Нора Робертс - Gražioji arklininkė

— Taip, — ji pažvelgė jam į akis ir nusišypsojo. — Jo Didenybės taip pat. — Jo šypsena tiesiog akino ir Adelija neatlaikė, nuleido akis. — Man labai gaila, kad Jo Didenybė nelaimėjo lenktynių, — pridūrė tvirčiau siausdamasi į chalatą.

— Ką sakei? — paklausė Trevis, žaisdamas jos garbanomis ir stebėdamas jose šokančius liepsnų atspindžius. Adelija greitakalbe pakartojo, ką sakiusi.

— Na, jis užėmė prizinę vietą. Galima sakyti, kad pasirodė puikiai. Kad būtum geriausias, reikia laiko, Di, — nusijuokė Trevis ir pataršė jai plaukus. — Laiko, kantrybės ir tinkamos strategijos. Tiesa, kai ką tau atnešiau, — jis ištraukė iš kišenės kryželį. — Anksčiau neradau progos atiduoti.

— Ak, Trevi, labai ačiū! — apsidžiaugė Adelija ir vėl jam nusišypsojo. — Man jis labai brangus.

— Žinau, — sausai tarė vyras, bet, užuot atidavęs papuošalą jai į rankas, užsegė ant kaklo. Švelnūs ir šilti pirštai palietė jos odą, Adelija nuleido akis, iš visų jėgų stengdamasi nevirpėti. — Ar geriau jautiesi? — paklausė jis, kai kryželis jau kabojo jai ant kaklo, ir mergina linktelėjo, karštligiškai bandydama sugalvoti, ką pasakyti.

— Kur kas geriau. Ačiū, Trevi, — pagaliau sušnibždėjo ji.

Kurį laiką vyras žiūrėjo į palenktą jos galvą, paskui paėmė už rankos ir padėjo atsistoti.

— Na, dabar užsisklęsk duris ir eik miegoti. Juk pavargai. — Priėjęs prie durų jis stabtelėjo suėmęs rankeną ir atsisukęs vėl pažvelgė į Adeliją. — Atrodai kaip vaikas, — tarė ir paglostė palaidus kaštoninius jos plaukus, kurie vilnijo ant pečių, — o vaikus prieš miegą įprasta pabučiuoti. — Adelija nespėjo atsitraukti ir Trevis, viena ranka apkabinęs ją už kaklo, švelniai pabučiavo į skruostą, nors kankinamai trokšdama bučinio mergina pravėrė lūpas. Tačiau jos troškimas taip ir liko nepatenkintas, nes jis pabučiavo į kitą skruostą. Lyg per miglą Adelija matė, kaip Trevis atsitraukė nuo jos, apsisuko ir išėjo. Durys užsivėrė...

Padžiui sugrįžus visi Karališkosiose pievose puolė ruošti Jo Didenybę Bluegrass turnyrui, kuris buvo lyg pasirengimas prestižiškiausioms šalyje Kentukio Derbio ristūnų lenktynėms. Jo Didenybės rezultatai buvo įspūdingi, puikus jo pasirodymas Floridoje teikė didelių vilčių.

Adelija atsirėmė į treką supančią tvorą, pasidėjo galvą ant sunertų rankų ir stebėjo, kaip jaunas raitelis Styvas Parkeris ratais skraidina Jo Didenybę. Styvas ir Adelija iš pirmo žvilgsnio pajuto vienas kitam simpatiją, o vėliau juos dar labiau suartino aistra žirgams. Mergina džiaugėsi raitelio ir ristūno daroma pažanga, gėrėjosi jų judesių harmonija.

Padis džiaugsmingai šūktelėjęs nuspaudė chronometrą ir perdavė jį Treviui.

— Jei jie šitokiu greičiu lėks ir Kentukyje, prie finišo kiti žirgai atsiliks per penkis šuolius. Posūkiuose Styvas priglunda prie Jo Didenybės it meilužis prie mylimos moters.

— Taip, atrodo, kad šuoliuoja be menkiausių pastangų, vien dėl malonumo, — atsidususi sumurmėjo Adelija, kai Styvas privedė žirgą prie jų.

— Tikėkimės, kad ir Kentukio lenktynės jam teiks malonumo, — mestelėjo Trevis ir peršokęs per tvorą nuėjo pasišnekėti su jojiku.

— Tau šios varžybos bus pirmos čia dirbant. Ar jaudiniesi, Di? — paklausė Padis, paglostęs jai plaukus.

— Galima sakyti, kad jaudinuosi, — ji šyptelėjo. — Sėdėsiu prilipusi prie televizoriaus, nė krentančios bombos nesugebės nuo jo atitraukti.

— Televizoriaus? — nustebo Padis. Jis prisimerkė ir apie akis susimetė raukšlelės. — Ką čia susigalvojai su tuo televizoriumi? Juk važiuosi su mumis.

— Važiuosiu su jumis? — Adelija sutrikusi išpūtė akis.

