Нора Робертс - Kerėtoja

Paskui nusineš Morganą kur nors, kur tamsu ir tylu, ir jie savaitę mylėsis. Tada savaitę miegos, o atsikėlę pakartos viską iš pradžių.

Jei išgyvens, priminė sau Nešas.

Mašina springo, trūkčiojo ir jį kratė. Nešas spėliojo, kiek vidinių organų pakeitė savo vietą. Grieždamas dantimis keikėsi, meilikavo ir grasino springstančiam automobiliui, kas bus, jei neužkils į kalvą. Tada Nešo žandikaulis atvipo, jis numynė stabdžius. Tai sulėtino nusileidimą. Slysdamas nuo kalvos Nešas neužuodė svylančių padangų kvapo, nepastebėjo ir dūmų, pradėjusių virsti iš po variklio gaubto.

Jo akys buvo įsmeigtos į pilį.

Nesitikėjo išvysti tikros pilies, nors ir žinojo jos pavadinimą. Tačiau Nešui prieš akis iškilo autentiška pilis, stovinti aukštai kalvose, atsigręžusi į audringą jūrą. Pilkas akmuo blizgėjo saulėje, žybčiodamas kvarco ir žėručių blyksniais. Bokštai smigo į perlų spalvos dangų. Pilies viršūnėje plazdėjo balta vėliava. Kai suprato, kad tai — pentagrama, Nešą apėmė pagarba ir susižavėjimas.

Jis sumirkčiojo, bet pilis nedingo, atrodė ne mažiau ištaiginga nei filmuose, sukurtuose pagal jo scenarijus. Jei riteris ant žirgo būtų nušuoliavęs pakeliamuoju tiltu — Dievas mato, pilyje buvo ir pakeliamasis tiltas — Nešas būtų nė nemirktelėjęs.

Jis ėmė kvatotis, dabar toks pat patenkintas, kaip neseniai buvo apstulbęs. Nutrūktgalviškai numynė akceleratorių ir užsikirtus vairui įvažiavo tiesiai į griovį.

Žarstydamas visus žinomus keiksmus Nešas išlipo iš to, kas liko iš automobilio. Paspyrė griuveną ir žvilgsniu nulydėjo ant žemės tarkštelėjusias surūdijusias groteles.

Prisimerkęs nuo saulės jis pažvelgė į priekį ir nusprendė, kad teks į kelionę įtraukti maždaug penkis kilometrus pėstute. Susitaikęs su neišvengiamybe jis nuo užpakalinės sėdynės pasičiupo krepšį ir nužingsniavo.

Pamatęs tiltu atšuoliuojantį baltą žirgą Nešas susidūrė su uždaviniu nuspręsti, jam vaidenasi ar žirgas tikras. Nors raitelis buvo be šarvų, atrodė pribloškiamai — lieknas, vyriškas, su sidabrinių garbanų kupeta ant galvos. Nešas visai nenustebo pamatęs, kad ant kairiosios raitelio rankos, apmautos odine pirštine, tupi prirakintas vanagas.

Metjus pažvelgė į keliu svirduliuojantį vyrą ir papurtė galvą.

— Apgailėtina. Taip, Ulisai, apgailėtina. Net tau neužtektų padoriai pavalgyti. — Vanagas atsakydamas tik pritariamai sumirkčiojo.

Metęs pirmą žvilgsnį Metjus išvydo susitaršiusį, nesiskutusį vyriškį miglos aptrauktomis akimis, jo kaktoje dygo gumbas, o smilkiniu varvėjo kraujas.

Kadangi matė, kaip tas kvailys įvairavo į griovį, pajuto pareigą jam pagelbėti. Sustabdęs žirgą Metjus išdidžiai pažvelgė į Nešą.

— Pasiklydai, vaikine?

— Ne. Puikiai žinau, kur einu. Ten. — Nešas pakėlė ranką ir mostelėjo į pilį.

Metjus kilstelėjo antakį.

— Į Donovanų pilį? Ar nežinai, kad ten knibždėte knibžda raganų?

— Žinau. Kaip tik todėl ten ir keliauju.

Metjus krustelėjo balne, iš naujo vertindamas vyrą. Gal jis ir išsitaršęs, bet ne valkata. Gal jo akys ir apsiblaususios iš nuovargio, bet jose šviečia nepalaužiamas ryžtas.

— Jei man atleisite, — tęsė Metjus, — išdrįsiu atkreipti jūsų dėmesį, kad šiuo metu neatrodote pajėgus susiremti su raganomis.

— Tik su viena, — pro dantis iškošė Nešas. — Tik su viena konkrečia ragana.

— Hmm. Ar žinote, kad kraujuojate?

— Kur? — Nešas atsargiai pakėlė ranką ir su pasibjaurėjimu pažvelgė į išpurvintus pirštus. — Kaipgi kitaip. Ji tikriausiai užkeikė mašiną.

— Įdomu, ką galėtumėte turėti omenyje?

— Morganą. Morganą Donovan. — Nešas nusibraukė pirštus į purvinus džinsus. — Atkeliavau iš toli ir noriu ją prigriebti.

