Нора Робертс - Gražioji arklininkė

— Be to, — sušnibždėjo ji viską suprantančiam gyvuliui, — tas vyras — arogantiškas storžievis. Negaliu patikėti, kad jis man iš tikrųjų patinka. Ne, nė kiek nepatinka...

Išgirdusi atbildančius berniukus Adelija staigiai pasilenkė apžiūrėti kitos kanopos.

— Bėkite laukan, vaikai. Noriu persimesti žodeliu su Di, — paliepė Trevis, ir berniukai klegėdami išdūmė, dalindamiesi įspūdžiais apie kumeliuką.

Adelija paleido žirgo koją, išsitiesė ir pakėlė į Trevį blykštantį veidą.

Velniai griebtų tą mano bjaurų liežuvį , — apgailestaudama pagalvojo. Juk ir teta Letė nuolat kartodavo, kad už bjaurų būdą kada nors teks brangiai sumokėti.

— Ar padariau ką ne taip, pone Grantai? — sunerimusi paklausė ir skaudžiai prisikando lūpą.

— Ne, Di, — atsakė Trevis, atidžiai žvelgdamas į jos susirūpinusį veidą. — Nejau pamanei, kad ketinu tave atleisti? — Jo balsas buvo keistai švelnus, dėl to Adelija pasijuto nejaukiai.

— Anąkart sakėte, kad duodate man dvi savaites... Dar liko kelios dienos...

— Nėra jokio reikalo tau taikyti bandomąjį laikotarpį, — pertraukė ją Trevis. — Jau seniausiai nusprendžiau, kad turi pasilikti.

— O, dėkoju, pone Grantai! — palengvėjusia širdimi išbėrė mergina. — Kad žinotumėte, kaip aš jums dėkinga...

— Su žirgais tau puikiai sekasi, net sunku tuo patikėti. Atrodo, kad jus sieja nuoširdus tarpusavio supratimas, — Trevis paglostė Fortūnai šoną ir vėl pažvelgė į Adeliją. — Net ir labai norėdamas negalėčiau surasti tavo darbo trūkumų. Nebent tai, kad per daug laiko praleidi arklidėje. Nenoriu dar kada nors išgirsti, kad dešimtą valandą vakaro dar vis čia triūsi.

— Na... — Adelija nusisuko ir rūpestingai padėjo pasagų krapštuką į vietą. — Aš tik...

— Nesiginčyk su manimi ir daugiau taip nedaryk, — rimtai pasakė Trevis. Adelija pajuto, kaip jis apkabino ją per pečius. — Žinai, man atrodo, kad tu nieko daugiau nedarai, tik dirbi arba ginčijiesi. Galėtum sugalvoti kokį kitą būdą energijos pertekliui išlieti.

— Aš nesiginčiju. Na, gal retkarčiais... — mergina gūžtelėjo pečiais. Ji taip troško atsisukti ir pažvelgti jam į akis, bet neužteko drąsos. Tačiau jos ir nereikėjo, nes Trevis atsuko ją į save, pakėlė ir pasodina ant suolo.

— Na taip, retkarčiais, — sutiko jis, o Adelija visai sutriko pamačiusi jo besišypsantį veidą visai prie pat savęs. Jis vis dar laikė apkabinęs ją per liemenį.

— Pone Grantai... — bandė gelbėtis mergina, kai jis ištiesė ranką ir nuėmęs kepuraitę išlaisvino kupetą kaštoninių jos plaukų. — Pone Grantai, aš turiu darbo...

— Hmm, — numykė Trevis, sukdamas ant piršto Adelijos plaukų sruogą. — Visada jaučiau silpnybę bėroms kumelaitėms, — šypsodamasis jis timptelėjo ją už plaukų ir prisitraukė jos veidą visai prie savęs. — Ypatingą silpnybę.

— Gal dar sumanysite patikrinti man dantis? — bandydama kovoti su užplūstančiu geiduliu Adelija sustingo ir pervėrė Trevį aštriu žvilgsniu, tarsi būtų troškusi, kad jis kristų negyvas. Bet Trevis tik skambiai nusikvatojo, todėl mergina vėl piktai dėbtelėjo į jį, nutvilkydama smaragdinių akių liepsna, ir pabandė nusliuogti nuo suolo.

— O, ne, nepaspruksi, — nusišaipė jis, nepaleisdamas Adelijos. Atrodė, kad tam nereikia nė menkiausių pastangų. — Jau turėjai suprasti, kad negaliu susivaldyti, kai imi svaidytis žaibais.

Taip taręs vyras akimirksniu užčiaupė jos lūpas bučiniu, vieną ranką vis dar tvirtai laikydamas už plaukų, o kitą pakišo po marškinėliais ir perbraukė per švelnią lygią odą. Antroji susijaudinimo banga buvo dar stipresnė už pirmąją, merginos valia slopo, nebeliko noro priešintis, pojūčiai dar labiau paaštrėjo. Išdirbtos odos, žirgų ir vyro kvapų mišinys gaubė svaigindamas, ir Adelija suprato, kad nuo šiol jis visada primins jai Trevį Grantą. Ji juto jo jėgą bučinyje, jo lūpos be gailesčio reikalavo visko, ką ji galėjo duoti. Valdingai pravėręs jos burną jis įsibrovė vidun, ėmė liežuviu žaismingai ir smalsiai tyrinėti — erzino tol, kol pagaliau ji pasidavė.

