Нора Робертс - Gražioji arklininkė

— Tavim dėta, aš taip nesielgčiau, — tyliai tarė ji ir šuo iš netikėtumo kilstelėjo galvą. — Na, tik nebėk, aš tau nieko bloga nedarysiu. — Šuo dvejojo, nepatikliai žiūrėdamas į Adeliją, o ši iš tolo kalbėjo toliau: — Perspėju tave, nes pažįstu Trevio sodininką — baisus žmogus. Jis tikrai nepasigailės nė vieno, kuris iškapsto jo gėles. — Mergina pasilenkė, jų žvilgsniai susitiko. — Pasiklydai, ar šiaip esi klajūnas? Iš akių matau, kad esi alkanas. Ir man porą kartų teko patirti, kas yra badas. Palauk čia, — paliepė ir atsistojo, — atnešiu ko nors.

Virtuvėje Adelija nudžiovė gerą gabalą keptos jautienos. Iš svetainės sklido dulkių siurblio ūžimas, todėl nutarusi, kad kvaila būtų trukdyti Haną vien dėl to, kad atsiprašytų už tai, ką jau vis tiek padarė, ji išsprūdo į lauką.

— Aukščiausios rūšies jautiena, draugužį. Iš tavo išvaizdos galima spręsti, kad tokios niekada nesi ragavęs.

Ji padėjo mėsgalį ant žolės ir atsitraukė per porą žingsnių.

Šuo ėmė pamažėle slinkti artyn, žvalgydamasis tai į mėsą, tai į savo geradarę, kol pajutęs ja pasitikėjimą, o gal alkio genamas puolė netikėtą lobį. Adelija stebėjo, kol šuo surijo mėsos gabalą, kuriuo lengvai būtų galėję pasisotinti trys vyrai, ir nuoširdžiai džiaugėsi užganėdinusi alkaną padarą.

— Na, atrodai kaip tikras paršelis, o net nesigėdiji, — priekaištingai tarė Adelija ir nusišypsojo, o šuo pritardamas draugiškai suvizgino uodega. — Ar patenkintas? — paklausė ir nespėjusi žengti nė žingsnio jau gulėjo ant žemės, prislėgta penkiasdešimties kilogramų dėkingumo. — Ropškis šalin nuo manęs, tu gauruotas chuligane! — juokdamasi Adelija beviltiškai bandė nustumti šunį, kad šis liautųsi laižęs jai veidą. — Man neliko nė vieno sveiko šonkaulio, o tu, kaip Dievą myliu, nuo gimimo nesi regėjęs vonios.

Po ilgų maldavimų ir grumtynių Adelijai šiaip taip pavyko išsilaisvinti, atsistoti ant kojų ir apžiūrėti padarytą žalą. Marškinėliai ir džinsai buvo purvini, rankos — taip pat. Nusibraukusi nuo akių išsitaršiusius plaukus ji pažvelgė į šunį, kuris sėdėjo jai prie kojų iš dėkingumo nukoręs liežuvį.

— Dabar jau mums abiem reikia į vonią. Ką gi... — mergina atsiduso, ryžtingai kilstelėjo smakrą ir nusprendė: — Palauk čia, o aš pažiūrėsiu, ką galėčiau dėl tavęs padaryti. Būtų gerai pirma tave išmaudyti, o jau tada supažindinti su kitais.

Pakeliui į namą ji stabtelėjo, norėdama nusipurtyti nuo drabužių žemes.

— Di, kas nutiko?! Nejaugi nukritai nuo žirgo?! Ar nesusižeidei?! — pribėgęs Trevis čiupo ją už pečių, paskui ėmė glostyti veidą.

Jis atrodė toks nusigandęs, kad Adelija net sutriko ir papurtė galvą.

— Ne, Trevi, nesusižeidžiau. Geriau neliesk manęs, išsitepsi kostiumą, — mergina pabandė atsitraukti, tačiau jis tik dar stipriau suspaudė ją glėbyje.

— Velnias neims to kostiumo! — pyktelėjo Trevis ir glausdamas Adeliją prie krūtinės viena ranka glostė jai plaukus.

Trevis ilgą laiką šalinosi Adelijos, todėl dabar toks artumas jai buvo labai malonus — mergina apkabino jį per liemenį, nespėjusi nė pagalvoti, ar išmintingai elgiasi. Pajuto, kaip jis bučiuoja jos galvą, ir apsalusi mąstė, kad jeigu bent retkarčiais patirtų iš jo šiek tiek švelnumo, galėtų jaustis laiminga.

Staiga Trevis viena ranka suėmė ją už peties, o kita pakėlė smakrą — jo akyse Adelija išvydo pyktį.

— Kas, po galais, tau nutiko?

— Nieko baisaus nenutiko, — pareiškė mergina ir piktai nustūmė jo ranką. — Turime svečių, — mostelėjo į pievelę.

Jis žvilgtelėjo ton pusėn, prisimerkė ir vėl atsisuko į Adeliją.

— Dėl Dievo meilės, Adelija, kas čia?

