Нора Робертс - Gražioji arklininkė

Paskutinį kartą trumpai, bet stipriai pabučiavęs Trevis paleido Adeliją ir pasipūtęs it povas išdidžiai nuėjo, traukdamas pirmuosius Mano laukinė Airijos rožė posmus. Adeliją liko stovėti apstulbusi iš netikėtumo ir virpėjo iš pasipiktinimo, kuris buvo sumišęs su geismu.

PENKTAS SKYRIUS

Antrą kartą gyvenime Adelija sėdėjo lėktuve. Tačiau šis plieno paukštis gerokai skyrėsi nuo ano, pripildyto ekonominės klasės šurmulio, kuriuo ji skrido per Atlantą. Šįkart teko įveikti gana trumpą atstumą tarp Merilendo ir Kentukio prabangiu Trevio užsakytu privačiu reaktyviniu lėktuvu. Ir nusiteikusi Adelija šįkart buvo visai kitaip — susižavėjusi žvelgė pro langą, gėrėdamasi nuostabiu vakarų Virdžinijos gamtovaizdžiu.

Jie skrido virš žalių ir rudų žemės lopinėlių su mažučiais namukais, virš žaislinių miestų ir tarp jų vingiuojančių pilkų kelio kaspinų, virš upių ir pušimis apaugusių kalnų. Žemės spalvos iš tolo atrodė neryškios. Gėrėdamasi vaizdais Adelija nusprendė, kad pasaulis — išties stebuklinga vieta. Užliūliuota naujų atradimų ji nepastebėjo, kaip greta prisėdo Trevis.

— Grožiesi reginiu, Di? — šypsodamasis paklausė jis po kiek laiko, nes Adelija sėdėjo prisiplojusi kakta prie lango kaip vaikas prie saldainių krautuvėlės. Mergina krūptelėjo iš netikėtumo, atsisuko į jį ir nusibraukė nuo veido plaukus.

— Kad jus kur, vis mane gąsdinate. Atsėlinote kaip medžiojantis tigras.

— Atleisk, pasistengsiu išmokti garsiau trepsėti, — nusišypsojo Trevis ir patogiau įsitaisė kėdėje, kad geriau ją matytų. — O man vis atrodo, kad tu vaikštai kaip fėja, kuriomis taip garsėja Airija. Arba kaip gnomas.

— Na, tie du padarai visiškai nesuderinami. Gnomas netinka į draugiją padoriai fėjai.

— Tada tinka bent nepadoriai, — nusprendė Trevis, prajuokintas rimto Adelijos tono.

— Taip. Bet ir fėjos didžiąją dalį laiko elgiasi gražiai, nes tikisi kada nors būti priimtos atgal į rojų.

— Iš kurio buvo išvarytos, tiesa?

— Kai šėtonas pakėlė maištą, jos pasitraukė, nenorėdamos palaikyti nei vienos, nei kitos pusės, nes nebuvo aišku, kaip viskas baigsis. Tačiau tai — vienintelė fėjų nuodėmė, todėl jos buvo išsiųstos į žemę, o ne pragaran, kur nukeliavo kiti maištininkai.

— Pasielgta teisinga, — linktelėjo galvą Trevis. — Kiek pamenu, fėjos gali paversti žmogų šunimi, kiaule ar kokiu kitu bjauriu padaru, bet paprastai nekrečia tokių piktų pokštų, o jeigu su jomis elgiamasi gražiai, atsidėkoja.

— Teisybė, — patvirtino Adelija. — Iš kur tiek daug sužinojote?

— Padis bandė lopyti mano išsilavinimo spragas, — paaiškino Trevis, pasilenkęs prie Adelijos, ir mergina sutrikusi prisiplojo prie sėdynės. — Nurimk, — nepatenkintas pasakė. — Juk nesuvalgysiu tavęs. — Tada užsegė jai saugos diržą ir atsilošė sėdynėje. — Tuojau leisimės.

— Taip greitai? — ji pasistengė išlaikyti ramų balsą, nors širdies plakimas dar aidėjo ausyse.

— Taip, — irgi ramiai atsakė Trevis. — Jau senokai skrendame virš Kentukio valstijos.

Lėktuvas nusileido neįtikėtinai sklandžiai, nebuvo jokios sumaišties, Jo Didenybė buvo perkeltas į jau laukiantį furgoną ir keleiviai leidosi į Čerčilio aukštumas.

Adelija menkai tesidomėjo už lango bėgančiais Luisvilio vaizdais, nes mintys sukosi apie Jo Didenybę, vežamą furgone jiems iš paskos. Mergina jaudinosi, kad ristūnas gali būti išsigandęs neįprastų garsų ir kelionės neįprastu transportu. Kai savo susirūpinimą išsakė garsiai, Trevis tik nusikvatojo iš visos širdies, visai nekreipdamas dėmesio į grėsmingai sužibusias Adelijos akis, ir pareiškė, kad Jo Didenybė keliauja gana dažnai, todėl yra prie to įpratęs.

