Нора Робертс - Gražioji arklininkė

Nusimetusi apklotą ji pakilo iš lovos ir atlapojo balkono duris, įleisdama į savo kambarį audros. Kibios vėjo rankos įsivėlė į plaukus, o naktinius marškinius priplojo prie kūno. Lietus pliaupė lyg supykusio dangaus ašaros, ir iškėlusi rankas Adelija nusijuokė siautėjančiai stichijai.

— Di?! — išgirdo mergina ir atsisukusi pamatė tarpduryje Trevio siluetą. — Pamaniau, gal išsigandai. Dingo elektra, o audra tokia, kad net numirėlį prikeltų.

— Tikrai, — sutiko ji džiaugsmingai. — Tiesiog nuostabu.

— O aš maniau, kad tūnai lovoje susigūžusi po apklotais ir drebi iš baimės, — abejingai nusišypsojęs tarė Trevis ir pasisuko eiti.

— Ei, Trevi, tik pažvelk! — šūktelėjo Adelija, kai naujas šviesos blyksnis perskrodė niūrų dangų ir trenkė griaustinis.

Jis žvelgė į liauną jos figūrą tamsaus dangaus fone, ant nuogų pečių besiplaikstančius plaukus ir jau norėjo kažką sakyti, bet Adelija vėl riktelėjo:

— Ak, eikš arčiau ir pažiūrėk! — Trevis giliai atsiduso ir priėjęs prie Adelijos atsistojo šalia. — Koks laukinis stichijos šėlsmas — galingas ir nevaldomas! — Ji pakėlė galvą, norėdama veidu pajusti stiprius vėjo gūsius. — Gamta įniršusi, pikta kaip velnias, bet nė kiek nesijaudina, ką galvoja kiti. Paklausyk vėjas kaukia it šmėklos. O, kaip man patinka audra, kuri nepaiso jokių draudimų!

Adelija atsisuko, žaibas nušvietė kambarį ir ji pamatė mėlynas Trevio akis, kurios, apniukusios nuo nebevaldomos aistros, kiaurai ją vėrė. Jos šypsena išbluko, širdis ėmė daužytis it pašėlusi, lyg ta audra už lango. Jis puolė prie jos ir įsisiurbė į lūpas — aistringai, be jokio gailesčio.

Ji apsivijo rankomis jo liemenį ir jie prigludo vienas prie kito. Adelija pajuto jo geismą — nė neįtarė tokio esant, ir akimirką ją užliejo begalinis džiaugsmas, nes suprato — Trevis jos trokšta. Ugnis įžiebė ugnį, jos kūnas nebenorėjo paklusti jokiems draudimams. Jo lūpos prievartavo, negailėdamos kankino — ir neatlaikiusi spaudimo Adelija atsivėrė jam lyg gėlė saulei. Jo rankos nuslydo jai link pečių ir švelnus drabužis nukrito žemėn. Ji sugriebė jo chalato diržą — ir po akimirkos jų kūnų nebeskyrė niekas. Staiga Trevis pakėlė ją ant rankų ir nunešęs paguldė ant lovos.

Audros šėlsmas nė iš tolo negalėjo prilygti jų siautulingai meilei. Jis mėgaudamasis iš lėto gėrė jai iš lūpų, rankomis švelniai tyrinėdamas virpantį kūną, išleisdamos jos geismą tarsi džiną iš butelio, nors savąjį kaip įmanydamas tramdė. Kai pagaliau Trevis paėmė Adeliją, ji sutirpo iš malonumo, dovanodama jam pačią didžiausią dovaną, kokią tik galėjo.

Po kurio laiko Adelija užmigo šiltame Trevio glėbyje taip, kaip užmiega žmogus, kuris ilgai klaidžiojo, bet pagaliau surado namus.

Kai šilti saulės spinduliai meiliai paglostė Adelijos veidą ir ji atmerkė akis. Trevio galva ilsėjosi ant pagalvės visai šalia, ji atidžiai pažvelgė į jį ir atsiduso — atrodė, meilės perpildyta jos širdis neatlaikys ir tuoj sprogs. Trevis kvėpavo ramiai ir lygiai, jo akių mėlį slėpė užmerkti vokai ir neįtikėtinai ilgos, tankios blakstienos. Adelija nubraukė plaukus jam nuo kaktos ir šnibždėdama jo vardą prigludo dar arčiau.

Pajutęs, kad ji sujudėjo, Trevis atsimerkė ir nusišypsojo.

— Labas, — paprastai pasakė ir apsivijo rankomis jos liemenį. — Ar visada taip gražiai atrodai iš ryto?

— Nežinau, — atsakė Adelija. — Pirmą kartą pabudusi aptikau vyrą, miegantį šalia. — Tai tarusi užsiropštė ant jo ir atidžiai pažvelgė į akis. — Ir tu nebjaurus pažiūrėti. — Nusijuokusi ji perbraukė ranka jam per smakrą. — Tik turėtum nusiskusti.

Trevis sučiupo Adelijai už plaukų, kurie gulėjo užkritę jam ant pečių, ir prisitraukęs artyn pabučiavo į lūpas. Tada ji priglaudė galvą jam prie peties ir pasinėrė į absoliučią palaimą, o Trevis švelniai glostė jai nugarą.