— Čia šuo, Trevi. Iš pradžių ir man buvo sunku suprasti. Vargšelis, jis buvo mirtinai išbadėjęs, todėl... — Adelija patylėjo, susikaupė ir pagaliau prisipažino: — todėl atidaviau jam keptą jautieną.

— Tu jį šėrei? — pavojingai ramiu balsu paklausė Trevis.

— Žinoma, negi gaila išbadėjusiam padarui kąsnelio. Aš...

— Man nerūpi, kuo tu jį šėrei, Adelija, — tarė Trevis ir nestipriai ją papurtė. — Nejaugi netekai sveiko proto, kad lendi prie svetimo šuns? Juk galėjo įkąsti.

Išgirdusi jo balse nepritarimą tam, ką ji padarė, Adelija išsitiesė ir atmetė galvą.

— Žinau, ką darau! Buvau atsargi! Tas šuo atrodė mirtinai išbadėjęs, todėl ir pašėriau. Pamaitinčiau kiekvieną alkstantį. O kandžiotis jis nė neketino, — ji vėl pažvelgė į šunį, kuris draugiškai vizgeno uodegą. — Žiūrėk! — triumfuojančiu balsu pareiškė. — Argi nematai?

— Matau, kad užkariavai dar vieną širdį, bet gal vis dėlto pasakysi, — pareikalavo Trevis, ryžtingai atsukęs Adeliją į save, — kaip šitaip išsipurvinai?

— Na... — mergina pažvelgė į Trevį, tada vėl į šunį, paskui vėl į Trevį, — matai, paėdęs jis nebežinojo, kaip parodyti dėkingumą ir... akimirkai užsimiršo — parvertė mane ant žemės ir pradėjo laižyti. Tas šuo truputį murzinas, pats matai...

— Jis parvertė tave ant žemės? — skeptiškai pakartojo Trevis.

Išgirdusi jo toną, Adelija paskubėjo paaiškinti:

— Iš džiaugsmo nebežinojo, ką daryti. Tikrai neturėjo blogų ketinimų. Patikėk, Trevi, ir nepyk ant jo. Pažvelk, koks gražutis... ir kaip ramiai tupi, — ji vėl atsisuko į šunėką, kuris, regis, buvo ganėtinai gudrus, nes dėbsojo į Trevį melancholišku žvilgsniu. — Liepiau jam palaukti — ir klauso. Jam tereikia trupučio meilės.

Trevis staigiai atsisuko ir pervėrė Adeliją žvilgsniu.

— Tikriausiai neklystu, kad norėtum jį pasilikti?

— Na, tiesą sakant, nežinau, pasilikti, ar ne... — nuleidusi akis neryžtingai tarė Adelija. Pastebėjusi, kad ištepė Treviui švarką, nubraukė delnu purvą.

— Kuo jis vardu?

— Fineganas, — akimirksniu atsakė Adelija, bet supratusi, kad pateko į žabangas, susiraukusi pažvelgė į Trevį.

— Fineganas? — Trevis kuo rimčiausiai linktelėjo. — Kodėl taip manai?

— Todėl, kad tas šuo labai panašus į tėvą Fineganą iš Skibereno, kuris buvo stambokas, kiek nerangus, bet labai orus.

— Suprantu, — Trevis priėjo prie Finegano ir pasilenkęs atidžiai apžiūrėjo. Adelijos džiaugsmui, šuo susiprato, kad turi elgtis padoriai.

Kai Trevis vėl sugrįžo pas Adeliją, ši apsilaižė lūpas ir pradėjo ginamąją kalbą:

— Aš pati jį prižiūrėsiu, Trevi, jis tikrai niekam nepridarys rūpesčių. Neleisiu jo i namus, kad nesimaišytų Hanai po kojomis.

— Liaukis, Adelija, nežiūrėk į mane tokiu gailiu žvilgsniu, — juokdamasis tarė Trevis ir patraukė jai už plaukų. — Dieve, gelbėk pasaulį, jei kada nors suprasi, kaip gali paveikti žmones. Juk jau sakiau, kad esi visiškai laisva ir gali daryti, ką tik nori.

— Tikrai? Ak, ačiū, Trevi...

— Taigi gali pasilikti tą Fineganą, bet su sąlygą, — pertraukė jos padėką Trevis, — kad išmokysi jį nebegriauti tavęs ant žemės — juk tas šuo beveik veršio dydžio. Ir dar — jam teks įprasti maudytis. — Trevis vėl pažvelgė į Fineganą ir papurtė galvą. — Regis, vieno karto neužteks.

— Tikriausiai ir man praverstų dušas, — tarė Adelija, nesėkmingai bandydama nusivalyti purvą, paskui šypsodamasi pakėlė galvą. Tačiau sutiko keistą Trevio žvilgsnį ir šypsena išblėso.

— Žinai, Di, norėčiau įsidėti tave į kišenę ir laikyti prie savęs, kad nereikėtų nuolat jaudintis.

— Nors aš ir maža, — tarė Adelija, staiga pajutusi, kaip sunku darosi kvėpuoti, — bet į kišenę vis dėlto netilpčiau.