Ахмед Рушди - Florencijos kerėtoja

Čia jis iš krūtinės ištraukė sakalą su gobtuvu, iš oro paėmė sakalininko pirštinę ir abu padavė apstulbusiam didikui.

— Sakalas Hoksbanko valdovui, — tarė ceremoningai, o kai lordas Hoksbankas užsimovė pirštinę ir patupdė ant jos paukštį, Učelas spragtelėjo pirštais it moteris, išsižadanti savo meilės, ir škotų lordas gerokai sutriko, nes dingo ir paukštis uždengta galva, ir pirštinė. — Be to, — tęsė pradėtą kalbą apie savo slapyvardį fokusininkas, — mano mieste šis žodis-šydas, šis paslėptas paukštis yra subtilus eufemizmas vyro lyties organui pavadinti, o aš didžiuojuosi savo turtu, bet nesu toks nemandagus, kad jį rodyčiau.

— Cha cha! — sušuko lordas Hoksbankas iš Hoksbanko, žavėtinai greit atgaudamas savitvardą. — Vadinasi, turime kai ką bendra.

Jis, lordas Hoksbankas iš tos pačios vietos, buvo apkeliavęs pusę pasaulio ir vyresnis, negu atrodė. Jo akys buvo gyvos, oda lygi, bet keturiasdešimt jam sukako mažiausiai prieš septynerius metus. Apie lordo talentą švaistytis kalaviju sklido legendos, jis buvo stiprus kaip jautis, plaustu pasiekęs Geltonosios upės ištakas — Kar Čiu ežerą, iš auksinio dubens valgė troškintą tigro lyties organą, medžiojo baltuosius raganosius Ngorongoro krateryje ir įkopė į visus du šimtus aštuoniasdešimt keturis Škotijos kalnus, nuo Ben Neviso iki Skur Tereko Nepasiekiamosios viršūnės Skajaus saloje, siaubingosios Skahach tėvynėje. Kadaise Hoksbanko pilyje jis susivaidijo su žmona, smulkute rėksminga moteryte garbanotais raudonais plaukais ir žandikauliu it olandiškas riešutų gliaudiklis, paliko ją Škotijos aukštumose juodų avių auginti ir iškeliavo laimės ieškoti kaip anksčiau jo protėvis, buvo vieno Dreiko laivų kapitonas ir su juo grobė Amerikos auksą iš ispanų Karibų jūroje. Dėkinga valdovė atsilygino dabartine pasiuntinybe; jis turi vykti į Hindustaną, tenai nevaržomai kaupti ir pasilikti visą turtą, kokį tik ras, tiek brangakmenius, tiek opijų, tiek auksą, su sąlyga, kad perduos asmenišką Glorianos laišką karaliui ir parveš Mogolo atsakymą.

— Italijoje mes sakome Mogor; — atsiliepė jaunasis fokusininkas.

— Kas žino, kaip šis žodis iškreiptas, sumazgytas ir išverstas neištariamomis šitos šalies kalbomis, — atkirto lordas Hoksbankas.

Jų draugystę nulėmė poezija: Petrarkos „Kanconjerė“, kaip visada gulinti škotų lordui po ranka ant mažo pietra dura [* Mozaika iš spalvoto marmuro ir pusbrangių akmenų] staliuko.

— O, galingasis Petrarka! — sušuko Učelas. — Štai kur tikras burtininkas. — Jis nutaisė Romos senatoriaus pozą ir pradėjo deklamuoti:

Benedetto sia ‘ l giorno, e ‘ l mese e l‘anno ,

E la stadione, e‘l tempo , e l‘ora, e‘l punto,

E‘l bel paese e‘l loco ov‘io fui giunto

Da‘duo begli occhi che legato m‘anno ...

[* Palaiminta diena ta, mėnuo, metai.

Pavasaris tas, vakaras, ta valanda,

Palaiminta akimirka ta ir vieta,

Kur pavergė mane akių verpetai. (It.)]

Čia lordas Hoksbankas pratęsė sonetą angliškai:

Palaiminta kančia ta pirmutinė,

Kurios nuo meilės negaliu atskirti,

Lankai ir strėlės, pervėrusios širdį ,

Ir žaizdos , tebežiojinčios krūtinėj.

— Kiekvienas, kas dievina šį eilėraštį taip kaip aš, — mano šeimininkas, — nusilenkė Učelas.

— O kiekvienas, kas jaučia šias eilutes taip kaip aš, — mano sugėrovas, — atsiliepė škotas. — Radai mano širdies raktą. Dabar pasakysiu paslaptį, kurios tu niekam neatskleisi. Eime su manimi.

Mažoje medinėje dėžutėje, paslėptoje miegamajame už stumdomos plokštės, lordas Hoksbankas iš Hoksbanko laikė mėgstamus niekučius, gražius daiktelius, be kurių nuolat keliaujantis žmogus gali kuoktelėti, nes lordas puikiai žinojo, kad per ilgos kelionės, per daug keistenybių ir naujovių išklibina sielos inkarą.

