Нора Робертс - Gražioji arklininkė

Kitą rytą, kai prajodinėjusi Jo Didenybę Adelija sukiojosi po arklidę, pasirodė Triša.

— Sveika, Adelija. Kaip sekasi, ar jau apsipratai? — draugiškai paklausė ji merginos.

— Labas rytas, ponia. Ačiū, viskas gerai, — ji susižavėjusi nužvelgė gražuolę moterį. — O kur šįryt vaikai?

— Mokykloje. Rytoj bus čia, laukia nesulaukia, kada galės apžiūrėti mažąjį kumeliuką.

— Jis tikrai labai gražus.

— Tiesa, ką tik buvau užsukusi jo pasižiūrėti. Trevis man sakė, kad labai pagelbėjai kumelei.

Adelijai net žandikaulis atvipo iš nuostabos, kad Trevis ją pagyrė.

— Džiaugiuosi, kad galėjau jai padėti, ponia. Vis dėlto sunkųjį darbą nudirbo pati Solomė.

— Vadink mane Triša, — papurčiusi galvą paprašė moteris. — Kai vadini ponia, pasijuntu tarsi kokia giži senė.

— Oi, ne, ponia, jūs nesate sena, — bandė teisintis nusigandusi Adelija.

— Ir aš norėčiau taip manyti. Trisdešimt vieneri mudviem su Treviu sukaks tik spalį, — tarė Triša ir nusikvatojo pamačiusi suglumusį merginos veidą.

— Tai jūs dvyniai, — suprato Adelija palengvėjusia širdimi. — Štai kodėl jus pamačiusi pirmą kartą nusprendžiau, kad jūsų akys — visai kaip brolio.

— Taip, mudu tikrai labai panašūs, štai kodėl nuolat kartoju, koks jis gražus, — Triša nusišypsojo, kai Adelija skardžiai nusikvatojo. — Ar labai tau trukdau? Turi daug darbo?

— Ne, ponia, — skubiai tarė Adelija, bet pamačiusi, kad Triša reikšmingai pakėlė antakį, pasitaisė: — Ne, Triša. Kaip tik ketinau šiek tiek pailsėti ir išgerti puodelį arbatos. Gal ir jūs norėtumėte?

— Ačiū, mielai išgerčiau.

Jiedvi užlipo laiptais iki virš garažo esančio kambarėlio. Adelija pasilenkė ir pakėlė nuo grindų ilgą baltą dėželę.

— Kažin, kas gi čia galėtų būti?

— Turbūt gėlės, — nusprendė Triša, pastebėjusi užrašytą vietinio gėlininko pavardę.

— O kodėl jos čia padėtos? — nusistebėjo Adelija ir suraukusi antakius įėjo vidun, Triša įėjo jai iš paskos. — Kažkas tikriausiai nunešė ne į tą namą.

— Atidaryk dėžę ir viską išsiaiškinsi, — pasiūlė Triša, prajukusi dėl tokio nuoširdaus Adelijos susirūpinimo. — Kadangi ant dėžės užrašytas tavo vardas, greičiausiai jos skirtos tau.

Adelija atkakliai papurtė galvą, net kaštoninės garbanos subangavo.

— Kas sugalvotų siųsti man gėlių? — nepatikėjo ji, tada padėjo dėžę ant stalo, nukėlė dangtelį ir net aiktelėjo iš susižavėjimo. — Ak, tik pažvelkite! Ar esate mačiusi gražesnių? — Dėžė buvo pilna prikrauta kraujo raudonio rožių ilgais kotais, šiek tiek prasiskleidę žiedlapiai atrodė švelnūs it aksomas. Ji paėmė vieną, pakėlė prie nosies ir pauosčiusi padavė Trišai. — Turbūt jos tiesiai iš rojaus, — svajingai tarė, tada gūžtelėjo pečiais ir nusileido ant žemės: — Kažin, kam jos gali būti skirtos?

— Paieškok, viduje turėtų būti kortelė.

Adelija surado nedidukę baltą kortelę, tylomis ją perskaitė, jos smaragdinės akys išsiplėtė iš nuostabos. Pagaliau mergina pažvelgė į smalsaujančią kompanionę.

— Jos man, — netvirtai tarė ir ištiesė kortelę Trišai. — Jūsų brolis atsiuntė jas man, dėkodamas už pagalbą Solomei.

— Di, dėkoju tau už tai, kad padėjai ateiti į šį pasaulį kumeliukui , — garsiai perskaitė Triša, tada atsiduso ir pridūrė: — Kartais mano brolelis — tikras poetas.

— Per visą gyvenimą, — sumurmėjo Adelija, glostydama švelnų žiedlapį, — dar niekas nėra man dovanojęs gėlių.

Triša nužvelgė švytintį iš džiaugsmo Adelijos veidą, žėrinčias akis, o ši šiaip taip užgniaužė bekylančias ašaras ir atsiduso.

