Нора Робертс - Gražioji arklininkė

Naktis buvo rami, žvaigždėta, pūtė lengvas vėjelis ir tik nerami lėlio giesmė trikdė tylą. Pusmėnulis nušvietė kelią ir Adelija per jauną pavasarinę žolę patraukė link arklidžių. Ramuma, pažystamas gyvulių kvapas priminė namus. Staiga ji pajuto tokį pasitenkinimą ir pilnatvę, kad net apstulbo, jog šitiek metų be viso to išgyveno.

Prie didžiulių baltų arklidės durų sudvejojo, ar eiti į vidų, tada nusprendė, kad tai nieko bloga, ir jau tiesė ranką jų atverti, kai staiga pasijuto surakinta geležinių gniaužtų ir kaip lėlė pakelta nuo žemės.

— Ką sumanei? Ir kaip čia patekai?

Netekusi amo Adelija spoksojo į duslaus, nedraugiško balso savininką, blyškios mėnesienos apšviestą šešėlį, kuris lyg įpykęs milžinas dunksojo virš jos. Bandė kažką pasakyti, bet išgąstis ir skausmas atėmė gebėjimą kalbėti. Žodžiai įstrigo gerklėje, o milžinas ėmė tempti ją vidun į pastatą.

— Nagi, pažiūrėsime, kas tu toks! — suriaumojo jis ir įžiebė šviesą, o tada atsuko Adeliją į save ir stvėrė jai nuo galvos kepurę, paleisdamas tankius plaukus, kurie sunkiomis garbanomis nuvilnijo ant pečių. — Po galais... tu juk mergiotė!

Gniaužtai atsileido, Adelija atšoko atgal ir paleido į darbą savo airišką liežuvį:

— Žinoma, jūs labai akylas, pagaliau tai pastebėjote... — ji piktai patrynė skaudančią ranką, o smaragdinės akys žėrėjo nuoširdžiu pasipiktinimu. — O kas jūs toks?! Kodėl užpuldinėjate nekaltus žmones ir traiškote jiems kaulus?! Dramblotas chuliganas, štai kas esate! Iš pasalų puolate savo aukas! Už tai, kad mirtinai mane išgąsdinote ir beveik sulaužėte ranką, nusipelnėte išmėžti arklides.

— Nors tu ne didesnė už špygą, regis, esi užtaisyta dinamitu, — nusprendė gerokai pralinksmėjęs vyras — žvelgdamas į apvalias jos linijas pats stebėjosi, kad palaikė šią merginą berniūkščiu. — Iš akcento spėju, kad esi mažoji Di, Padžio dukterėčia.

— Jums aš Adelija Kanein, o ne mažoji Di, — ji pažvelgė į vyrą su neslepiama panieka. — O kalbu aš be menkiausio akcento, ne taip kaip jūs.

Vyras atsilošė ir griausmingai nusikvatojo, tada Adelija dar labiau įsiuto.

— Džiaugiuosi, kad jus pralinksminau, — susinėrusi rankas ant krūtinės ji atmetė galvą, spindinčios garbanos suvilnijo ant pečių. — O dabar, po šimts pypkių, gal galėčiau sužinoti, kas jūs toks?

— Aš Trevis, — vis dar šypsodamasis atsakė vyras. — Trevis Grantas.

ANTRAS SKYRIUS

Dabar jau Adelija apstulbo iš nuostabos. Pykčiui kiek nuslūgus ji pirmą kartą atidžiai nužvelgė vyrą prieš save. Jis buvo aukštas ir tvirtai sudėtas, nerūpestingai virš alkūnių atraitotos rankovės nedengė įdegusių raumeningų rankų. Veido bruožai buvo ryškūs ir gruboki, bet žydros akys taip spindėjo įdegusiame veide, kad norom nenorom traukė akį. Vešlūs plaukai garbanomis raitėsi iki apykaklės, pro vis dar prašieptas lūpas buvo matyti stiprūs balti dantys.

Darbdavys... vyras, kuriam reikia padaryti gerą įspūdį, o ji paleido į darbą savo aštrų liežuvėlį. Tokios mintys vangiai sukosi Adelijos galvoje.

— Čia tai bent pokštas, — sušnabždėjo ji ir užsimerkė, iš visos širdies trokšdama išnykti kaip dūmas.

— Man labai gaila, Adelija, kad susitikome tokiomis... na... — Trevis Grantas kiek padvejojo, tada vėl plačiai nusišypsojo, — tokiomis painiomis aplinkybėmis. Nuo tos dienos, kai gavo žinią, kad sutinki palikti Airiją ir persikelti pas mus, Padis iš džiaugsmo nesitvėrė savo kailyje.

— Nesitikėjau dabar su jumis susitikti, pone Grantai, — Adelija iš visų jėgų stengėsi neprarasti orumo ir kalbėti tvirtai. — Dėdė Padis sakė, kad grįšite tik rytoj.

— Ir aš nesitikėjau pamatyti, kaip nykštukė fėja braunasi į mano arklidę, — priminė Trevis ir vėl nusišypsojo.

