Нора Робертс - Gražioji arklininkė

Ji žvelgė į jį trokšdama tik vieno — prisiglausti ir pajusti jo šilumą. Trevis staiga nusisuko ir atsistojęs nuėjo prie vyšnios medžio drabužių spintos.

— Nežinau, kur Hana padėjo tavo naktinius marškinius, — tarė jis ir atidaręs dvivėres spintos duris net žioptelėjo iš nuostabos. — Dievuliau brangus, nejaugi čia visi tavo drabužiai?

Adelija norėjo kaip nors atsikirsti, bet pajuto, kad tai pareikalautų per daug pastangų. Nuėjęs prie tokio pat medžio komodos Trevis ėmė žiūrinėti po stalčius, vis nusikeikdamas, o ji tik gulėjo sekiodama jį pavargusiu žvilgsniu — jautėsi pernelyg išsekusi, kad gėdytųsi jo, besirausiančio po jos drabužius. Pagaliau Trevis ištraukė paprastus naktinius marškinius aukšta apykakle ir su pasibjaurėjimu nužvelgęs padavė Adelijai.

— Rytoj būtinai važiuosime pirkti tau drabužių.

— Tik jau nenurodinėk, ką turiu daryti, Trevi Grantai, — pyktelėjo Adelija ir atsisėdusi metė į jį grėsmingą žvilgsnį.

Jis atsuko į ją jokių emocijų neišduodantį veidą.

— Mudu susituokę, todėl turėsime rodytis žmonėse. Vadinasi, rengtis tau teks žmoniškai. Rytoj tuo pasirūpinsime. Ar pati sugebėsi persirengti, ar nori, kad padėčiau?

Adelija čiupo jam iš rankų naktinius marškinius ir sušnypštė:

— Kuo puikiausiai susitvarkysiu ir pati.

— Gerai. Tada persirenk ir pailsėk. Padžiui nebus geriau, jei pati pasiligosi, — tarė Trevis ir nelaukdamas, ką ji pasakys, nusisuko ir išėjo iš kambario.

Pernelyg pavargusi, kad įstengtų pasigrožėti šviesiu erdviu kambariu, Adelija nusivilko sijoną ir palaidinę, kurie atstojo vestuvinę suknią, ir įsliuogė į medvilninius naktinius marškinius. Nuklojusi žalsvą lovos uždangalą šmurkštelėjo, užsitraukė minkštą užklotą ir kaipmat nugrimzdo į sunkų miegą.

Kaip ir kasryt, Adeliją pažadino už lango čirpaujantys ir suokiantys paukščiai. Atsimerkus ir pamačius nepažįstamą aplinką užplūdo prisiminimai. Atgniaužusi kumštį, kuriame visą naktį laikė sugniaužusi vestuvinį žiedą, ji iš lėto apsidairė po kambarį. Anksčiau manė, kad jos miegamasis virš garažo — pakankamai erdvus, tačiau šis buvo dukart didesnis. Sienos išklijuotos baltai ir žaliai juostuotais apmušalais, išpuoštos dekoratyviniais medžio elementais. Visi baldai — iš vyšnios medžio: didžiulė spinta, komoda, kurią vakar taip negailestingai kraustė Trevis, rašomasis stalas, pora naktinių staliukų ir nedidelis stalas su minkštu krėslu. Ant staliuko stovėjo vaza su puokšte gyvų gėlių. Adelija atsisėdo lovoje ir apkabinusi rankomis kelius įtraukė švelnaus jų aromato. Tada žvilgtelėjo į didžiulius prancūziškus langus, už kurių buvo balkonas, ir atsiduso — ji dar niekada nebuvo mačiusi puikesnio kambario. Kokia laiminga čia jausčiausi jei tik dėdė Padis būtų sveikas, o Trevis... — pagalvojo, bet tuoj pat nustūmė tokias mintis į šalį, nusiklojo antklodę ir šoko iš lovos.

Nusimaudžiusi duše ir apsivilkusi, kas papuolė po ranka, Adelija nusileido laiptais žemyn, tikėdamasi surasti virtuvę šiuose rūmuose, kurie dabar buvo ir jos namai.

— Labas rytas, Di, — pasisveikino Trevis, išėjęs iš kambario apačioje, kuris, kaip Adelija vėliau sužinojo, yra jo kabinetas. — Ar geriau jautiesi?

— Taip, — atsakė ji, staiga sutrikusi prieš vyrą, kuris dabar buvo teisėtas jos sutuoktinis. — Jau nepamenu, kada paskutinį kartą taip ilgai miegojau.

— Buvai labai pavargusi, — tarė Trevis. Adelija net suakmenėjo, kai jis paėmė jai už smakro ir atidžiai, tėviškai pažvelgė į veidą, lyg ieškodamas ligos požymių. — Veido oda jau skaistesnė, — po kurio laiko pridūrė šyptelėjęs.

— Jaučiuosi puikiai, — atitokusi sumurmėjo Adelija. — Pamaniau, kad reikėtų paskambinti į ligoninę... Gal ką nors sužinočiau apie dėdę Padį...

