Ахмед Рушди - Florencijos kerėtoja

Už ilčių bokšto stovėjo didžiulis šulinys, o virš jo — nesuvokiamai sudėtingas įrenginys, tiekiantis vandenį rūmams su daugeliu kupolų ant kalvos. Be vandens mes — niekas, pamanė keliautojas. Net imperatorius be vandens greitai virstų dulkėmis. Tikrasis valdovas — vanduo, o mes visi — jo vergai. Kartą gimtojoje Florencijoje jis sutiko žmogų, kuris mokėjo pradanginti vandenį. Fokusininkas pripylė sklidiną ąsotį, sumurmėjo burtažodžius, apvertė indą, ir iš jo pasipylė ne vanduo, o spalvotų šilkinių šalikų liūtis. Be abejo, tai buvo apgaulė, ir dar tą pačią dieną jis, keliautojas, išmilmino iš fokusininko paslaptį ir paslėpė tarp savo paslapčių. Jis turėjo daug paslapčių, bet karaliaus verta buvo tik viena.

Kelias, vedantis prie miesto sienos, staigiai kilo į kalną, ir keliautojas artindamasis įvertino sostapilio, į kurį atvyko, didumą.

Akivaizdu, kad tai vienas didžiausių pasaulio miestų, ko gero, didesnis už Florenciją, Veneciją ar Romą, didesnis už visus jo matytus miestus. Kartą buvo Londone, bet ir tas mažesnis už šį miestą. Blėstant šviesai atrodė, kad miestas auga. Prie sienos glaudėsi tirštai apgyventi kvartalai, iš minaretų šūkavo muedzinai, tolumoje degė didelių dvarų žiburiai. Prieblandoje it perspėjimas įsižiebė ugnys. Iš juodos dangaus taurės atliepė žvaigždžių mirgesys. Lyg žemė ir dangus būtų kariuomenės, besiruošiančios mūšiui, pamanė jis. Lyg naktį nuščiuvusios stovyklavietės lauktų prasidedant dienos karo. Ir nė viename gatvių labirinte, nė vienuose galingųjų rūmuose toli lygumose nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų girdėjęs jo vardą, nė vieno, kuris lengvai patikėtų jo istorija. Tačiau jis turi ją papasakoti. Atsibeldė į pasaulio kraštą jos papasakoti ir papasakos.

Keliautojas ėjo dideliais žingsniais, lydimas smalsių akių, nes buvo geltonplaukis ir aukštas; ilgi ir, reikia pripažinti, nešvarūs geltoni plaukai bangavo aplink veidą kaip auksinis ežero vanduo. Takas nuožulniai kilo pro ilčių bokštą prie akmeninių vartų su dviejų vienas prieš kitą stovinčių dramblių bareljefais. Pro atdarus vartus sklido lošiančių, valgančių, geriančių, ūžiančių žmonių balsai. Prie Hatjapūlo vartų budėjo nelabai budrūs kareiviai. Tikrosios kliūtys laukia priekyje. Čia vieša vieta, susitikimų, pirkinių ir malonumų vieta. Pro keliautoją skubėjo vyrai, vejami alkio ir troškulio. Abipus grįstos gatvės tarp išorinių ir vidinių vartų stovėjo užeigos namai, smuklės, maisto krautuvėlės ir įvairūs prekeiviai. Amžinas pirkimo ir pardavimo vyksmas. Drabužiai, indai, niekučiai, ginklai, svaigalai. Didysis turgus buvo už mažesniųjų, pietinių, miesto vartų. Čionykščiai žmonės apsipirkdavo tenai, o šios vietos vengdavo, ji tiko vien atvykėliams, nieko nenutuokiantiems apie tikrąsias kainas. Tai sukčių turgus, vagių turgus, triukšmingas, per brangus, niekingas. Bet pavargę keliautojai, nežinodami miesto plano, be to, nenorėdami toliausiai vilktis palei išorinę sieną į didesnį, geresnį turgų, neturėjo iš ko rinktis: teko pirkti iš pardavėjų prie vartų su drambliais. Jų reikmės buvo neatidėliotinos ir kuklios.

Žemyn galva kabojo ir iš baimės kudakavo gyvos vištos surištomis kojomis, laukdamos puodo. Vegetarų prikaistuviai buvo tylesni: daržovės netriukšmauja. Ir ar ne moterų balsus, ūkaujančius, erzinančius, viliojančius, besijuokiančius iš nematomų vyrų, atnešė keliautojui vėjas? Ar ne moterimis dvelkė vakaras? Vis tiek ieškoti imperatoriaus jau per vėlu. Kišenėje keleivis turėjo pinigų, o kelionė buvo ilga ir tolima. Jis buvo pratęs siekti tikslo netiesiogiai, aplinkiniais keliais, darydamas lankstus. Išlipęs Surate, keliavo per Burhanpurą, Handiją, Sirondžą, Narvarą, Gvalijarą ir Dholpurą į Agrą, o iš Agros į šį miestą, naująją sostinę. Dabar jam reikėjo kuo patogesnės lovos ir moters, geriausia be ūsų, o paskui apsto užmaršties, pabėgimo nuo savęs, teikiamų ne moters glėbio, o gero stipraus vyno.