Adelija lėtai išsitiesė visu ūgiu ir išdidžiai pažvelgė į jį.

— Negalėjau užmigti, todėl išėjau pasivaikščioti. Pamaniau, aplankysiu Jo Didenybę.

— Jo Didenybė — labai nervingas žirgas, — perspėjo Trevis, nužiūrėjęs ją nuo galvos iki kojų. — Geriau laikykis pagarbaus atstumo.

— O kaip man tai padaryti? — valdingai paklausė mergina, susinervinusi dėl jo vyriško globėjiškumo. — Juk nuolat turėsiu juo jodinėti.

— Nė velnio! — kietai nukirto Trevis ir įrėmęs į ją žvilgsnį prisimerkė. — Jeigu tikiesi, kad tokiai skiedrai kaip tu leisiu jodinėti savo čempionu, tikrai esi praradusi sveiką protą.

— Jūsų čempionu aš jau jodinėjau, — metė Adelija. Ją vėl užliejo pyktis. — Apsukome visą ratą, rezultatas — kuo puikiausias.

— Nė už ką nepatikėsiu, — jis žengė artyn, o Adelija dar aukščiau pakėlė galvą. — Padis negalėjo patikėti tau Jo Didenybės.

— Aš nepratusi meluoti, pone Grantai, — su pasidygėjimu metė Adelija. — Tam berniokui, Tomui, gerokai nepasisekė — Jo Didenybė jam įspyrė, todėl man teko už jį išjodyti žirgą.

— Išjodei Jo Didenybę? — lėtai pakartojo Trevis.

— Kaip tik tai aš ir padariau, — patvirtino Adelija, ir pastebėjusi, kad pyktis niaukia žydras vyro akis, tęsė: — Jo Didenybė — tikras gražuolis, skrieja it vėjas ir nėra blogo būdo. Jis tikrai nebūtų spyręs Tomui, jei berniokas būtų pasistengęs geriau jį suprasti, — greitakalbe išbėrė, neleisdama Treviui įsiterpti. — Vargšelis tenori, kad kas nors su juo pasikalbėtų, parodytų meilę ir rūpestį.

— Tai tu moki kalbėtis su arkliais? — nusišaipė Trevis.

— Moku, — patvirtino Adelija, nepastebėjusi pašaipaus jo akių žybtelėjimo. — Visi moka, tik ne visi nori. Aš pažįstu gyvulius, pone Grantai. Skiberene dirbau pas veterinarą, šiek tiek išmokau juos gydyti. Niekada nepadaryčiau nieko, kas suteiktų skausmo Jo Didenybei ar kuriam kitam jūsų žirgui. Dėdė Padis pasitikėjo manimi, neturėtumėte ant jo pykti.

Trevis nieko neatsakė, tik neskubėdamas atidžiai apžiūrinėjo Adeliją — jos ypatingas žvilgsnis prikaustė vyrą, nors ji to nepastebėjo. Jam tylint Adelija pajuto kylančią baimę ir dar kažkokį nepažįstamą jausmą, bet nesuprato, kas tai.

— Pone Grantai, — išdidumas dingo, dabar jau Adelija maldavo, — prašau suteikti man progą, duokite dvi savaites, — ji giliai atsiduso ir apsilaižė lūpas. — Jeigu po dviejų savaičių norėsite mane atleisti, aš nesipriešinsiu. Pasakysiu dėdei Padžiui, kad darbas man nepatinka ir noriu užsiimti kuo nors kitu.

— O kodėl taip padarytum? — Trevis pakreipė galvą.

— Todėl, kad privalau, — Adelija gūžtelėjo pečiais ir nusibraukė nuo veido susitaršiusius plaukus. — Kitaip jis pasijus nesmagiai, nes yra jums atsidavęs, labai myli šį žirgyną. Žinau tai, jis man rašė laiškuose. Dabar jaučiasi atsakingas ir už mane. Jei pasakyčiau, kad mane atleidote, jo širdis neatlaikytų. Nenoriu jo įskaudinti. Tai ar suteiksite man dviejų savaičių bandomąjį laikotarpį, pone Grantai? — paklausė ji, prisiminusi tetulės Letės pastabas apie nuolankumą. Teta sakydavo: Išdidumas veda į pražūtį.

Adelija stovėjo nė nekrustelėdama spengiančioje tyloje ir troško, kad Trevis Grantas nežiūrėtų į ją tokiu žvilgsniu. Atrodė, kad jis skaito jos mintis.

— Gerai, Adelija, — pagaliau tarė Trevis. — Duodu tau dvi savaites. Pažadu, tai liks tarp mūsų.

Ji nušvito kaip saulutė ir ištiesė jam ranką.

— Ačiū, pone Grantai. Nuoširdžiai jums dėkoju.

Trevis paėmė jos ranką, tačiau šypsena kaipmat išbluko — jis atvertė jos delniuką, kuris buvo mažytis, ilgais liaunais pirštais, tačiau suskirdęs nuo darbų. Nuo prisilietimo Adelijos kūnu nubėgo šiurpuliukai, ji bejėgiškai pažvelgė į savo ranką.