Нора Робертс - Gražioji arklininkė

— Nėra jokio reikalo bijoti, Di, — tarė Trevis ir paėmęs ją už rankos atsuko į save. — Netrukus priversi juos lesti tau iš delno. Atrodai nuostabiai, — vyras jai nusišypsojo, laisvąja ranka perbraukė per plaukus ir nusisukęs pasiėmė dar vieną taurę gėrimo.

Mylėk mane, Trevi, — mintyse meldė Adelija. — Viską atiduočiau, jei tik mylėtumei mane taip, kaip aš myliu tave.

Staiga Trevis atsisuko ir sugavo jos žvilgsnį. Tada sustingo, jo veidu perbėgo nesuprantamų emocijų šešėlis.

— Kas nutiko, Di?.. — prabilo jis klausiamu balsu, bet Adelijai nespėjus nieko atsakyti suskambo durų skambutis ir ėmė rinktis svečiai.

Viskas buvo gerokai paprasčiau, nei Adelija įsivaizdavo. Atslūgus pirmajai svečių bangai ji pajuto, kaip įtampa atlėgo ir į varstančius žvilgsnius ėmė reaguoti visiškai ramiai. Netrukus namai jau buvo pilni žmonių, jų šurmulio ir juoko, taurių skimbčiojimo. Buvo nesunku suprasti, kad Trevis yra labai vertinamas ir gerbiamas verslo partnerių bei bičiulių, o jo pasirinktą nuotaką visi priima geranoriškai, jei ir ne iš karto — tai pabendravę ir pajutę nuoširdų Adelijos natūralumą ir žavesį.

Viena moteris elegantiška šukuosena, kuri įspraudė Adeliją į kampą ir apibėrė klausimais, šūktelėjo pro šalį einančiam Treviui:

— Trevi, tavo žmona — nepaprastai maloni ir žavinga, tikrai per gera tau! — Ji nusišypsojo kaip sena gera draugė. — Tikriausiai nė pramogų jokių nereikia — užtenka paprašyti, kad paskaitytų telefonų knygą — jos toks nuostabus akcentas.

— Atsargiai, Karia, — perspėjo Trevis, apkabindamas Adeliją per pečius. Ji buvo be galo pasiilgusi šio gesto paskutinėmis savaitėmis. — Di sako, kad tai mes kalbame su akcentu... Šiaip ar taip, kad ir trapios išvaizdos, temperamentą ji turi ugningą, geriau nejuokauti.

— Trevi, brangusis! — pasigirdo moteriškas balsas, trijulė pasisuko ir Adelija išvydo kupetą baltų plaukų, kurių šeimininkė puolė jos vyrui ant kaklo. — Ką tik grįžau ir išgirdau, kad rengi vakarėlį. Tikiuosi, tu nieko prieš, kad užsukau...

— Žinoma, ne, Margo. Visada malonu tave matyti, — Trevis pasisuko ir Adelija pastebėjo, kad ranka su raudonai lakuotais nagučiais pasiliko jam ant rankos. — Margo Vinters — o čia mano žmona Adelija.

Margo atsisuko ir Adelija vos susilaikė neaiktelėjusi — prieš ją stovėjo visame pasaulyje gražiausia moteris. Ji buvo aukšta ir liekna, apsivilkusi elegantiška balta aptempta suknia. Pilkšvai gelsvi plaukai švelniomis bangomis krito aplink tobulą veido ovalą, oda buvo švelniai rusva. Pilkos akys su ilgomis blakstienomis, skaidrios ir ramios it kalnų ežerai, žvelgė kažkur pro šalį.

— Ką gi, Trevi, ji žavinga, — pagyrė Margo, pilkomis savo akimis persmeigusi Adeliją, o ši pasijuto mažytė ir visai ne savo vietoje. — Bet juk dar visai kūdikis, tikriausiai vos mokyklą baigusi, — saldus balsas skambėjo labai globėjiškai.

— Man kartkartėm leidžiama pabūti su suaugusiais, — ramiai ištarė Adelija ir pakėlusi smakrą pažvelgė Margo tiesiai į akis. — Sąsiuviniai ir knygos jau senokai liko praeityje.

— Oho! — apstulbo Margo. — Tu juk airė, tiesa?

— Taip, — patvirtino Adelija, jos įsiūtis ėmė kilti it gyvsidabrio stulpelis. — Esu airė iki kaulų smegenų. O jūs kas tokia, panele Vinters?

— Di, — pakvietė ją Triša, uždėjusi ranką ant peties, — gal galėtum minutėlę atsiprašyti svečių? Man reikia tavo pagalbos.

Adelija akimirksniu atsidūrė terasoje, uždariusi duris Triša ėmė kvatotis.