— Jūsų brolis pasielgė labai gražiai. Aš namie turėjau rožių krūmą, taip pat raudonų. Mama buvo pasodinusi, — mergina švytėte švytėjo iš laimės. — Todėl šios gėlės man dar svarbesnės.

Po kurio laiko, kai moterys ėjo atgal į arklidę, iš jos išniro Padis su Treviu, ir airis apdovanojo jas švytinčia šypsena.

— Trevi, regis, mudu numirėm ir patekome tiesiai į rojų. Esu tikras, kad du angelai ateina mūsų pasitikti.

— Dėde Padi, — Adelija gnybtelėjo jam skruostą. — net gyvenimas Amerikoje neatpratino jūsų pataikauti. — Tada pažvelgė aukštyn į vyrą, kuris ūgiu buvo gerokai pralenkęs visą draugiją, ir pražydo nuoširdžia vaikiška šypsena. — Labai ačiū už gėles, pone Grantai. Jos nuostabios.

— Džiaugiuosi, kad tau patiko, — atsakė jis, grožėdamasis Adelijos šypsena. — Tai tik smulkmena, palyginti su tuo, ką padarei.

— Turiu tau dar šį tą, Di, — tarė Padis ir išsitraukė iš kišenės popieriaus skiautelę. — Čia tavo alga už pirmąją savaitę.

— Ak, — nusišypsojo Adelija, — pirmą kartą gyvenime man moka pinigus už tai, kad nieko neveikiu. — Ji pažvelgė į čekį ir sutrikusi susiraukė, o Trevis išsišiepė pralinksmintas jos reakcijos.

— Ar kas nors ne taip, Adelija?

— Taip... ne... Aš... — sulemeno ji ir pakėlė akis į Padį.

— Turbūt nori sužinoti, kiek tai būtų svarais, — smagiai šypsodamasis nusprendė jis.

— Man regis, aš kažką ne taip supratau, — atsakė ji, dar labiau sutrikusi nuo Trevio žvilgsnio.

Kikendamas vyras mintyse suskaičiavo ir pasakė sumą. Sumišimą Adelijos veide pakeitė nuostaba, labai panaši į siaubą.

— Ką aš darysiu su šitiek pinigų?

— Pirmą kartą kažkas pagaliau pasiskundė, kad mokama per daug, — pakomentavo Trevis, bet susilaukė grėsmingo žvilgsnio.

— Prašau, — Adelija atsisuko į dėdę ir ištiesė čekį, — paimkite.

— Kodėl, Di? Pinigai tavo, tu juos užsidirbai.

— Šitiek pinigų vienu metu aš dar niekada gyvenime nesu turėjusi, — ji maldaujamai žvelgė į dėdę. — Ką man reikės su jais daryti?

— Gali nuvažiuoti į miestą ir nusipirkti visokiausių moteriškų drapanėlių ir blizgučių, — pasiūlė jis, atsainiai modamas ranka, paskui grąžino jai čekį. — Palepinti save kuo nors. Dievas mato, būtų pats laikas.

— Bet, dėde Padi...

— Klausyk, Di, kodėl tau nenusipirkus suknelės? — šyptelėjęs įsiterpė Trevis. — Man labai smalsu, ar po tais džinsais tu turi kojas.

Adelija staigiai pasuko galvą ir persmeigė jį žvilgsniu.

— Aš turiu kojas, pone Grantai, kartą ar du esu girdėjusi, kad visai dailias. Bet jums neverta tuo rūpintis, nes ne suknelių man reikia prižiūrint jūsų žirgus.

Trevis tik dar plačiau išsišiepė ir nerūpestingai gūžtelėjo pečiais.

— Man vis tiek, renkis kaip nori, jeigu tau nesvarbu, kad kiti gali palaikyti tave berniūkščiu.

Adelija dar smarkiau plykstelėjo pykčiu, jos akys suliepsnojo.

— Taip žiauriai suklydo kol kas tik vienas žmogus. Jis buvo neišauklėtas, pasipūtęs stuobrys ir visiškas tuščiagalvis.

— Puikus pasiūlymas — važiuoti apsipirkti, — nusprendusi, kad pats laikas imtis taisyti padėtį, įsiterpė Triša. — Štai ką tau pasakysiu, Trevi, — moteris nusišypsojo ir sumirksėjo tankiomis blakstienomis, — Di nusprendė pasiimti laisvą popietę, todėl mes galėtume iškart to ir imtis.

— Nejaugi? — nusišaipė Trevis, susinėręs rankas ant krūtinės.

— Taip, tikrai. Nagi, Di...

— Bet aš dar nebaigiau...

Triša įsikabino vis dar besispyriojančiai Adelijai į parankę ir nusivedė prie savo naujausio modelio automobiliuko. Netrukus Adelija jau turėjo sąskaitą banke, čekių knygelę ir tiek grynųjų, kad sveiku protu jai buvo sunku suvokti.

— O dabar, — pareiškė Triša, kai jos išvažiavo iš automobilių stovėjimo aikštelės, — važiuosime apsipirkti.