Нора Робертс - Gražioji arklininkė

— Tokia maža, kad net baugu.

Mergina susiraukė stebėdamasi, kaip vos

penkių pėdų ūgio žmogus gali kelti baimę. O Trevis švelniai perbraukė ranka jai per plaukus, paskui staiga draugiškai juos sušiaušė ir tarė:

— Tikriausiai būtų lengviau, jei neatrodytum kaip penkiolikmetė, nors turi jau dvidešimt trejus... Ką gi, eime — pirma persirengsiu, o tada padėsiu tau išmaudyti šį padarą.

Ėjo trečia Adelijos santuokos savaitė. Patogiai įsitaisiusi dėdės Padžio palatoje ji džiaugsmingai čiauškėjo — rytojaus dieną jį turėjo išrašyti iš ligoninės.

— Galima pagalvoti, kad jie tave kankina ir marina badu, dėde Padi.

— O, ne, čia puiki vietelė — ir personalas rinktinis, — paprieštaravo jis. — Bet ligoninės skirtos ligoniams, o aš dar niekada gyvenime nesijaučiau geriau.

— Tu sveiksti, ir aš dėl to labai džiaugiuosi, bet... — mergina nutilo ir griežtu žvilgsniu pažvelgė į dėdę. — Tau vis tiek reikės daug ilsėtis ir paisyti gydytojų nurodymų. Grįžęs namo, kol pakankamai sustiprėsi ir pats galėsi savimi pasirūpinti, kurį laiką turėsi pabūti pas mus su Treviu.

— Ne, Di, negalėsiu to padaryti, — nesutiko Padis ir patapšnojo jai per ranką. — Judu turėtumėte kur nors išvažiuoti, kur galėtumėte tinkamai praleisti savo medaus mėnesį, o ne šokinėti apie tokius klipatas kaip aš.

Adelijai teko iš visų jėgų susiimti, kad nekrūptelėtų išgirdusi apie medaus mėnesį. Jai pavyko, ir mergina tęsė ramiu, bet gana griežtu tonu:

— Važiuosi su mumis — ir taškas. Man nereikėjo net prašyti, Trevis pats pasiūlė.

Padis atsilošė į pagalves ir nusišypsojo.

— Tikiu. Trevis — geras žmogus.

— Tikrai geras, — sutiko Adelija ir atsiduso. Paskui susikaupė, plačiai nusišypsojo ir tarė: — Jis žavisi tavimi, dėde Padi. Supratau tai tą pačią akimirką, kai pamačiau jus kartu. ‘

— Taip, — sumurmėjo Padis. — Mudu su Treviu jau labai seniai pažįstami. Pradėjau dirbti jo tėvui, tada Trevis buvo dar berniokas. Vargšas vaikelis, augo be motinos. Buvo toks vienišas ir rimtas.

Adelija bandė įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti Trevis vaikystėje. Ar ir tada buvo aukšto ūgio?

— Stiuartas Grantas buvo sunkus žmogus, — tęsė Padis. — Su bernioku elgėsi griežčiau nei su savo žirgais. Trišą patikėjo Hanai ir vargiai ją pastebėdavo, užtat berniuką norėjo nusilipdyti pagal savo paveikslą. Reikalavo besąlygiškai paklusti, niekada nepasakydavo švelnesnio žodžio, neatjausdavo. Palengva aš pats ėmiau bendrauti su bernioku, pasakoti jam įvairiausias istorijas, o sunkų darbą stengiausi praskaidrinti pokštais. — Jis šyptelėjo paskendęs prisiminimuose. — Visi jį pradėjo vadinti Padžio šešėliu, nes sekiodavo paskui mane, jei tik netoliese nebūdavo tėvo. Dirbo sunkiai — jau tada neblogai nutuokė apie žirgus. Jis tikrai buvo geras, nuovokus vaikinas, tik tėvas to nesuprato. Visada rasdavo prie ko prikibti. Kartais stebiuosi, kodėl paaugęs jis netrinktelėjo jam kokį kartą per makaulę, juk buvo gana aukštas ir karšto būdo. Leidosi išnaudojamas senio, tik žvelgdavo į jį šaltu it ledas žvilgsniu. — Padis nutilo ir sunkiai atsiduso. — Kai senis mirė, Trevis studijavo koledže... Tai nutiko prieš kokius dešimt metų. Jis stovėjo žvelgdamas žemyn į kapo duobę. Priėjau prie jo, uždėjau ranką ant peties ir pareiškiau užuojautą, o jis pažvelgė į mane ir ramiai atsakė: Jis niekada nebuvo man tėvas, Padi. Nuo tada, kai man suėjo dešimt metų, tu atstojai man tėvą. Jei ne tu, bučiau jau seniai iš čia išėjęs nė neatsigręždamas.

Staiga palatoje stojo tyla. Adelija stipriau suspaudė Padžiui ranką, jo akys sublizgo nuo sunkių prisiminimų.

— O dabar, kai judu kartu, nieko daugiau ir nenoriu.

