Нора Робертс - Gražioji arklininkė

Adelija susikrovė į krepšį, kurį buvo atsivežusi iš Airijos, tik savo senuosius daiktus ir tai, ką buvo pirkusi už savo pačios pinigus. Tada prisėdo prie rašomojo stalo ir parašė laiškelius savo dėdei ir vyrui.

Dėde Padi, meldžiu mane suprasti , — mintyse maldavo Adelija, dėdama du vokus ant stalo, — nebeištvėriau. Po visko, kas nutiko, nebegaliu likti čia, taip arti Trevio.

Tada tyliai nusileido laiptais ir pravėrusi duris išėjo į lauką laukti taksi, kurį buvo išsikvietusi.

Oro uoste žmonių buvo nė kiek ne mažiau nei tada, kai Adelija čia atskrido. Visi kažkur skubėjo ir jai darėsi nedrąsu. Akimirką skausmingai pasijuto palikta ir vieniša. Pamačiusi bilietų kasą ji susikaupė ir patraukė prie jos. Staiga pajuto, kaip kažkas čiupo už rankos ir pasuko. Adelija paleido lagaminą ir šis su trenksmu krito ant žemės.

— Ką sau galvojate?! — riktelėjo ji ir staiga išvydo įsiutusį Trevį.

— Kaip tik to norėjau paklausti tavęs, — jis pervėrė ją lediniu mėlynų akių žvilgsniu. — Kur susiruošei?

— Į Airiją. Grįžtu į Skibereną.

— Nejaugi esi tokia kvaila, kad manai, jog leisiu tau išskristi nė nepasiaiškinus? — paklausė Trevis, dar stipriau spausdamas jos ranką.

Adelija susiraukė iš skausmo, bet atsakė ramiai:

— Palikau tau laišką.

— Skaičiau tą tavo laišką, — pro dantis iškošė Trevis. — Visa laimė, kad sugrįžau anksčiau, kitaip būčiau turėjęs vytis tave per Atlantą.

— Tau nėra jokio reikalo mane vytis, — tarė Adelija, ir pajutusi, kad nutirpo ranka, pabandė išsilaisvinti. — Paleisk mane, Trevi Grantai, nes dar sulaužysi ranką! Traukis šalin!

— Džiaukis, kad laikau ne už kaklo, — suburbėjo Trevis ir laisvąja ranka paėmęs nuo grindų lagaminą nusitempė Adeliją su savimi.

— Niekur aš neisiu... noriu grįžti į Airiją.

— Tu jau eini su manimi, — pataisė ją Trevis. — Ir geriau laikykis ramiai, kitaip sutrinsiu tave į košę kaip airiškas bulves.

— Sakai, mėgsti airiškų bulvių košę?! — putojo Adelija, bet negalėdama pasipriešinti tam dideliam stipriam vyrui nuolankiai tipeno iš paskos. — Gerai jau, gerai, šeimininke Grantai, einu. Juk šis skrydis — ne paskutinis.

Trevis tik atsiduso ir ėmė brautis prie savo automobilio, tempdamas Adeliją iš paskos. Priėjęs atidarė dureles ir mostelėjęs ranka liepė jai sėstis.

— Turi daug ką man paaiškinti, Adelija, — tarė užvedęs automobilį. Ji jau norėjo atsikirsti, bet Trevis nutvilkė lediniu žvilgsniu ir žodžiai užstrigo jai gerklėje. — Pataupyk žodžius, kol grįšime namo. Neturiu jokio noro viešai tave pribaigti.

Važiuojant Adelija neištarė nė žodžio, tik kaip užsispyręs vaikas patempusi lūpą spoksojo pro langą. Privažiavęs prie namo Trevis išlipo iš automobilio ir taip trinktelėjo dureles, kad Adelija labai nustebo, jog stiklas liko sveikas. Tada ištempė Adeliją lauk ir nusivedė į namą.

— Prašyčiau mums netrukdyti, — paliepė jis Hanai, vesdamasis Adeliją laiptais į viršų. Įstūmęs ją į kambarį užtrenkė duris ir užrakino. — O dabar klok viską iš eilės.

— Daugiau nebegaliu tavęs pakęsti, Trevi Grantai! — įsiuto Adelija. — Tu esi dramblotas nevidonas! Man jau bloga, nebenoriu, kad tampytum mane ir laužytum rankas! Perspėju, kietaširdi velnio išpera, jeigu dar kartą mane paliesi, išpuošiu tave taip, kad niekas neatpažins!

— Jei jau baigei, — ramiai tarė Trevis, — gal galėtum savo aštrų liežuvėlį panaudoti prasmingesniam reikalui ir pasiaiškinti.

— Nė velnio, aš neprivalau tau aiškintis! — atkirto Adelija, jos akys žibėjo iš pykčio. — Viską išdėsčiau laiške! Man nieko iš tavęs nereikia! Gal aš ir nieko neturiu, bet savigarbos dar nepraradau!