Adelija pirmą kartą pajuto savo moteriškosios esybės šauksmą, maudžiantį skausmą, kylantį iš pačių gelmių, pamažu užvaldantį visą kūną, kol beliko vienintelis poreikis — ir tik vyras tegalėjo jį numalšinti. Išgirdusi tylią aimaną nė nesuprato, kad tai jos pačios protestas jam atšlijus, o kai pakėlė blakstienas, aistra žibėjo apsiblaususiose akyse.

— Esu įsitikinęs, — žemu, tingiu balsu nutęsė Trevis, — kad taip leisti laiką daug maloniau nei ginčijantis. — Tada jis vėl priglaudo prie degančių jos lūpų, į plaukus panirusi ranka virptelėjo. Tačiau netrukus Adelija ir vėl išvydo jo akis. — Regis, tai vienintelis būdas tave bent jau trumpam užčiaupti. — Jis uždėjo kepurę jai atgal ant galvos ir perbraukė pirštu per skruostą. — Airiškas temperamentas mane žavi.

Tai taręs vyras apsisuko ir nuėjo, o Adelija pasimetusi žvelgė į jo tolstančią figūrą. Tada pakėlė ranką ir priglaudė prie skruosto, kurį ką tik lietė jo pirštas.

Nusprendusi nesukti sau galvos dėl to, ko negali suprasti, likusią dienos dalį Adelija tarsi ant sparnų skraidė. Ji gali ir toliau čia dirbti. Atrado savo vietą šiame žirgyne — turi dėdę, kuris ją myli, o ir ji reikalinga savo dėdei, gavo darbą, kurį dievina. Be to, kasdien bus netoli Trevio, galės nuolat matyti tą aukštą, tvirtą vyrą, persimesti vienu kitu žodžiu. Šiandien to gana, o apie ateitį pagalvos vėliau, kai ateis laikas.

Dėdė Padis jau seniai miegojo, tik Adelijos niekaip neėmė miegas. Bandydama užsimiršti pasiėmė skaityti knygą, bet buvo pernelyg susijaudinusi, kad galėtų susikaupti. Todėl užvertė knygą ir išėjo į lauką.

Nutarė pasivaikščioti iki arklidžių, pažadėjusi sau nė neprisiliesti prie kamanų, tik pasižiūrėti į žirgus. Naktis buvo šilta, o dangus toks skaidrus ir žvaigždėtas, kad ji ištiesė ranką įsivaizduodama, jog galėtų nusiraškyti vieną žvaigždelę nuo tos begalinės juodos drobulės. Patenkinta savimi ir visu pasauliu ji pasuko prie didžiulio balto pastato.

Įėjusi vidun įjungė šviesas, kad išsklaidytų akliną tamsą. Nuėjusi gal dvidešimt pėdų išgirdo tylią dejonę ir atsisuko pasižiūrėti į tuščią gardą. Ant šieno gulėjo vyras. Adelija taip persigando, kad net žadą prarado.

— Dėl Dievo meilės! — šūktelėjo ji atsipeikėjusi ir pribėgusi pasilenkė prie vyro. — Kas nutiko? Ak! — nusipurtė pasibjaurėjusi ir atsitiesusi įsisprendė rankomis į šonus. — Tu girtas, Džordžai Džonsonai. Koks apgailėtinas vaizdelis. Dvoki it naminės varykla. Ką sau galvojai, kad pasigėrei iki žemės graibymo? Voliojiesi čia dabar arklidėje.

— Cha, čia juk mūsų mažoji gražuolytė Di, — sušvebeldžiavo Džordžas, bandydamas atsisėsti. — Atėjai manęs aplankyti? Nori išgerti?

Adelija ir anksčiau vengdavo šio arklininko. Dažnai pastebėdavo jį žiūrintį geidulingu žvilgsniu, su bjauria šypsenėlė lūpose, todėl stengdavosi su juo nesusidurti. Dabar, įpykusi ir pasišlykštėjusi, mergina nė nesistengė nuslėpti savo jausmų.

— Na jau ne, aš negeriu su tokiais kaip tu, negaliu pakęsti girtų mulkių! Kelkis ir čiuožk iš čia! Arklidėje nėra ką veikti tokiam viskiu permirkusiam pašlemėkui.

— Tai sumanei man įsakinėti, mažoji Di? — Džordžas šiaip ne taip atsikėlė ir stovėjo priešais ją svirinėdamas į šalis. — Sakai, esi per gera, kad gertum su manim? — Jis nužvelgė ją nuo galvos iki kojų blausiu žvilgsniu, įsispoksojo į krūtis ir apsilaižė. — Gal ir teisybė, juk yra daug geresnių dalykų už gėrimą.