Ахмед Рушди - Florencijos kerėtoja

SALMAN RUSHDIE

Romanas

Iš angių kalbos vertė

Danguole Žalytė

Alma littera

VILNIUS / 2010

Anotacija

„Florencijos kerėtoja“ — istorija apie moterį, bandančią kurti savo likimą vyrų pasaulyje. Ji suartina du vienas kitam beveik nežinomus miestus — hedonistinę Mogolų sostinę, kurioje tikėjimo, meilės ir sūnų išdavystės klausimus kasdien sprendžia genialus imperatorius, ir ne mažiau geidulingą šešioliktojo amžiaus Florencijos pasaulį su įtakingomis kurtizanėmis, humanistine filosofija ir nežmoniškais kankinimais. Paaiškėja, kad šie du tolimi pasauliai keistai panašūs ir abu juos valdo moterų kerai...

Skiriu Billui Bufordui

Eigastimi prilygo angelams,

Mirtingieji nemoka šitaip eiti;

Skambėjo balsas dangiška gaida.

Gyvybės saulę , žėrinčią dievaitę —

Štai ką mačiau...

Francesco Petrarca

90 sonetas

Kalbų mokovą, jei toksai yra, atveskit;

Atklydėlis į miestą

Daug ką turi pasakyti

Mirza Galibas

Pirma dalis

{1}

Paskutinėje dienos šviesoje ežeras

Paskutinėje dienos šviesoje ežeras rūmų ansamblio papėdėje spindėjo it išlydytas auksas. Keliautojas, saulėlydžiu vykstantis į šitą pusę, — šis keliautojas, dabar važiuojantis keliu palei ežerą, — galėjo pamanyti, jog artinasi prie sostapilio pasakiškai turtingo valdovo, kuriam nedidelis daiktas dalį brangenybių pažerti į milžinišką daubą, kad apstulbę svečiai pajustų pagarbą ir baimę. Ir nors auksinis ežeras labai didelis, matyt, tai tik lašas lobių jūroje — keliautojo vaizduotė nė nebandytų aprėpti tokio vandenyno dydžio! Prie auksinio vandens pakraščio nestovi sargyba: negi karalius toks dosnus, kad leidžia visiems valdiniams, o gal net svetimšaliams atvykėliams, tokiems kaip šis keliautojas, netrukdomai semtis iš ežero skysto tauriojo metalo? Tada jis iš tiesų didžiausias iš žmonių, tikras Jonas Presbiteris, kurio prarasta karalystė, apsakyta pasakose ir apdainuota dainose, garsėjo nepaprastais stebuklais. Turbūt (spėjo keleivis) už miesto sienų trykšta jaunystės šaltinis — o gal netoliese yra net legendinės durys į žemės rojų? Bet saulė nusileido už horizonto, auksas nugrimzdo į vandenį ir dingo. Kiaurą naktį jį saugos undinės ir gyvatės, o vienintelis siūlomas turtas iki aušros bus vanduo — dovana, kurią ištroškęs keliautojas dėkingai priims.

Nepažįstamasis važiavo jaučio traukiamais ratais, bet, užuot sėdėjęs ant kietų pagalvėlių, stovėjo kaip dievaitis, viena ranka lengvabūdiškai laikydamasis medinių pinučių skersinio. Kelionė nebuvo sklandi, dviratis vežimas trūkčiojo ir kresčiojo pagal gyvulio kanopų ritmą bei vieškelio užgaidas. Stovintis žmogus lengvai galėjo iškristi ir nusisukti sprandą. Ir vis dėlto keleivis stovėjo, nerūpestingas ir patenkintas. Vadelėtojas seniai liovėsi ant jo rėkti, iš pradžių nusprendęs, kad svetimšalis kvailas — jei nori žūti ant kelio, tegu žūsta, nė vienas šio krašto gyventojas jo negailės! Tačiau netrukus panieką išstūmė santūrus žavėjimasis. Vyrukas, matyt, iš tikrųjų kvailas, į akis krinta per daug gražus paikšio veidas ir netinkami mulkio drabužiai — spalvotų odinių rombų apsiaustas tokiame karštyje! — bet jo laikysena tobula, stebėtina. Jautis plumpino į priekį, vežimas šokinėjo per duobes ir akmenis, tačiau vyrukas beveik nesvyravo ir net atrodė grakščiai. Grakštus kvailys, pamanė vadelėtojas, o gal ir visai ne kvailys. Gal su juo reikia skaitytis. Gal ir linkęs pasipuikuoti, gal ir siekia ne tik būti savimi, bet ir pasirodyti, tačiau čia visi tokie, mąstė vadelėtojas, taigi šis vyrukas gal vis dėlto ne per daug skiriasi nuo mūsų. Kai keleivis pasakė, kad ištroško, vadelėtojas pats nepajuto, kaip nuėjo prie vandens, pasėmė puodelį, padarytą iš lakuoto išskobto moliūgo, ir atkišo nepažįstamajam, lyg šis iš tiesų būtų didikas, kuriam reikia patarnauti.