— O taip, ta prakeikta airiška savigarba! — sumaurojo Trevis ir puolęs prie Adelijos sugriebė už pečių. — Norėčiau pasmaugti tave kartu su visa savigarba! Ką ten rašei apie vedybų anuliavimą ir skyrybas?!

— Man atrodo, gana aiškiai išdėsčiau mintis, — tarė Adelija, atstūmusi Trevį. — Parašiau: kadangi anuliuoti mūsų santuokos jau nebeįmanoma, aš tave palieku — gali ramia širdimi reikalauti skyrybų. Neprašysiu iš tavęs jokių pinigų, o už tai, ką pasiėmiau, sumokėsiu.

— Ir tikiesi, kad aš su viskuo sutiksiu?! — užriko Trevis ir Adelija atsitraukė dar toliau. — Manai, perskaitysiu tą tavo popiergalį ir lengva ranka sutiksiu skirtis?!

— Nerėkauk ant manęs! — pasipiktino Adelija. — Juk iš pat pradžių buvome sutarę, kad ši santuoka — tik dėl dėdės Padžio, ir anuliuosime ją, kai tik dėdė pasijus geriau. Dabar anuliuoti nebegalime, todėl turi pareikalauti skyrybų, nes aš negaliu to padaryti.

— Ir kaip tu gali kalbėti apie skyrybas po to, kas nutiko praėjusią naktį? — karčiai metė Trevis. — Maniau, kad tau tai kažką reiškė.

— Kaip aš galiu kalbėti apie skyrybas?! Kaip galiu?! — praradusi savitvardą šaukė Adelija. — Ir tu drįsti man taip kalbėti? Kad tave kur velniai griebtų, veidmaini! Vos spėjęs išlipti iš lovos jau postringauji apie mudviejų skyrybas su savo poniute. Ketini pasiūlyti pinigų, kad tik manęs atsikratytum? Tu niekingas, glitus šliužas! Verčiau mirsiu, nei paimsiu nors centą iš tavo purvinų turtų, niekše!

— Ar todėl nusprendei išvažiuoti, Di? — paklausė Trevis ir sugriebęs Adeliją, beriančią gėliškus keiksmus, stipriai papurtė.

— Taip! — riktelėjo Adelija, mažais kumštukais daužydama jam krūtinę. — Paleisk mane, prakeiktas chuligane! Manęs nenupirksi kaip kokios pigios išsipusčiusios poniutės!

Trevis pakėlė Adeliją, pasikišo kaip futbolo kamuolį po pažastimi ir nekreipdamas dėmesio, kad ji daužosi it paklaikusi, nunešęs atsargiai paguldė ant lovos.

— Tai ką, ir vėl užsigeidei į lovą?! Negaliu net pagalvoti, kad vėl leisčiausi paliečiama tokio padugnės kaip tu! Būk prakeiktas, Trevi Grantai!

— Užsičiaupk, maža kvailiuke, — jis uždengė ranka jai burną, taip nutildydamas seriją gėliškų keiksmų. — Nejaugi manei, kad paleisiu tave po visko, ką man teko iškentėti, kol tave pasiekiau? — Jis neleido Adelijai atsakyti, užčiaupdamas lūpas kvapą gniaužiančiu bučiniu. — O dabar, mažoji pikčiurna, patylėk ir paklausyk. Margo šįryt čia atėjo nekviesta. Tai ji prakalbo apie skyrybas, o ne aš. Pirmiausia... Ša, tylėk, — perspėjo jai ėmus muistytis, — arba turėsiu imtis griežtų priemonių. — Jis pademonstravo savo griežtąsias priemones bučiniu, kol Adelija pagaliau liovėsi priešintis. — Visų pirma, — tęsė Trevis, — niekada nė nemaniau vesti Margo, tik ji vis rezgė tokius planus. Kurį laiką mes susitikinėjome... Nurimk, Adelija, nes galiu netyčia užgauti. — Trevis užgulė ją, suėmė už riešų ir prispaudė rankas virš galvos. — Margo įsikalė į galvą, kad turiu ją vesti, mesti darbus čia, keliauti kartu su ja po pasaulį ir mėgautis prabangiu gyvenimu. Kai pasakiau, kad ji išsikraustė iš proto, Margo išdūmė į Europą, liepusi man pasirinkti — ji arba žirgai. — Jis šyptelėjo pamatęs, kaip nuraudo Adelijos skruostai. — Laimėjo žirgai. O tai silpnaprotei kažkodėl šovė į galvą, kad tave vedžiau norėdamas įgelti jai. Kai šiandien ji atėjo į mūsų namus ir pradėjo suokti apie skyrybas, leidau jai išsilieti — norėjau pamatyti, kaip smarkiai ta moteris apsikvailins.

Laisvąja ranka suėmęs Adeliją už smakro, kad nenusuktų galvos, Trevis pažvelgė jai į akis.

— Jeigu būtum išklausiusi mūsų pokalbį iki galo, būtum išgirdusi, kad pasakiau Margo, jog neketinu skirtis su žmona, kurią myliu — nei dabar, nei per artimiausią tūkstantmetį.