Нора Робертс - Gražioji arklininkė

— Jis atrodo pasirengęs, — tarė Trevis ir nusikvatojo, kai Adelija pašoko iš netikėtumo. — Nagi, Di, nurimk. Juk čia tik paprastos lenktynės.

— Niekada negalėsiu ramiai stebėti, net ir šimtąjį kartą, — prisiekė ji. — O, ateina dėdė Padis. Ar jau tuoj prasidės?

Trevis nieko neatsakė, tik mostelėjo ranka, ir Adelija pamatė, kad žirgai jau sustatomi prie starto vartų. Ji čiupo už ant kaklo kabančio kryželio, o Trevis apkabino ją per pečius — tą akimirką, kai nuaidėjo šūvis, dešimt eiklių žirgų išsiveržė į taką.

Tai, kas ten vyko, buvo panašu į daugybę skriejančių pasagų, keliančių beprotišką triukšmą. Vis dėlto Adelijos žvilgsnis nepaleido Jo Didenybės, lyg jis būtų jojęs vienas. Ji nejučia sugriebė ant peties gulinčią ranką ir, skubindama žirgą, ją suspaudė. Jo Didenybė pamažu ėmė veržtis į priekį, tarsi Adelija būtų valdžiusi jį nuotolinio valdymo pulteliu — pralenkė vieną, antrą žirgą, kol galiausiai ristūnų debesis liko už jo. Staiga ilgos jo kojos ėmė šuoliuoti dar greičiau, drabstydamos į šalis žemių grumstus, kol pagaliau, dideliam priešininkų apmaudui, Jo Didenybė kirto finišo liniją.

Trevis laikė apkabinęs Adeliją, o ji glaudėsi prie tvirtos jo krūtinės, iš kitos pusės spaudžiama dėdės. Jautėsi tarsi atsidūrusi tarp dviejų nepajudinamų sienų, — ir tai buvo neapsakomai puiku. Ausyse aidėjo iš susijaudinimo pasikeitęs dėdės balsas, jos galva jaukiai ilsėjosi Treviui ant krūtinės, lyg tai būtų visiškai natūralu. Jo Didenybė laimėjo, ir tai buvo pati didžiausia dovana, kokią ji kada nors buvo gavusi.

Visi kas gyvas Luisvilyje valgė, miegojo ir kvėpavo galvodami apie Kentukio Derbio varžybas. Iki jų likusios dienos tirpte tirpo, atrodė, net oras buvo persisunkęs laukimo.

Kartkartėmis Adelija sutikdavo Trevį. Jų pokalbiai sukosi apie žirgą, o vienintelis bent kiek intymesnis jo gestas buvo kartas nuo karto paplekšnoti jai per galvą. Adelija nusprendė, kad ginčytis su juo — kur kas įdomiau, ir kylantį nepasitenkinimą stengėsi slopinti kuo daugiau laiko leisdama su Jo Didenybe.

— Tu puikus žirgas, tiesiog nuostabus ristūnas, — kalbėjo ji, suėmusi rankomis jam galvą ir žvelgdama tiesiai į protingas akis. — Tik neimk taip į galvą. Žinoma, šeštadienį tavęs laukia didžiulis darbas. Dabar aš trumpam tave paliksiu, noriu kad pailsėtum, o paskui galbūt pašukuosiu.

Pasitenkinusi tyliu jo pritarimu mergina išėjo iš arklidžių į saulėtą gegužės dieną, kur akimirksniu ją apspito reporteriai.

— Ar jūs arklininke, kuri prižiūri Jo Didenybę, Karališkųjų pievų žirgą? — staiga paklausė kažkas iš minios, kuri it siena atitvėrė ją nuo išorinio pasaulio. Iš netikėtumo Adelija sutriko ir ilgesingai prisiminė arklidžių prietemos teikiamą vienatvę.

— Nedažnai sutiksi šitaip atrodančią arklininkę, — staiga išgirdo kažką sakant.

Ji atsisuko, norėdama pamatyti šiuos žodžius ištarusį vyrą, ir stengdamasi geriau įsižiūrėti prisimerkė prieš saulę.

— Nejaugi? — susierzinusi paklausė. — Maniau, kad raudonplaukės Amerikoje nėra retenybė.

Nugriaudėjo juokas ir vyras, kuriam buvo skirta pašaipi replika, geraširdiškai išsišiepė. Klausimai pasipylė kaip iš gausybės rago, kurį laiką ji atsakinėjo pasidavusi spaudimui, iš visų jėgų bandydama suvokti, kas ko klausia.

— Dėl Dievo meilės! — pagaliau šūktelėjo Adelija iškėlusi rankas ir papurtė galvą. — Kalbate visi vienu metu. — Ji pakėlė aukštyn kepurės snapelį ir giliai įkvėpė oro. — Jei norite daugiau ką nors sužinoti, verčiau klauskite Jo Didenybės šeimininko pono Granto arba jo trenerio. — Taip tarusi mergina ryžtingai prasispaudė pro ją apspitusius žmones, tačiau pajutusi, kad kažkas sugriebė ją už rankos, atsisuko ir pamatė jai repliką metusį reporterį.

— Atleiskite, panele Kanein, kad taip šiurkščiai jus užsipuolėme, — atsiprašė vyras. Jis taip žaviai šypsojosi, kad Adelija neatsispyrė ir taip pat apdovanojo jį spindulinga šypsena.