— Atsargiai, — švelniai prabilo Metjus. — Jūs kalbate apie mano dukterį.

Pavargęs ir priėjęs liepto galą Nešas įsistebeilijo į pilkai melsvas akis — jam maudė visą kūną. Gal viskas baigsis tuo, kad jis virs sutraiškytu vabalu, bet nenusileis.

— Mano pavardė Kirklandas, pone Donovanai. Atvažiavau jūsų dukters. Ir taškas.

— Nejaugi? — Pralinksmintas Metjus pakreipė galvą. — Ką gi, lipkite, nujosime ir pažiūrėsime, kaip ir kas. — Jis paleido vanagą skristi ir ištiesė pirštinėtą ranką. — Man labai malonu susipažinti su jumis, Kirklandai.

— Taigi, — kopdamas ant žirgo Nešas skausmingai prisimerkė, — ir man.

Žirgu jojo trumpiau nei būtų kulniavęs pėsčiomis -juolab kad Metjus ginė žirgą risčia. Vos tik jie peršuoliavo pakeliamąjį tiltą ir įjojo į kiemą, pro duris išskubėjo aukšta tamsiaplaukė moteris.

Grieždamas dantimis Nešas nušoko ant žemės ir žengė moters link.

— Mažule, tau teks už daug ką atsakyti. Nusikirpai plaukus. Po galais, ką tu... — Jis staiga nutilo, nes moteris netardama nė žodžio stebėjo jį smagiu žvilgsniu. — Palaikiau jus... Atleiskite.

— Aš pamaloninta, — atrėmė Bryna. Nusijuokusi ji pažvelgė į vyrą. — Metjau, ką čia man pargabenai?

— Jaunuolį, kuris įvažiavo į griovį ir, regis, nori Morganos.

Brynos žvilgsnis paaštrėjo, ji žengė dar vieną žingsnį Nešo pusėn.

— Tikrai norite? Mano dukters?

— Aš... Taip, ponia.

Jos lūpose švystelėjo šypsena.

— Ar Morgana padarė jus nelaimingą?

— Taip... Ne. — Nešas sunkiai atsiduso. — Aš pats dėl visko kaltas. Prašau pasakyti, kur ji.

— Užeikite. — Bryna švelniai paėmė Nešą už rankos. — Sutvarkysiu žaizdą, tada nusiųsiu jus pas ją.

— Jei galėtumėte tik... — Jis nutilo pamatęs didžiulę akį, spoksančią į jį iš koridoriaus. Duglas nuleido didinamąjį stiklą ir išėjo iš šešėlio.

— Kas čia per paukštis?

— Morganos draugas, — atsakė jam Bryna stumtelėjusi Nešą į vidų.

— A. Mergaitė keistai elgiasi, — pareiškė Duglas, širdingai pliaukštelėjęs Nešui per nugarą. — Garantuoju jums.

Morgana leido gaiviam, žvarbiam vėjui čaižyti veidą ir skverbtis po storu megztiniu. Vėjas buvo toks apvalantis, toks gydantis. Dar po kelių dienų ji bus pasirengusi grįžti atgal ir vėl susidurti su realybe.

Tyliai, bejėgiškai atsidususi Morgana atsisėdo ant akmens. Čia, būdama viena, galėjo pripažinti tiesą. Privalėjo pripažinti. Niekada nepagys.

Niekada nepasveiks. Ji žengs į priekį ir sukurs gražų gyvenimą sau ir vaikui, nes yra stipri, nes yra išdidi. Bet visada kai ko trūks.

Tačiau Morgana jau liovėsi verkti, liovėsi savęs gailėti. Ją taip nuteikė Airija. Reikėjo čia atvažiuoti, pasivaikščioti šiuo paplūdimiu ir atsiminti: niekas, kad ir kaip skausminga būtų, nesitęsia amžinai.

Išskyrus meilę.

Morgana pakilo ir pasuko atgal žvelgdama į vandenį, kuris taškėsi ant akmenų. Užsiplikys arbatos, galbūt išsiburs Kamilos taro kortomis arba pasiklausys kokios ilgos painios Pedriko istorijos. Tada pasakys jiems — kaip jau seniai turėjo padaryti — apie vaikelį.

Ir kadangi jie — Morganos šeima, tai ją parems.

Morgana be galo apgailestavo, kad Nešas niekada nepatirs tokios vienybės.

Pajuto jį prieš pamatydama. Bet nusprendė, kad protas krečia išdaigas, erzina dėl to, kad apsimetinėja esanti bebaimė. Labai lėtai, pulsui plakant šimtuose kūno vietų, Morgana atsigręžė.

Nešas ėjo paplūdimiu dideliais, skubiais žingsniais. Vandens purslai buvo sudrėkinę jam plaukus, juose žibėjo lašeliai. Veidą gaubė dvidienės barzdos šešėlis, ant smilkinio švietė nedidukas baltas pleistras. O pažvelgus į Nešo akis Morganos širdis užstrigo gerklėje.