— Ak, Di, — vos galėdama kalbėti išspaudė Triša, — mielai būčiau palikusi tave ten ir stebėjusi, kaip tu ją doroji, tik pamaniau, kad nelabai tinkamas metas. Ak... — ji nusišluostė akis. — Matei Karlą? Maniau, ji tuoj sprogs! Vos neužspringo gėrimu ir vis bandė išlaikyti rimtą veidą. Kaip gaila, kad turėjau tam sutrukdyti. Nesuprantu, kaip Trevis galėjo susidėti su tokia moterimi. Ji tikra snobė.

— Trevis draugavo su Margo Vinters? — paklausė Adelija, bandydama išlaikyti ramų balsą.

— Na, taip. Aš maniau, kad tu žinai, — Triša giliai atsiduso, dar kartelį nusišluostė akis ir nusišypsojo. — Netikiu, kad jis kada nors žiūrėjo į ją rimtai... galėčiau lažintis, kad taip nebuvo. Man regis Margo mielai būtų paaukojusi ką nors iš savo Tiffany niekučių, kad tik jis pažvelgtų į ją taip, kaip žvelgia į tave, — Triša nusišypsojo, o Adelija jautėsi tokia prislėgta, kad neturėjo jėgų net ką nors atsakyti. — Prieš kelis mėnesius jie triukšmingai išsiskyrė. Margo tiesiog negalėjo pakęsti, kad jis tiek daug laiko skiria žirgams. — Triša niekinamai prunkštelėjo ir pasitaisė sijoną. — Reikalavo, kad kiti už jį dirbtų darbus, o jis leistų laiką linksmindamas ją. Atrodo, iškėlė jam ultimatumą ir apsigaubusi debesiu prabangių prancūziškų kvepalų išskrido į Europą. — Triša skambiai nusijuokė. — Na, jos mažytis taktinis manevras neišdegė — liko it musė, išmesta iš barščių. Užuot puolęs paskui ją, Trevis laimingai vedė tave, — džiūgavo Trevio sesuo, vėl apkabinusi savo brolienę.

— Taip, dabar mes susituokę, — Adelijos balsas nuskambėjo taip liūdnai, kad Triša nustebusi pažvelgė į ją. Bet Adelija pasistengė išsisukti nuo žvilgsnio.

Po keliu dienų Padis išsikraustė į savo namus ir Adelija ėmė ilgėtis to laiko, kai juodu būdavo kartu. Jis labai pamėgo Finegano draugiją, ir šuniui teko skirti laiko jiems abiem. Visada palydėdavo Padį pokaičio miego, ir Adelija nebuvo tikra — labiau iš pareigos ar tingumo.

Trevis neužsiminė nei apie Margo Vinters, nei apie Adelijos komentarą. Santykiai ir toliau tekėjo tokia pat vaga, ir Adelija jautėsi esanti labiau globotinė, negu žmona. Viešumoje jis elgėsi su ja šiltai ir rūpestingai, kaip ir dera neseniai susituokusiems, bet kai tik likdavo namuose dviese, šalindavosi jos — elgėsi taip, tarsi ji būtų buvusi jo pusseserė.

Toks Trevio elgesys Adelijai kėlė nusivylimą ir liūdesį, bet ji puikiai slėpė savo jausmus ir elgėsi taip, kaip manė esant tinkama, išlaikydama tokį patį bendravimo toną. Dabar Adelija pratrūkdavo labai retai, o Trevis irgi stipriai tramdė savo karštą būdą. Kartais mergina įsivaizduodavo, kad juodu — kažkieno už virvučių tampomos marionetės. Ramybės nedavė mintis — kiek ilgai jiems pavyks ištempti kartu.

Vieną itin karštą liepos popietę Adelija išgirdo skambinant į duris ir atidariusi pamatė rafinuotai šaltą Margo Vinters povyzą. Kilstelėjusi tobulai nudailintus antakius Margo dėbtelėjo į Adeliją, vilkinčią džinsais ir sportiniais marškinėliais, ir nė nelaukdama kvietimo įžengė per slenkstį.

— Laba diena, panele Vinters, — pasisveikino Adelija, pasiryžusi suvaidinti namų šeimininkės vaidmenį. — Labai prašau užeiti ir prisėsti. Trevis arklidėse, mielai pasiųsiu ką nors, kad pakviestų.

— Nesivargink, Adelija, — Margo nužingsniavo į svetainę ir įsitaisė fotelyje, lyg čia būtų jos namai. — Atėjau šnektelėti su tavimi. Hana, — ji pažvelgė į šeimininkę, kuri atskubėjo paskui Adeliją, — išgerčiau arbatos.

Hana klausiamai pažvelgė į Adeliją, ši nežymiai linktelėjo galva ir nuėjo prie nekviestosios viešnios.

— Eisiu tiesiai prie reikalo, — pradėjo Margo, atsilošusi ir valdingai susinėrusi pirštus prieš save. — Esu tikra, kad žinai, jog mudu su Treviu turėjome susituokti prieš tą nereikšmingą kivirčą, kuris nutiko prieš kelis mėnesius.

— Nejaugi? — paklausė Adelija, akivaizdžiai demonstruodama, kad ją tai menkai tedomina.