— Juk liksi su juo, dėde Padi, nesvarbu kas nutiktų, tiesa? Pažadėk man.

Jis pažvelgė į Adeliją nustebęs, nesuprasdamas, kodėl ji taip primygtinai to prašo.

— Žinoma, mažoji Di, kurgi aš dėsiuosi?

DEVINTAS SKYRIUS

Kitą vakarą, kai Padis buvo patogiai įkurdintas naujajame savo kambaryje didžiajame name, Trevis pranešė apie rengiamą pokylį.

— Turėjome jį surengti po Jo Didenybės pergalės, bet kadangi Padį ištiko širdies smūgis, teko atidėti, — tarė jis, sukiodamas tarp pirštų popietinio brendžio taurę ir gėrėdamasis žvilgančiais Adelijos plaukais, paskui — Nilo upės mėlio suknele, apnuoginančia pečius. — Žinia apie mūsų santuoką jau tikrai bus pasiekusi žurnalistų ausis, jiems pasirodys keista, jei nesurengsime jokio pokylio draugams ir verslo partneriams.

— Taip, — pritarė jam Adelija ir nejučiomis kandžiodama lūpas nusisuko į langą. — Turės puikią progą apžiūrėti mane.

— Ir tai tiesa, — ramiai sutiko Trevis. — Nesijaudink, Di. Jei neimsi trepsėti kojomis ir nekrisi ant žemės, viskas praeis kuo puikiausiai.

Adelija pyktelėjusi atsisuko. Ketino atsikirsti, kad nėra visiška kvaiša, bet nurimo pamačiusi jo veide geraširdišką šypseną.

— Labai ačiū, mano valdove, — šyptelėjusi tarė. — Jūs man toks malonus.

Bet pamačiusi pokylio svečių sąrašą Adelija neteko žado. Mažų mažiausiai koks šimtas, — mąstė žvelgdama į popieriaus lapą.

— Gali dėl nieko nesijaudinti, — patikino ją Trevis. — Hana viskuo pasirūpins. Tau tereikės palaikyti mandagų pokalbį.

Tačiau šie žodžiai užgavo Adelijos išdidumą.

— Noriu tau priminti, kad nesu visiška kopūstgalvė, Trevi Grantai. Kuo puikiausiai galiu ir Hanai padėti, ir neapsikvailinti prieš tavo prašmatnius draugus.

— Juk pati sakei, kad bijai apsikvailinti, ne aš, — ramiai priminė Trevis.

— Nesvarbu, ką esu sakiusi, — pareiškė Adelija, paklusdama tik jai vienai suprantamai logikai. — Svarbu, ką sakau dabar.

Ji krestelėjo galvą ir apsisukusi ant kulno išdrožė į virtuvę.

Nepaisant drąsių pareiškimų, prieš vakarėlį Adeliją užplūdo panika. Anksčiau viską buvo užgožę pasiruošimo darbai ir nebuvo laiko nerimauti, bet likus vos kelioms valandoms iki reikšmingojo įvykio, kai nebeliko jokio kito darbo, tik apsirengti, pajuto, kaip pamažu užvaldo nerimas.

Išsirinkusi žaliojo šilko suknią, kurią Triša primygtinai prikalbino nusipirkti, ji atsargiai ją užsivilko. Klasikinio kirpimo drabužis subtiliai išryškino apvalias jos formas, o gili iškirptė gundančiai atidengė apvalučių krūtų iškilumus. Šilkas spindėte spindėjo, gražiai derėdamas prie sveikai įdegusios odos. Plaukus Adelija bandė susikelti į viršų ir pasidaryti kokią rafinuotesnę šukuoseną, bet netrukus metė tokį bergždžią užsiėmimą ir paleido plaukus ant pečių, kurie krito tarytum žėrintis kaštoninis krioklys.

Leisdamasi laiptais į apačią ji išgirdo iš svetainės sklindančius balsus. Tada kelis kartus giliai įkvėpė ir žengė į vidų, ketindama prisidėti prie Trevio su Padžiu.

Adelijai įėjus Trevis nutraukė pokalbį ir pakilo nuo kėdės. Mergina bandė jo akyse įžvelgti supratimą ir palaikymą, bet Trevio veidas buvo neįskaitomas. Staiga Adelija ėmė gailėtis, kad nepasirinko kurios nors kitos suknios iš kabančių didžiulėje spintoje.

— Ak, jūs tik pažiūrėkite, argi ji ne gražuolė?! — neslėpdamas pasididžiavimo šūktelėjo Padis, apžiūrinėdamas Adeliją. — Šįvakar jokia moteris nesugebės prilygti mano mažajai Di. Na ir pasisekė tau, Trevi.

— Dėde Padi, — šypsodamasi kreipėsi į jį

Adelija ir priėjusi pakštelėjo į skruostą, — tu esi talentingas meilikautojas. Kalbėk toliau... man to reikia. Nuoširdžiai prisipažinsiu — siaubingai bijau.