— Trevi, — nustebo Adelija, — tas laikrodis rodo jau po dešimtos.

Jis kilstelėjo galvą, pažvelgė į laikrodį ir sunkiai atsiduso.

— Tikrai tiek rodo.

— Bet juk negali būti, — nesutiko Adelija ir pyktelėjusi atsisėdo lovoje. — Dar niekada gyvenime nesu taip ilgai miegojusi.

— Na, šįkart miegojai, — šyptelėjo Trevis. — Net ir tu negali nuginčyti akivaizdžios tiesos.

— Imsiu ir apsimesiu, kad nepastebėjau, — nusprendė ji ir vėl patogiai įsitaisė šalia Trevio.

— Kad ir kaip norėčiau dar padrybsoti, bet negaliu. Esu susitaręs su kai kuo susitikti, jau beveik vėluoju, — susirūpino Trevis ir pasisukęs pabučiavo Adeliją, o ji apsikabino raumeningą jo nugarą. — Turiu eiti. — Jis palietė lūpomis jos kaklą ir paliko. Užsimetęs chalatą atsisuko ir nužvelgė liauną moterį, prisidengusią suglamžytu užklotu. — Jeigu palauksi čia porą valandų, aš sugrįšiu.

— Galėtum likti ir pavėluoti į tą savo susitikimą, — šypsodamasi pasiūlė Adelija ir atsisėdo, paklode prisidengusi krūtinę.

— Negundyk, — tarė jis ir priėjęs pabučiavo Adeliją į kaktą. — Grįšiu kaip galėdamas greičiau.

Kai durys užsidarė, Adelija vėl atsigulė ir pasirąžė. Dabar aš tikrai esu jo žmona, — pagalvojo ir užsimerkusi pabandė prisiminti praėjusią naktį. — Esu ištekėjusi moteris, o Trevis — mano vyras. Bet jis niekad nesakė, kad myli mane. — Ji vėl atsiduso ir papurtė galvą. — Sakė, kad jam manęs reikia, ir kol kas to gana. Laikui bėgant priversiu jį mane pamilti. Mūsų santuoka bus tikra ir jis pamirš apie skyrybas. Pasistengsiu, kad būtų toks laimingas, jog manytų papuolęs į dangų.

Kupina pasitikėjimo savimi Adelija šoko iš lovos ir nusprendusi palįsti po dušu nukūrė į vonios kambarį.

Po kurio laiko ji jau leidosi laiptais žemyn, visa švytinti iš pasitenkinimo. Staiga išgirdo Trevio balsą. Stabtelėjusi išgirdo ir kitą balsą. Šypsena dingo nuo veido atpažinus, kad tai Margo Vinters klaikus cypavimas.

— Trevi, tu juk puikiai žinai — kad ir ko prikalbėjau prieš išvažiuodama, aš taip negalvojau. Norėjau kad manęs pasiilgtum ir važiuotum iš paskos.

— Nejaugi tikėjaisi, kad mesiu viską ir pulsiu gainiotis tave po Europą, Margo? — išgirdo Adelija pašaipų Trevio klausimą ir prikando lūpą.

— Brangusis, suprantu, kad elgiausi kvailai, — suokė Margo, gundančiai prislopinusi balsą. — Tikrai nenorėjau tavęs užgauti. Kad žinotum, kaip dabar gailiuosi. Suprantu, vedei tą mažąją arklininkę vien norėdamas priversti mane pavyduliauti.

— Nejaugi? — ramių ramiausiai paklausė Trevis ir Adelija stipriai sugniaužė turėklą — buvo bjauru slapčiomis klausytis, juo labiau, kad kalbama apie ją.

— Žinoma, brangusis. Ir tau puikiausiai pasisekė. Dabar tereikia kuo greičiau suorganizuoti skyrybas, išsiųsti ją kur nors toliau nuo čia, tada vėl viskas bus kaip buvę.

— Gali kilti sunkumų, Margo. Adelija yra katalikė ir nė už ką nesutiks su manimi išsiskirti.

Adelijai net skrandį suspaudė išgirdus tokius šaltus samprotavimus, ji apsikabino save rankomis, bandydama nuslopinti veriantį skausmą.

— Vis tiek, brangusis, turi tuojau pat pareikalauti skyrybų.

— Kokiu pagrindu? — visai rimtai pasiteiravo jos Trevis.

— Dėl Dievo meilės, Trevi! — nekantriai suspiegė Margo. — Sugalvok ką nors. Pasiūlyk pinigų ir ta arklininke padarys bet ką.

Nebegalėdama daugiau klausytis Adelija užsidengė ausis ir nubėgo kilimu dengtais laiptais atgal į savo kambarį.

Ak, kokia tu kvailė, Adelija Kanein, — vanojo save, nugara atsišliejusi į duris. — Nemyli jis tavęs. Ir niekad nepamils. Tavo santuoka — tik spektaklis. Staiga ji išdidžiai atsitiesė ir nusibraukė ašaras. Nusprendė, kad pats laikas viską baigti. Dėdė Padis jau pakankamai stiprus, o ji nebegali daugiau šitaip gyventi.