Нора Робертс - Gražioji arklininkė

— Kur tu, mergyt?

Adelija krūptelėjo, kai Padis ją apkabino, ir atsidususi prigludo jam prie krūtinės.

— Prisiminiau mūsų ūkelį, savo namus. Mąsčiau apie pavasario darbus.

— Taip, tokią dieną gera dirbti laukuose, tiesa? Oras vėsus, bet saulė jau šildo, — jis spustelėjo jai petį ir apgailestaudamas pliaukštelėjo liežuviu — Šiandien turiu važiuoti į miestą. O gaila.

— Gaila?

— Ketinau palei taką pasėti gėlių. Tikriausiai ir priešais namą reikėtų darželio, — jis papurtė galvą ir atsiduso. — Tik nežinau, ar kada nors rasiu tam laiko.

— Ak, dėde Padi, juk ir aš galiu tai padaryti, turiu daug laisvo laiko, — nuoširdžiai pasisiūlė Adelija ir atsitraukusi pažvelgė į dėdę, kuris vos valdėsi nenusikvatojęs, kad ji taip patikliai užkibo ant kabliuko.

— Mažyle Di, negaliu leisti, kad dirbtum, juk šiandien tau laisvadienis, — jis nutaisė abejojančią miną ir paglostė merginai skruostą. — Ne, to jau per daug. Geriau pats imsiuosi, kai tik rasiu laisvą minutėlę.

— Dėde Padi, nekvailiokit, aš labai mėgstu tokius darbus, — jos veidas vėl pražydo šypsena, o niūrios mintys išgaravo iš galvelės. — Tik parodykite, ką reikia padaryti.

— Na, nežinau...

Padis dar kelias minutes ginčijosi su Adelija, kol pagaliau leidosi perkalbamas.

Pasiėmusi daugybę pakelių su sėklomis ir nedidelį kauptuką Adelija stovėjo ant vejos, supančios Padžio namą, ir mintyse piešė planą. Petunijos tiks palei taką, astrai ir medetkos — priešais namą, o joms iš kraštų — raktažolės. Kvapnieji žirneliai puoš pinučius, kuriuos paprašė nupirkti Padžio. Rudenį visur pasodins svogūninių gėlių — daugybę tulpių ir narcizų. Patenkinta savimi mergina ėmė rausti žemę.

Saulė kaitino vis stipriau, todėl jai teko atsiraitoti rankoves. Tolumoje šūkavo ir juokėsi vyrai, kurie, kaip ir kasdien, dirbo su žirgais, buvo girdėti kanopų bildesys. Netrukus Adelija pasinėrė į darbą, atitrūko nuo aplinkos ir ėmė tyliai niūniuoti vaikišką dainelę, kurios žodžiai buvo tokie mieli ir raminantys. Žemės kvapas slopino skausmingą ilgesį, su kuriuo širdyje šįryt nubudo.

Staiga kažkas užstojo saulę, Adelija žvilgtelėjo aukštyn ir pamačiusi į ją spoksantį Trevį nervingai numetė kauptuką.

— Sutrukdžiau, atleisk.

Vyras stūksojo iškilęs virš jos tarsi bokštas ir atrodė neįtikėtinai aukštas. Adelija ištempė kaklą prisimerkusi nuo saulės, kuri švietė jam į nugarą — atrodė, kad aplink galvą jam spindi aureolė. Kažkodėl Trevis jai pasirodė panašus į riterį, ketinantį susikauti su drakonais.

— Ne, tik išgąsdinote, — nusprendusi, kad elgiasi kvailai, Adelija pakėlė kauptuką ir tęsė darbą.

— Turėjau omenyje ne darbą, — Trevis pasilenkė ir petimi prisiglaudė prie merginos, — o dainą. Regis, ji labai sena. Skamba graudžiai.

— Taip, — Adelija kiek atsitraukė ir pradėjo atsargiai berti žemes ant sėklų. — Dauguma senųjų keltų dainų yra graudžios.

Trevis įsitaisė ant žolės, sukryžiavęs kojas po savimi.

— O apie ką ji?

— Apie meilę, o ką gi daugiau... Pačios graudžiausios dainos visada apie meilę, — ji pakėlė galvą ir nusišypsojo. Trevio veidas buvo visai šalia, lūpos čia pat. Kauptukas sustingo Adelijos rankoje, ji nenusuko žvilgsnio svarstydama, kas būtų, jeigu juos skiriantis atstumas ištirptų ir jų lūpos susiliestų.

— Ar meilė visada liūdna, Adelija? — jo balsas buvo švelnus lyg vėjelis.

— Nežinau... Aš... — mergina pajuto, kaip silpnumas nusmelkė kūną, ir neatlaikiusi nusisuko. — Mes juk apie dainas kalbame.

— Taip, apie dainas, — sumurmėjo Trevis ir nubraukė jai nuo veido plaukus. Adelija susikaupė ir nenatūraliai energingai vėl kibo į žemę. — Vis dar nepadėkojau tau, kad vakar pagelbėjai Solomei.