— Stūksai it koks aukštakilmis, o aš šokinėju apie tave, nespėji nė pirštu pamoti, suniurnėjo vadelėtojas. — Nesuprantu, kodėl taip gražiai su tavim elgiuosi. Kas tau davė teisę man įsakinėti?

Kas tu toks? Tikrai ne didikas, antraip nevažiuotum tokiais ratais. Ir vis dėlto putiesi. Matyt, esi sukčius.

Pašnekovas godžiai gėrė iš puodelio. Vanduo varvėjo iš lūpų kampučių, pakibdamas ant nuskusto smakro it skysta barzda. Pagaliau jis atidavė tuščią moliūgą, patenkintas atsiduso ir nubraukė „barzdą“

— Kas aš? — atsiliepė, lyg kalbėtų su savimi, bet vadelėtojo kalba. — Aš žmogus, turintis paslaptį, štai kas — paslaptį, kurią gali išgirsti tik imperatoriaus ausys.

Vadelėtojas nusiramino: vyrukas vis dėlto kluikšis. Nevertėjo su juo elgtis pagarbiai.

— Turėkis savo paslaptį, — tarė jis. — Paslaptys tik vaikams ir šnipams.

Prie karavansarajaus, kur baigiasi ir prasideda visos kelionės, svetimšalis išlipo iš vežimo. Jis buvo nepaprastai aukštas ir nešėsi kelionmaišį.

— Ir burtininkams, — atsakė jis vadelėtojui. — Ir meilužiams. Ir karaliams.

Karavansarajus šurmuliavo ir bruzdėjo. Žmonės rūpinosi gyvuliais: arkliais, kupranugariais, jaučiais, asilais, ožkomis, o aplink šlaistėsi kiti, neprijaukinami gyvūnai: rėksnės beždžionės, niekieno šunys. Danguje it žali fejerverkai skleidėsi kliegios papūgos. Dirbo plušo kalviai ir dailidės, o smulkių prekių krautuvėlėse, iš visų keturių šalių supančiose milžinišką aikštę, kelionei besiruošiantys vyrai pirko maistą, žvakes, aliejų, muilą ir virves. Su neįtikėtino didumo ir svorio ryšuliais ant galvų be atvangos zujo ten ir atgal turbanuoti nešikai raudonais marškiniais ir dhočiais [* Vyriškas drabužis - audinio gabalas, vyniojamas apie klubus ir kojas. (Čia ir toliau vertėjos pastabos.)] . Buvo kraunama ir iškraunama daug prekių. Čia nakvynė kainavo pigiai, ant vienaaukščių pastatų stogų aplink didžiulį karavansarajaus kiemą buvo kariškai išrikiuotos virvinės lovos su mediniais rėmais ir dygiais ašutų čiužiniais; žmogus atsigulęs galėdavo žiūrėti į dangų ir įsivaizduoti, kad yra dieviška esybė.

Toliau vakaruose ūžė neseniai iš karo grįžusių imperatoriaus pulkų stovyklos. Kariuomenei buvo uždrausta įžengti į rūmų kompleksą ir įsakyta likti karališkosios kalvos papėdėje. Su dykais kariais ką tik po mūšio reikia elgtis atsargiai. Svetimšalis prisiminė senovės Romą. Imperatorius nepasitikėjo nė vienu kareiviu, išskyrus pretorionus. Keleivis suprato, kad privalės pateikti neginčijamus patikimumo įrodymus. Antraip greitai mirs.

Netoli nuo karavansarajaus kelią rūmų vartų link žymėjo bokštas su stirksančiomis dramblių iltimis. Visi drambliai priklausė imperatoriui, ir bokštas, apsmaigytas jų dantimis, buvo valdovo galios įrodymas. Saugokis! — perspėdavo bokštas. Tu įžengei į viešpatystę Dramblių Karaliaus, taip pertekusio šių storaodžių, kad jis gali jų sunaikinti visą tūkstantį man papuošti. Žvelgdamas į besipuikuojantį galybe bokštą, keliautojas atpažino tokį pat pretenzingumą, kokiu it liepsna ar velnio žyme buvo paženklinta jo paties kakta. Tik bokšto dirbėjas šią keliautojo savybę, dažnai laikomą silpnybe, pavertė stiprybe. Negi valdžia yra vienintelis ekstravertiškos asmenybės pateisinimas? — paklausė savęs keliautojas ir negalėjo atsakyti, bet pajuto viliąsis, jog kitas toks pateisinimas — grožis, nes jis tikrai buvo gražus ir žinojo, kad jo išvaizda paveiki pati savaime.