Pajutusi, kad pradėjo drebėti rankos, Adelija susidėjo jas priešais save.

— Jau paskambinau, Padis jaučiasi geriau, — nuramino ją Trevis, suėmęs už pečių. — Naktį buvo ramus.

Adelija suvirpėjo, užsimerkė ir įsikniaubė Treviui į krūtinę. Pajuto, kaip jis švelniai ją apkabino ir priglaudė prie savęs.

— Ak, Trevi, jau maniau, kad dėdė Padis mirs. Man taip baisu buvo, kad jį prarasiu.

Trevis atstūmė ją šiek tiek nuo savęs ir Adelija pažvelgė jam į akis.

— Tavo dėdė pasveiks. Tereikia šiek tiek laiko, geros priežiūros ir apsaugoti nuo rūpesčių, — raminamai tarė jis. — Žinoma, kai parsivešime į namus, jam teks sulėtinti tempą. Turėsime jį priversti labiau paisyti savo poreikių.

— Taip, — nusišypsojo Adelija, atrodė, tarsi saulė būtų nušvitusi pro debesis. — Bet juk mudu dviese suremsime pečius.

— Taigi, — sumurmėjo Trevis, taršydamas Adelijos plaukus. — Tikriausiai miršti iš bado. Vakar vakare man niekaip nepavyko tavęs prižadinti, kad pavakarieniautum.

— Jaučiuosi taip, lyg visą savaitę būčiau nė kąsnio burnoje neturėjusi, — atsiduso Adelija, taisydamasi Trevio sutaršytus plaukus. — Parodyk man, kur virtuvė, ir aš paruošiu pusryčius.

— Hana tuo jau rūpinasi, — pasakė Trevis ir paėmęs ją už rankos nusivedė į valgomąjį. Pastebėjęs pasikeitusią Adelijos veido išraišką, jis pasilenkė ir tyliai sušnabždėjo jai į ausį: — Nebijok, visą gyvenimą valgau jos ruoštą maistą.

— Ak, aš ne dėl to... nenorėjau parodyti, kad nepasitikiu... Tik nesu pratusi, kad man kas patarnautų.

Adelija atrodė tokia sutrikusi, beveik išsigandusi, kad Trevis nusikvatojo atsilošęs kėdėje.

— Nurimk, atrodai tokia išsigandusi, kad Hana gali pagalvoti, jog jau mušu tave.

— Na, nenoriu, kad tu pamanytum... turėjau galvoje... — nerišliai sumurmėjo Adelija. Ji karštligiškai bandė sugalvoti kokią temą, kuri palengvintų bendravimą ir jai pavyktų bent kiek atsipalaiduoti. — Mano naujasis kambarys labai gražus. Norėjau tau padėkoti.

— Džiaugiuosi, kad tau patinka.

Po tokios lakoniškos replikos Adelija labai apsidžiaugė pamačiusi Haną, kuri įnešė lėkštes su garuojančiais pusryčiais.

— Labas rytas, ponia Grant. Tikiuosi, gerai išsimiegojote, — tarškėjo moteris, dėdama lėkštes ant stalo, ir Adelija jai nusišypsojo.

— Ačiū, išsimiegojau puikiai, — atsakė jai Adelija, stengdamasi nepradėti purkštauti dėl naujojo titulo.

— Tikriausiai jaučiatės gerokai išalkusi, — spėjo Hana ir pasilenkusi nužvelgė dailų it fėjos Adelijos veidelį. — Trevis sakė, kad vakar nieko burnoje neturėjote, todėl nuoširdžiai tikiuosi, jog prisikirsite iki soties.

— Perspėju, Di, kad su Hana geriau nejuokauti, — nusišaipė Trevis iš kito stalo galo. — Kartais ji būna pikta kaip žiežula. Prisipažinsiu, aš jos bijau.

— Neklausykite, ką jis čia tauškia, ponia Grant, — Hana piktai dėbtelėjo į Trevį ir vėl atsisuko į Adeliją. — Dabar kurį laiką tikriausiai būsite labai užsiėmusi, nes turėsite slaugyti Padį ligoninėje, bet kai viskas grįš į savas vėžes, pasakykite man, kaip norėsite, kad tvarkyčiausi namuose. O kol kas, jei tik jūs neprieštaraujate, pasistengsiu patiekti šilto maisto prieš jums išvažiuojant ir sugrįžus iš ligoninės.

— Aš... Darykite, kaip manote esant geriau.

— Dar turėsime gražaus laiko viską aptarti, — nusprendė šeimininkė. — O dabar kibkite į pusryčius, kol neatvėso, — paragino ir išskubėjo iš kambario.

Pusryčiaudama Adelija klausėsi Trevio monologo, atsakydavo tik klausiama, ir smalsiai apžiūrinėjo naują aplinką: valgomojo sienos buvo apklijuotos subtilių raštų apmušalais, tarpais iškaltos tamsiomis plokštėmis, masyvūs baldai — iš žvilgančio ąžuolo. Visur žibėjo sidabras ir krištolas.