Jos nerimas atslūgo, kai Jo Didenybė buvo išleistas iš furgono ir įkurdintas didžiulėse Čerčilio aukštumų arklidėse, o Trevis sutarė dėl jo priežiūros ir pašaro.

Trevis Grantas buvo gerai žinomas ir labai gerbiamas žirgų sporto profesionalų. Adelija pastebėjo, kaip šiltai jį sutiko ir sveikino aplink arklides besisukiojantys vyrai ir moterys. Iš kitų jis išsiskyrė ir ūgiu, ir plačiais pečiais, tiesiog tryško jėga ir vyriškumu, o tai traukė moteris. Adelija pavydžiai jį stebėjo. Įsiutusi ant savęs už silpnumą, mergina demonstratyviai nuėjo prie Jo Didenybės ir nuvedė žirgą į jam skirtą gardą.

Laikas šukuojant, glostant ir raminamai kalbinant žirgą prabėgo nejučia. Staiga Adelija išgirdo garsius žingsnius ir atsisuko pažiūrėti, kas kelia tiek triukšmo.

— Ar dabar jau vaikštau pakankamai garsiai? — netikėtai berniokiškai šyptelėjo Trevis.

— Taip, — Adelija santūriai linktelėjo. — Pamaniau, artinasi didžiųjų Afrikos dramblių banda. Keistas jūs žmogus, Trevi, — netikėtai pareiškė ji ir pakėlusi galvą nužvelgė vyrą nuo galvos iki kojų.

— Nejaugi, Di? Kodėl?

— Kartais lyg koks vietinis karaliukas svaidote įsakymus, o ledinis žvilgsnis gali iškart pribaigti žmogų. Tada atrodote labai griežtas. Tačiau kartais... — ji sudvejojo, gūžtelėjo pečiais ir nusisuko į Jo Didenybę.

— Jeigu jau pradėjai, tai ir baik, — pareikalavo Trevis, atsuko Adeliją į save ir šypsodamasis pažvelgė į akis. — Suintrigavai.

Adelija pasijuto nejaukiai. Vis dėlto jai reikėtų išmokti pirma pagalvoti, o tik tada praverti burną. Bet Trevis nė negalvojo atsitraukti — tvirtai laikė ją už pečių ir laukė atsakymo.

— Kartais... Pastebėjau, kaip kartais kalbiesi su vyrais, pokštauji, nešioji ant pečių dvynius... Kaip bendrauji su Padžiu, kaip elgiesi su žirgais... Tada suprantu, kad tavyje yra ir švelnumo... Gal iš tiesų nesi toks griežtas, — paskubomis užbaigė ji, gailėdamasi, kad išvis pradėjo šią kalbą, ir nusisukusi vėl pradėjo šukuoti Jo Didenybę, nors to visai nereikėjo.

— Įdomiai samprotauji, — nusprendė Trevis ir paėmęs iš jos šepetį pats pradėjo šukuoti žirgą. — Adelija tave išlepins, — tarė Jo Didenybei ir meiliai perbraukė ranka per sprandą. — Jeigu leisčiau, dar kokią valandą šukuotų.

Adelija nusuko žvilgsnį nuo Trevio pirštų, glostančių bėrio šoną.

— Nelepinu, bet ir žirgui reikia meilės ir švelnumo. Visiems mums retkarčiais to reikia.

Trevis pasuko galvą ir labai įdėmiai pažvelgė į Adeliją.

— Teisybė, mums visiems kartkartėmis to reikia.

Naktį, negalėdama užmigti svetimame viešbučio kambaryje, Adelija vartėsi nuo šono ant šono ir niurkė niekuo dėtą pagalvę. Nusprendė, kad meilė — nemalonus, nenuspėjamas ir nereikalingas jausmas. Pagaliau sunkiai atsiduso, apsikabino pagalvę, kurią visai neseniai negailestingai minkė, ir nusprendė ištrinti tas neįtikėtinai mėlynas akis iš savo sapnų.

Kitą rytą Adelija pirmą kartą kaip reikiant apžiūrėjo Čerčilio aukštumas . Atvedusi Jo Didenybę į treką ji stabtelėjo apstulbusi, o jos kompanionas paklusniai stovėjo ir laukė.

Tai buvo milžiniškas plotas — platus dviejų kilometrų ilgio trekas juosė žalią ovalą, kuris buvo aptvertas tvora ir prisodintas gražiausių ryškiaspalvių gėlių bei dailiai apkirptų krūmelių. Nužvelgusi daugybę aplink treką įrengtų sėdimųjų vietų Adelija susimąstė, ar kas nors dar liktų išoriniame pasaulyje, jei visos jos būtų užsėstos žmonių. Tribūnos buvo dengtos stogeliais su špiliais.

— Ar kas nors nutiko, Di? — Trevio klausimas nutraukė merginos apmąstymus, ji išsigandusi krūptelėjo. — Atleisk, — atsiprašė nė nešyptelėjęs vyras. — Pamiršau patrepsėti.