žemyn, vaikine, — krenkštelėjęs Padis uždėjo ranką Treviui ant peties. Adelijai pakirto kojas, kai jis atitraukė žvilgsnį nuo jos ir pažvelgė į Padį. Staiga pasijuto apsvaigusi, nebesugebanti orientuotis — lyg žmogus, staiga pažadintas iš sapno.

— Taip, — plačiai berniokiškai išsišiepė Trevis. — Eime, pasveikinsime nugalėtoją.

Jis paėmė Adeliją už rankos, ketindamas vestis drauge.

— Aš neisiu, — pasipriešino mergina, bandydama tvirtai stovėti ant žemės.

— O taip, eisi, — nė nepažvelgęs į ją nukirto Trevis. — Anksčiau leidau tau elgtis, kaip nori, bet šįkart bus kitaip. Eisi ten ir padėsi Jo Didenybei priimti gėles — šįkart bus balti gvazdikai. Pasiimsi ir tau skirtus gėlių žiedus.