— Ai, — ji truktelėjo pečiais, nepakeldama akių nuo žemės. — Nieko ypatingo nenuveikiau. Džiaugiuosi, kad jie abu su kumeliuku sveiki. Ar mėgstate gėles, pone Grantai? — nusuko temą.

— Taip, mėgstu. O ką čia sėji? — ramiai paklausė jis, apžiūrinėdamas pakelį su sėklomis.

— Įvairias gėles, — atsakė Adelija, šįkart išdrįsusi pakelti galvą ir pažvelgti jam į akis. — Vasarą čia bus labai gražu. Ši dirva derlinga, pone Grantai, ir dosni, — ji paėmė saują žemių ir ištiesė delną.

— Apie žemę išmanai daugiau nei aš, — tarė Trevis ir paėmęs jai už pirštų galiukų įsižiūrėjo į saują. — Juk esi tikra ūkininkė.

— Buvau, — sutiko mergina, bandydama išlaisvinti ranką.

— Deja, aš nedaug teišmanau apie daržovių ar gėlių sėjimą, — Trevis nepaleido jos rankos, tik atidžiai pažvelgė jai į akis. — Man regis, tai Dievo dovana.

— Tereikia laiko ir pastangų, kaip ir visa kam. Imkite, — nusprendusi, kad davusi jam kokį nors užsiėmimą sugebės išlaisvinti ranką, Adelija ištiesė Treviui žiupsnelį sėklų. — Įberkite kelias ir užbarstykite žeme. Tik ne per daug, — paliepė ji, kai vyras pakluso. — Augalams reikia erdvės, kad galėtų augti. O visa kita — jau Motinos Gamtos rūpestis, — ji šypsodamasi nevalingai persibraukė ranka per skruostą. — Kad ir ką darytumėte, vis tiek viskas priklauso nuo gamtos. Ūkininkas tai supranta, ir visai nesvarbu, kur jis gyvena — Amerikoje ar Airijoje.

— O dabar, kai jau esu įšventintas į žemdirbius, — šyptelėjęs nusprendė Trevis, — belieka tik patogiai įsitaisyti šalia ir stebėti, kaip gėlės auga.

— Na, dar ne viskas, — tarė Adelija, rimtai pažvelgusi į jį. — Reikės laistyti ir ravėti. Sėklos greit sudygs, gėlės pražys greičiau nei manote. Štai ten pasėsiu kvapniųjų žirnelių, — ji parodė skersai vejos, visai užmiršusi, kad kitoje saujoje vis dar laiko sugniaužusi žemes. — Naktį pakilęs vėjelis atneš į kambarius švelnų jų kvapą. Kvapnieji žirneliai — tikrai ypatingi augalai. Iš pradžių tokie gležnučiai, jie greitai ima lipti grotelėmis, užsivynioja labai aukštai, jei tik turi už ko užsikabinti. O ten pasodinsiu rožių krūmą, — murmėjo ji beveik pati sau. — Nieko nuostabesnio šioje žemėje negali būti, nei gėlių kvapų mišinys. Vos pradėjusios skleistis raudonosios rožės nuostabiai gražios.

— Tikriausiai labai ilgiesi namų, Di? — paklausė Trevis. Jo klausimas nuskambėjo švelniai, tačiau Adelija net krūptelėjo iš netikėtumo.

— Aš... — ji kažką norėjo pasakyti, bet tik gūžtelėjo pečiais ir vėl kibo į darbą — pasijuto nejaukiai, kad jam taip lengvai pavyko perprasti jos jausmus.

— Tai visai natūralu, — suėmęs už smakro jis pakėlė Adelijai galvą ir jų akys vėl susitiko. — Juk nelengva pamiršti viską, kas kadaise buvo tavo gyvenimas.

— Nelengva, — sutiko Adelija, gūžtelėjo pečiais ir nusisukusi ėmė sėti medetkas. — Bet aš priėmiau sprendimą, nes tikrai to norėjau. Ir dabar nesigailiu, — patikino dar tvirtesniu balsu. — Nuo tos akimirkos, kai išlipau iš lėktuvo, dar niekada nesijaučiau nelaiminga. Be to, negaliu sugrįžti į Airiją. Nežinau, ar norėčiau, jeigu būtų tokia galimybė. Dabar gyvenu naują gyvenimą, — mergina pasitaisė plaukus ir nusišypsojo. — Man čia viskas patinka — ir žmonės, ir darbas, ir žirgai, ir žemė, — ji plačiai mostelėjo ranka. — Turite nuostabius namus, pone Grantai, kiekvienas čia pasijustų laimingas.

Jis šypsodamasis nubraukė žemes Adelijai nuo skruosto.

— Džiaugiuosi, kad taip galvoji. Dabar čia ir tavo namai.

— Esate dosnus žmogus, pone Grantai, — ji nenusuko žvilgsnio, bet šypsena staiga tapo švelniai nostalgiška. — Sunkiai surastum žmogų, kuris taip pasakytų, ir aš dėkoju jums už viską. Vis dėlto tas ūkelis Airijoje priklausė man, — atsidususi ji perbraukė ranka per dirvą. — Jis buvo mano...