— Šie daiktai ne mano, — pasakė jis naujajam draugui florentiečiui, — bet jie man primena, kas esu. Kurį laiką juos saugau, o kai tas laikas baigiasi, paleidžiu iš rankų. — Jis išėmė iš dėžutės daugybę stulbinamo dydžio bei skaidrumo brangakmenių ir padėjo juos į šalį, gūžtelėjęs pečiais, paskui ispaniško aukso luitą, kurio savininkas gyventų prabangoje iki savo dienų galo. — Tai niekai, niekai, — murmėjo lordas, kol pasiekė tikruosius lobius, kiekvieną rūpestingai suvyniotą į audeklą ir įdėtą į skudurų ir suglamžyto popieriaus gūžtelę: senovės Sogdo pagonių deivės šilkinę nosinaitę, padovanotą užmirštam karžygiui kaip meilės atminą; dailų banginio ūso raižinį, vaizduojantį elnio medžioklę; medalioną su jos didenybės karalienės portretu; oda įrištą šešiakampę knygą iš Šventosios Žemės: mažučiuose puslapėliuose miniatiūrinėmis raidytėmis buvo surašytas ir nuostabiomis iliuminacijomis papuoštas visas Korano tekstas; akmeninę nudaužtanosę galvą iš Makedonijos, spėjama, Aleksandro Makedoniečio portretą; vieną mįslingųjų Indo slėnio civilizacijos antspaudų su jaučio atvaizdu ir neiššifruotais hieroglifais, Egipte rastą daiktą, kurio paskirtis nežinoma; plokščią nugludintą akmenį iš Kinijos su raudona „Permainų knygos“ heksagrama ir tamsiomis dėmėmis, primenančiomis kalnagūbrį prieblandoje; ištapytą porceliano kiaušinį; susiraukšlėjusią galvą, sudžiovintą Amazonės drėgnųjų miškų gyventojų; ir išnykusių (išskyrus vieną senę, kuri nebegali aiškiai ištarti žodžių, nes nebeturi dantų) Panamos sąsmaukos gyventojų kalbos žodyną.

Lordas Hoksbankas iš Hoksbanko atidarė spintelę su brangiais stiklo dirbiniais, stebuklingai atlaikiusiais daugybę kelionių per vandenynus, išėmė porą vienodų vaivorykštinių Murano taurių ir į abi nešykštėdamas įpylė brendžio. Zuikis prisiartino ir kilstelėjo stiklą. Lordas Hoksbankas giliai įkvėpė ir išgėrė.

— Tu iš Florencijos, — tarė jis, — taigi supranti didžiausio iš valdovų, žmogaus asmenybės, didybę ir geismus, kuriuos jis siekia patenkinti, — grožio, turto ir... meilės. — Vyrukas, pasivadinęs Učelu, norėjo kažką sakyti, bet Hoksbankas pakėlė ranką. — Leisk baigti, tęsė kalbą jis, — yra dalykų, apie kuriuos jūsų garsieji filosofai nieko nenutuokia. Žmogus gali būti karalius ir alkti kaip vargeta. Kurį laiką jo troškulį malšina tokių saugomų stebuklų kaip šie vaizdas, bet jis vis tiek lieka vargšas, alkanas ir ištroškęs. Tai karalius, kuriam gresia pavojus, valdovas, nuolat priklausomas nuo daugybės maištininkų malonės, kaip antai: nuo baimės, nuo nerimo, nuo vienišumo ir sutrikimo, nuo keisto neapsakomo išdidumo ir pašėlusios nebylios gėdos. Žmogaus savastis apnikta paslapčių, kurios be paliovos ją graužia, paslapčių, kurios sunaikins karalystę ir skeptro lūženas dulkėse. Matau, gluminu tave, — atsiduso lordas, — todėl parodysiu aiškiai. Paslaptis, kurios tu niekam neatskleisi, ne dėžutėje uždaryta. Ji glūdi — ne, ne glūdi, šaukia — čia.

Florentietis, jau anksčiau suvokęs tiesą apie slaptus lordo Hoksbanko geismus, oriai parodė deramą pagarbą svoriui ir apimčiai dėmėto įnagio, patiesto priešais ant jo šviesybės staliuko ir silpnai kvepiančio pankoliu it finocchiona [* Toskanos saliamis su pankolių sėklomis] dešrelė, laukianti, kol bus supjaustyta.

— Jei atsisakytumėt jūros ir apsigyventumėt mano gimtajame mieste, — tarė jis, — jūsų rūpesčiai netrukus baigtųsi, nes tarp jaunų dabitų Šventojo Lauryno bažnyčioje lengvai rastumėte tokių, kurie suteiktų jums trokštamų malonumų. O aš labai apgailestauju...