Нора Робертс - Gražioji arklininkė

— Taip, visi apie tai žino, — karališkai mostelėjusi ranka pranešė Margo. — Norėjau šiek tiek pamokyti Trevį, todėl ir išvažiavau į Europą, kad jis turėtų laiko viską permąstyti. Trevis labai užsispyręs vyras. — Ji šyptelėjo Adelijai kaip moteris, gerai žinanti, ką kalba. — Kai pamačiau laikraštyje nuotrauką, kurioje jis bučiuoja kažkokią mažutę nuskurėlę, nekreipiau dėmesio. Žiniasklaida viską išpučia. Bet išgirdusi, kad jis iš tikrųjų vedė kažkokią arklininkę... — Moteris demonstratyviai nusipurtė. — Tada supratau, kad man pats laikas grįžti ir viską sustatyti į savo vietas.

— Ar leistumėte arklininkei paklausti, kaip ketinate tai padaryti?

— Kai tik šis nežymus epizodas baigsis, mes su Treviu tęsime tai, ką pradėjome.

— O šis nežymus epizodas, jūsų nuomone, yra mano santuoka, tiesa? — pasiteiravo Adelija tyliu, tačiau grėsmingu balsu.

— Na, žinoma, — truktelėjusi pečiais atsakė Margo, tarsi tai būtų neišvengiama. — Tik pažvelk į save. Aišku kaip dieną, Trevis vedė tave tik tam, kad mane susigrąžintų. Juk nesitiki, kad jis ilgai ištvers su tavimi. Tau trūksta išsiauklėjimo ir gerų manierų, kad galėtum patekti į aukštuomenę.

Adelija išsitempė kaip styga ir oriai atlaikė įžeidimą.

— Galiu užgarantuoti, panele Vinters — tai, kad mudu su Treviu susituokėme, neturi nieko bendra su jumis. Teisybė, nesu tokia elegantiška ir iškalbinga, kaip jūs, bet turiu tai, ko jums akivaizdžiai trūksta — Trevio žiedą ant savo piršto. O jums dar teks ilgokai palūkėti, kol galėsite vadintis jo pavarde.

Į svetainę įėjo Hana, nešina padėklu su arbata, tada Adelija pakilo ir pasisukusi į ją pranešė:

— Panelė Vinters nusprendė nepasilikti arbatos, ji kaip tik ketino išeiti.

— Vaidink šių namų ponią, kol gali, — metė jai Margo ir atsistojusi patraukė link durų. — Sugrįši į arklides greičiau nei tikiesi.

Kai ji išėjo ir užtrenkė duris, Adelija sunkiai atsiduso.

— Ir turėk man šitiek įžūlumo ateiti ir šitaip kalbėti, — pasipiktino Hana.

— Nekreipkime į ją dėmesio, — tarė Adelija ir paėmė šeimininkę už rankos. — O apie jos vizitą niekam nesakykime, gerai, Hana?

— Na, jeigu jūs to norite, mieloji, — atsakė Hana, nors buvo matyti, kad tam nepritaria.

— Taip, — patvirtino Adelija, žvelgdama nieko nematančiomis akimis, — aš to noriu.

Keletą dienų Adelija buvo sudirgusi ir nepajėgė to nuslėpti. Iki tol namuose tvyrančią ramybę pakeitė nervinga įtampa. Jos išsišokimus Trevis priimdavo ramiai ir tolerantiškai, nors kartais tam prireikdavo didžiulių valios pastangų.

Kartą po vakarienės ji nerimastingai slankiojo po svetainę. Trevis susimąstęs sėdėjo ant sofos su taure brendžio.

— Išvesiu Fineganą į lauką, — pagaliau pareiškė ji, nebegalėdama pakelti tvyrančios tylos.

— Daryk kaip nori, — Trevis gūžtelėjo pečiais.

— Daryk kaip nori , — atsisukusi į jį sušnypštė Adelija. Ji buvo įsitempusi lyg styga. — Man jau iki gyvo kaulo nusibodo šie tavo žodžiai. Nedarysiu, kaip noriu. Nebenoriu daryti taip, kaip man patinka.

— Ar suvoki, ką pati ką tik pasakei? — paklausė Trevis, pastatęs taurę. — Tai pats absurdiškiausiais pareiškimas, kokį kada nors esu girdėjęs.

— Jis visai nėra absurdiškas. Netgi labai aiškus, jei tik norėtum suprasti.

— Kokia širšė tau įgėlė? Turbūt geriau suprasčiau, jei kalbėtum gėlų kalba.

— Niekas man neįgėlė! — atrėžė Adelija. — Jaučiuosi kuo puikiausiai.

— Tai nebūk tokia pikčiurna. Jau pavargau nuo tavo pykčio protrūkių.

— Pikčiurna?! Tai dabar aš pikčiurna?! — pasipiktino nuraudusi mergina.

— Taip, — patvirtino jis siutinančiai ramiu tonu.