Vėliau, patenkinęs geismus, jis užmigo dvokiančiame kekšyne; garsiai knarkė šalia nemigos kankinamos šliundros ir sapnavo. Galėjo sapnuoti septyniomis kalbomis: italų, ispanų, arabų, persų, rusų, anglų ir portugalų. Jis prisigraibydavo žodžių, kaip dauguma jūreivių prisigraibo ligų; kalbos buvo jo gonorėja, jo sifilis, jo skorbutas, jo maliarija, jo maras. Kai tik užmigdavo, smegenyse sučiauškėdavo pusė pasaulio, sekdama stebuklingas keliautojų pasakas. Šiame pusiau atrastame pasaulyje kiekviena diena atnešdavo žinią apie naujus kerus. Fantastiškos, aiškiaregiškos kasdienybės sapno poezijos dar nebuvo sugniuždžiusi ribota, nuobodi tikrovė. Jis pats yra pasakų sekėjas, išvarytas iš namų nepaprastų istorijų, ypač vienos, kuri gali jį prastumti į žmones arba kaštuoti gyvybę.

{2}

Škotų lordo piratų laive

Škotų lordo piratų laive „Skahach“, pavadintame legendinės šešėlių šalies deivės karžygės vardu, eldijoje, kurios įgula daug metų sėkmingai grobė ir plėšikavo Karibų jūroje, bet šiuo tarpu plaukė į Indiją valstybės reikalu, glebus florentietis zuikis nebuvo tučtuojau įmestas į pietinės Afrikos Baltąją upę tik todėl, kad ištraukė iš apstulbusio bocmano ausies gyvą vandeninę gyvatę ir vietoj savęs švystelėjo per bortą. Jis buvo aptiktas priekiniame denyje po gultu, laivui prieš septynias dienas apiplaukus Adatos kyšulį Afrikos žemyno apačioje; vilkėjo garstyčių spalvos liemenę, mūvėjo aptemptas kelnes, buvo užsimetęs ilgą apsiaustą, sudurstytą iš ryškiaspalvių odos rombų ir, apglėbęs nediduką kelionmaišį, miegojo kaip užmuštas, garsiai knarkdamas ir nesistengdamas slėptis. Lyg lauktų, kol bus atrastas, ir būtų stulbinamai įsitikinęs savo žavesio ir gražbylystės galia. Juk jie jau taip toli jį atgabeno. Paaiškėjo, kad vyrukas — puikus fokusininkas. Jis pavertė auksinius dūmais, o geltonus dūmus vėl atvertė auksu. Iš apversto gėlo vandens ąsočio pasipylė marios šilko šalikų. Pora grakščių mostų vyrukas padaugino žuvis ir duoną — žinoma, tai šventvagystė, bet alkani jūreiviai jam lengvai atleido. Skubiai persižegnoję, kad neužsitrauktų Jėzaus Kristaus rūstybės — juk Jo vietą užėmė šių dienų stebukladaris, — jie godžiai sušveitė netikėtai gausius, nors teologiškai įtartinus, pietus.

Net pats škotų lordas Džordžas Luisas Hoksbankas — lordas Hoksbankas iš tos pačios vietos, kaip sako škotai, taigi Hoksbankas iš Hoksbanko, didikas, nepainiotinas su kitais, ne tokios aukštos kilmės Hoksbankais iš prastesnių vietų, — kaipmat susižavėjo spalvinguoju įsibrovėliu, kai šis buvo atvestas teisti į jo kajutę. Tuo metu jaunasis nenaudėlis vadinosi Učelu.

— Učelas Florentietis, kerėtojas ir mokslininkas, jūsų paslaugoms, — prisistatė jis puikia anglų kalba ir nusilenkė žemai ir plačiai, beveik kaip aristokratas, o lordas Hoksbankas nusišypsojo ir pauostė savo iškvėpintą nosinaitę.

— Gal ir patikėčiau, burtininke, — atsakė jis, — jei nebūčiau girdėjęs apie tapytoją Paolą tokia pat pravarde ir iš tos pačios vietos, nutapiusį jūsų miesto katedroje trompe-l‘oeil [* Akies apgaulė (pranc.) - iliuzionistinio paveikslo rūšis] freską pagerbti mano protėviui serui Džonui Hoksbankui, išgarsėjusiam Džovanio Milano vardu, kondotjerui, buvusiam Florencijos karvedžiui, Polpeto mūšio nugalėtojui; ir jei tas tapytojas, deja, jau daug metų nebūtų miręs.

Jaunasis šelmis nesutikdamas įžūliai pliaukštelėjo liežuviu.

— Aišku, aš nesu velionis tapytojas, — pareiškė jis ir nutaisė teatrališką pozą. — Pasirinkau tok į pseudonimo di viaggio [* Kelioninis slapyvardis (it)] , nes mano kalba jis reiškia „paukštis“, o paukščiai — didžiausi keliauninkai.