— Nieko bloga nepadarėte.

— Esu Džekas Gordonas. Gal galėčiau pakviesti jus šiandien su manimi pavakarieniauti?

Kvietimas nustebino Adeliją, bet tuo pačiu ir pamalonino — juk jai parodė dėmesį toks simpatiškas vyriškis. Tikriausiai svetimšalis, — pagalvojo ir jau žiojosi atsisakyti, kai sau už nugaros išgirdo balsą:

— Atleiskite, bet mano arklininke užimta.

Atsisukusi Adelija pamatė Trevį, kuris varstė juos lediniu žydrų akių žvilgsniu. Mergina užsidegė pykčiu, jei tik būtų galėjusi, būtų jį su žeme sulyginusi.

— Argi neturi darbo, Adelija? — paklausė jis, valdingai kilstelėdamas antakius.

Atsakymo nereikėjo, merginos žvilgsnis buvo pakankamai iškalbingas. Apsisukusi ant kulno ji nėrė atgal į arklidę.

Po kokių penkiolikos minučių, ištrūkęs iš kibių reporterių rankų, Trevis nuėjo pas Adeliją. Ji pamatė, kad jis atžingsniuoja atsainiai susikišęs rankas į aptemptų džinsų kišenes.

— Nejau nerandi įdomesnio užsiėmimo, nei skirti pasimatymus nepažįstamiems vyrams, Adelija? — iš lėto, tarsi apgalvodamas kiekvieną žodį, paklausė jis. Adeliją tai siutino.

— Mano asmeninis gyvenimas yra mano reikalas, — atrėžė mergina. — Neturite teisės kištis.

— Kol esi mano darbuotoja ir rūpiniesi mano žirgais, tavo gyvenimas yra mano reikalas.

— Jūs visiškai teisus, valdove Grantai, — sušnypštė Adelija, neišsigandusi pikto jo žvilgsnio. — Kitą kartą prieš įkvėpdama pasistengsiu gauti jūsų leidimą, — iš pykčio ji net koja treptelėjo. — Ne vakar gimiau, sugebu pati savimi pasirūpinti!

— Ar taip, kaip prieš kelias savaites arklidėje? — negailestingai metė Trevis. Adelija išblyško ir nusisuko. Tyliai nusikeikęs jis atsuko ją veidu į save: — Atleisk, Di, man nereikėjo to sakyti.

— Tikrai nereikėjo, — Adelija ištrūko iš jo gniaužtų, akyse spindėjo pykčio ašaros. — Bet man visai nekeista, kad pasakėte. Jūs puikiai sugebate parodyti man mano vietą, pone Grantai. Priminėte, kad yra nepadarytų darbų, todėl atleiskite, kaip tik ketinu jų imtis. — Nusiėmusi kepurę ji padarė reveransą. — Jeigu tik jūsų šviesybė leis.

— Liaukis, tu žaliaake ragana, — sumurmėjo Trevis eidamas prie jos. — Norėčiau persimesti tave per kelį ir gerai išperti, bet geriau padarysiu ką kita.

Jis čiupo ją žaibo greitumu, Adelija suspėjo tik aiktelėti, ir įsisiurbė į lūpas — aistringai, reikliai, valdingai. Kai pagaliau atsitraukė, pažvelgė tokiu žvilgsniu, kad merginai apmirė širdis.

— Neketinu visą laiką taip elgtis, — burbtelėjo jis ir vėl prigludo jai prie lūpų, panardinęs pirštus į plaukus, paskui ėmė glostyti nugarą — Adelijai atrodė, kad ji tuoj užsiliepsnos.

Lengvi šiurpuliukai bėgiojo kūnu nuo aistringų Trevio glamonių ir tai gąsdino Adeliją. Jis taip tvirtai spaudė jai nugarą, kad mergina atsilošė, o godžios lūpos reikalavo ne atsako, o paklusnumo. Jautėsi esanti liauna ir trapi kaip niekad, jo jėga nuslopino bet kokį norą priešintis. Sąmonė aptemo, realaus pasaulio kontūrai išbluko, liko tik pojūčiai — buvo įkalinta jo galingo kūno ir reiklių lūpų, net kvėpuoti pamiršo.

Pagaliau Trevis atsitraukė, Adelija susvirduliavo ir jis čiupo ją į glėbį. Kurį laiką stovėjo žvelgdamas į nuraudusį jos veidą.

— Žinai, Di, — pagaliau ramiausiai tarė jis sutrikusiai merginai, — tu tokia maža, bet tavo temperamentas ugningas.

Draugiškai žnybtelėjęs jai į nosį Trevis išžirgliavo laukan.

Derbio turnyro diena buvo pavasariškai šilta ir nuostabiai giedra, tik švelnus vėjelis drumstė ramybę. Tačiau Adelijai oras buvo nė motais — jautėsi tokia įsitempusi, kad galėjo būti nors ir viduržiemis, nebūtų nė pastebėjusi. Iš ryto ir vidurdienį buvo kelis kartus sutikusi Trevį ir pavydėjo jam nepajudinamos ramybės. Per laiką, prabėgusį nuo paskutinio jų susidūrimo iki šios dienos, jautėsi tarsi vaikščiojanti peilio ašmenimis. Lenktynių laukimas buvo tikra kankynė.