— Žinoma, kad važiuosi, — pasigirdo Trevio balsas ir mergina atsisukusi įsmeigė žvilgsnį į plačią jo krūtinę, paskui įsidrąsinusi pažvelgti tiesiai į akis.

— Kodėl turėčiau?

— Todėl, — ramiai pareiškė Trevis, — kad aš taip nusprendžiau.

— Tai šitaip čia viskas vyksta, — įsiutinta valdingo tono sviedė mergina. — Na, jeigu jums reikia arklininko, tai čia yra ir kitų. Man regis, Stenas arba Tomas labiau už mane nusipelnė šios kelionės.

— Liaukis, Di, — prabilo prie jų priėjęs Styvas. — Tu daug gražesnė už juos. Mieliau žiūrėčiau į tavo veidelį... Tu mane įkvepi.

— Tikrai įkvepiu? — nudžiugusi paklausė Adelija. Paskui kilstelėjo galvą ir vėl pažvelgė į Trevį. — Man rodos, bus geriau, jeigu pasiimsite kurį nors iš vyrų... — atkakliai patvirtino dar kartą, tačiau jis paėmė ją už rankos, neleisdamas daugiau nieko pasakyti.

— Atsiprašome, — metė per petį ir nusitempė Adeliją toliau nuo visų. Kai pagaliau sustojo, mergina užsipuolė jį, įniršusi kaip tigrė.

— Ką, po perkūnais, sau galvojate?! Kodėl tampote mane kaip kokį bulvių maišą?! — piktai paklausė. — Jūsų vien kojos beveik tokio ilgio, kaip visas mano kūnas, turėjau bėgte bėgti iš paskos.

Tačiau ir Trevis liepsnojo nuoširdžiu pasipiktinimu.

— Man labiau patinka nesutarimus aiškintis asmeniškai, Adelija, — šaltai tarė jis, žvelgdamas į pykčio perkreiptą Adelijos veidą. — Karališkosios pievos priklauso man, aš čia ir įsakinėju. — Nors ir kunkuliuodama iš įniršio, Adelija pastebėjo, kad Trevis vos tvardosi, karštas žvilgsnis vėrė ją kiaurai — staiga jis tapo panašus į tikrą valdovą. — Neleisiu, kad šokinėtum prieš mane — kai mudu vienu du, nei kitų žmonių akivaizdoje. — Kad ir labai įširdusi, Adelija suprato, kad Trevis visiškai teisus. — Turėsi įsikalti į galvą, kad dabar esi petys petin dirbančio kolektyvo narė. Kalbėjome, kad turi važiuoti į Kentukio varžybas, — susivaldęs tęsė jis, veidas irgi nerodė jokių emocijų.

— Aš sakiau...

— O aš sakau, — nekantriai pertraukė ją Trevis, — kad tu važiuosi drauge su mumis.

Adelijos akys sublizgėjo išgirdus įsakymą. Ir kodėl Dievas man davė tokį nepakenčiamą būdą? Juk taip jį myliu, kad labiau už viską norėčiau būti romi? — pagalvojo mergina.

— Jo Didenybė tau paklūsta labiau nei kam kitam. Noriu, kad juo rūpintumeisi, — tęsė Trevis. Tai išgirdus Adelijai atslūgo pyktis, ji nudelbė akis į žemę ir susimąstė. — Turi važiuoti į Kentukį, nes man reikia, kad ten būtum. Esu pratęs, kad kiti man paklūsta.

Sulig nauja pykčio banga Adelija krestelėjo galvą, o jis staiga plačiai nusišypsojo, uždėjo delnus ant liemens, paskui iš lėto nuslydo liemeniu aukštyn prie stangrių apvalainų krūtų, ir jos pyktis virto bejėgiška sumaištimi. Jis nykščiais perbraukė per jas puslankiu, paskui dar kartą, mėgaudamasis subtiliais iškilumais, ir pamažu suspaudė iš apačios. Adelijos lūpos jau vėrėsi prieštarauti, tačiau staiga ji pajuto, kad neturi jėgų atsispirti nepažįstamam, visą kūną persmelkusiam malonumui, kūnas reagavo į jo glamones, kurios visiškai palaužė valią. Netikėtai pajuto, kad kyla nuo žemės, ir nevalingai įsitvėrė jam į pečius, praradusi pagrindą po kojomis.

— Paleisk mane, — tylutėliai sušnibždėjo virpančiu balsu, bet Trevis tik dar plačiau nusišypsojo ir pasilenkė jai prie lūpų.

— Luktelėk minutėlę, — paprašė ir valdingai, užtikrintai įsisiurbė jai į lūpas, o ji tvirtai įsikabino jam į pečius.

Bučinys ištirpdė Adelijos valios likučius, temstančia sąmone ji dar suvokė, kad šiam vyrui niekada negalės pasipriešinti — o tada viskas aptemo ir ji paniro į tamsią kūno geidulių gelmę.

— Styvas teisus, — sumurmėjo Trevis ir krimstelėjo jai į lūpą, pasiųsdamas jos kūnu dilgčiojančius šiurpulius. — Tu tikrai gražesnė už Tomą ir Steną.