— Jeigu jau aš tave taip varginu, tai pasitrauksiu iš kelio! — metė ji ir viesulu pro apstulbusią Haną išbėgo į lauką, kur buvo rami, šilta vasaros naktis.

Kai kitą rytą pabudo, užplūdo gėda, pasibjaurėjimas savimi ir atgaila. Atlėgus pykčiui ji praleido sunkią naktį, bandydama susitaikyti su mintimi, kad buvo neteisi ir visiškai apsikvailino. Visa tai pripažinti buvo labai sunku.

Trevis nepadarė nieko bloga ir nenusipelnė, kad šitaip bjauriai su juo elgčiausi , — galvojo Adelija. Užsivilkusi darbo drabužius — džinsus ir marškinėlius — ji nuskubėjo į apačią. Nusprendė atsiprašyti ir pasižadėti, kad nuo šiol bus švelni žmona — kokios nori kiekvienas vyras.

Hana pranešė, kad Trevis labai anksti papusryčiavo ir išėjo, todėl Adelija sėdo prie stalo sumišusi, kankinama sąžinės priekaištų.

Tą rytą bausdama save už nuodėmes ji arklidėse dirbo labai sunkiai, fizine veikla stengdamasi numalšinti blogas emocijas, kurias nešiojo širdyje.

— Di! — pašaukė Trevis, kai Adelija pagalbinėje patalpoje energingai kabino kamanas. — Eikš čia, noriu tau kai ką parodyti!

— Trevi! — Adelija nusivijo benueinantį Trevį. — Trevi! — Pribėgusi ji įsikabino jam į ranką, stengdamasi sustabdyti. — Atleisk man, Trevi. Atleisk už tai, kad taip bjauriai su tavim elgiausi, be jokios priežasties šaukiau. Suprantu, esu nepakenčiamo būdo, kandi, bet jei man dovanotum, aš... Ko šypsaisi?

Trevis dar plačiau nusišypsojo.

— Atsiprašinėji taip pat nuoširdžiai, kaip ir pyksti. Tai žavu. Bet pamirškim tai, skiedrele, — tarė jis ir papurenęs jai plaukus apkabino per pečius. — Visiems pasitaiko ne ta koja iš lovos išlipti. Pažiūrėk, — vyras ištiesė ranką.

Išvydusi aptvare šuoliuojančią gražuolę bėrą kumelę Adelija net aiktelėjo iš susižavėjimo. Pribėgusi pasilypėjo ant tvoros skersinio ir įdėmiai nužvelgė gracingą gyvulį.

— Ak, Trevi, kokia gražuolė! Gražesnio žirgo dar nesu regėjusi!

— Tu taip sakai apie visus ristūnus.

Adelija šyptelėjo jam ir vėl atsisukusi į žirgą net atsiduso iš pasitenkinimo.

— Sakau, bet visada tai būna tiesa. Su kuo ją poruosi?

— Čia jau ne man spręsti. Ši kumelė — tavo.

Adelija pažvelgė į Trevį plačiomis, nepatikliomis akimis.

— Mano?

— Norėjau padovanoti tau kitą mėnesį, per tavo gimtadienį, bet... — Trevis gūžtelėjo pečiais ir nubraukė jai nuo veido plaukus. — Nusprendžiau, kad tau reikia praskaidrinti nuotaiką, todėl dovaną gauni kiek anksčiau.

Adelija papurtė galvą, akis kažkodėl užplūdo ašaros.

— Bet po to, kaip elgiausi, turėtum mane nuplakti, o ne dovanoti dovanas.

— Vakar vakare ir aš taip maniau, bet paskui persigalvojau. Taip bus geriau.

— Ak, Trevi! — Adelija nė kiek nesivaržydama puolė jam į glėbį. — Dar niekas man nėra dovanojęs tokių dovanų. Aš jos nenusipelniau, — atlošusi galvą ji pažvelgė į Trevį ir pabučiavo į lūpas. Jis apkabino ją — ir paprastas dėkingumo bučinys virto aistringu, ji sudėjo į jį visą širdį, tirpdama mylimo vyro glėbyje. — Trevi... — sumurmėjo, kai jis atitraukė lūpas ir priglaudė skruostą jai prie skruosto.

Staiga Trevis atitraukė Adeliją nuo savęs.

— Geriau lėk susipažinti su savo kumele, Di. Pasimatysime per vakarienę.

Prikandusi lūpą, kad nepakviestų sugrįžti, Adelija žvelgė pavymui nueinančiam Treviui. Pasijuto atstumta ir kai pribėgo Fineganas, mergina nurijo karčią ašarą ir įsikniaubė jam į kailį.

— Aš jam visai nepatinku, — kalbėjo Adelija savo supratingam draugui. — Net nenutuokiu, ką daryti, kad jis imtų žiūrėti į mane kaip į moterį... ir kaip į žmoną.

DEŠIMTAS SKYRIUS

Adelija pabudo nuo akinančio žaibavimo ir kurtinančio griaustinio trenksmo. Kambarys akimirką nušvito, kai dangų suraižė plonytis žaibų voratinklis, už lango gailiai raudojo vėjas.