Ахмед Рушди - Florencijos kerėtoja

Šitaip jis kasvakar atsikratydavo Garbė Dievui, tikindamas, kad įgula labai liūdės be jo dainų, ir kasvakar, likęs vienas su be sąmonės gulinčiu lordu ir valandėlę luktelėjęs, rūpestingai naršydavo kapitono kajutę ir sužinojo visas jos paslaptis. „Žmogus, kurio kajutėje yra viena slėptuvė, turbūt įsirengė jų dar mažiausiai dvi ar tris“, — samprotavo jis ir iki Diju uosto nupešė lordą Hoksbanką kaip vištą, aptiko septynias slaptas ertmes plokštėmis apmuštose sienose ir saugiai priglaudė Šalacho Kormorano apsiauste visus brangakmenius iš visų rastų medinių dėžučių ir septynis aukso luitus, o apsiaustas tebebuvo lengvas it plunksnelė, nes žaliaakis Venecijos mauras mokėjo gėrybes, paslėptas stebuklingajame drabužyje, padaryti besvores. Niekučiai vagies nedomino. Jis paliko juos ten, kur rado, gundyti tų, kurie susigundys. Bet net baigdamas didįjį grobstymą Učelas buvo nepatenkintas, nes nuostabiausio lobio nugvelbti nepavyko. Jis iš paskutiniųjų stengėsi slėpti susijaudinimą. Atsitiktinumas suteikė puikią progą, svarbu jos nepražiopsoti. Bet kur tas daiktas? Iš panagių išgriozdė visą kapitono kajutę, bet jis, kaip buvo paslėptas, taip ir liko. Prakeikimas! Gal lobis užkerėtas? Gal paverstas nematomu, kad jis nerastų?

Stabtelėjusi Diju, „Skahach“ nuskubėjo į Suratą; iš šio miesto (neseniai į jį baudžiamąją ekspediciją buvo surengęs pats imperatorius Akbaras) lordas Hoksbankas ketino sausuma keliauti į Didžiojo Mogolo rūmus. Tą vakarą, kai jie atplaukė į Suratą (imperatoriaus rūstybės paverstą rūkstančiais griuvėsiais), kai Garbė Dievui Hokinsas liejo širdį dainomis, o įgula plempė romą ir džiūgavo po ilgos kelionės jūra, ieškotojas apatiniame denyje pagaliau rado tai, ko ieškojo: aštuntą slaptą plokštę, viena daugiau negu magiškas skaičius septyni, viena daugiau, negu tikėtųsi beveik visi plėšikai. Už paskutinių durų buvo tai, ko jam reikėjo. Po dar vieno, paskutinio darbelio jis prisidėjo prie ūžautojų denyje, dainavo ir gėrė nuoširdžiau už visus jūrininkus. Florentietis turėjo talentą nemiegoti, kai visi kiti sumerkdavo blakstienas, todėl, nutaikęs laiką, paryčiui paspruko į krantą laivo valtele ir kaip šmėkla išnyko Indijoje. Kai Garbė Dievui Hokinsas pakėlė aliarmą, radęs ant paskutinio šio pasaulio jūros gulto lordą Hoksbanką iš Hoksbanko pamėlynavusiomis lūpomis, amžinai išvaduotą iš ilgesingų jo finocchiona kančių, Učelas Florentietis jau seniai buvo dingęs: liko tik šis vardas it gyvatės išnara. Prie krūtinės bevardis keliautojas glaudė lobių lobį, laišką, parašytą Elžbietos Tiudor ranka, su jos asmeniniu antspaudu, Anglijos karalienės raštą Indijos imperatoriui, burtažodį, Mogolų dvaro pasaulio visraktį. Dabar jis buvo Anglijos pasiuntinys.

{3}

Auštant puikūs naujo Akbaro Didžiojo „pergalės miesto“ rūmai

Auštant puikūs naujo Akbaro Didžiojo „pergalės miesto“ rūmai atrodydavo pastatyti ne iš smiltainio, o iš raudonų dūmų. Dauguma miestų vos užgimę daro amžinų įspūdį, bet Sykris visada liks miražas. Saulei kylant aukštyn, į grindinio akmenis, kurtindama ausis, pradėdavo vėzdu daužyti dienos kaitra, oras virpėdavo it persigandusi gazelė ir apdildavo riba tarp sveiko proto ir kliedesio, tarp fantazijos ir tikrovės.

Svajonės įveikė net imperatorių. Jo rūmuose it šmėklos klaidžiodavo karalienės, radžpūtų ir turkų sultonės, žaisdamos gaudynes. Vienos valdovių iš tikrųjų nebuvo. Ta žmona buvo įsivaizduojama, Akbaro pramanyta, kaip vieniši vaikai išgalvoja draugus, bet imperatorius, turintis daug gyvų, nors ir permainingų, pačių, manė, kad vaiduokliai yra gyvosios karalienės, o neapčiuopiama mylimoji yra tikra. Jis davė jai Džodhos vardą, ir niekas nedrįso prieštarauti. Jos įtaka bei galia uždaroje moterų pusėje ir prabangiuose rūmų kuluaruose didėjo. Dainas jai kūrė Tansenas [* Garsus hindustaniškosios klasikinės muzikos kūrėjas, Akbaro rūmų dainininkas] , o skriptorijuje jos grožis buvo garbinamas portretais ir eilėraščiais. Ją nutapė pats Abd us Samadas Persas, pavaizdavo iš sapno atminties, nė karto nepažvelgęs į veidą, ir imperatorius, pamatęs jo kūrinį, pliaukštelėjo delnais — toks grožis spinduliavo iš popieriaus lakšto.

— Tu ją pavaizdavai kaip gyvą! — sušuko jis. Abd us Samadas lengviau atsikvėpė, ir jam jau nebeatrodė, kad galva vos laikosi ant kaklo. Kai šis fantastinis imperatoriaus dirbtuvių meistro kūrinys buvo parodytas viešai, visas dvaras suprato, kad Džodha tikra, o žymiausi rūmininkai, navratna, arba Devyni Brangakmeniai, pripažino ne tik tai, bet ir karalienės grožį, išmintį, judesių grakštumą ir balso švelnumą. Akbaras ir Džodha Bai! Ak, ak! Garsingiausia šio šimtmečio meilė!

Pagaliau keturiasdešimtam imperatoriaus gimtadieniui miestas buvo baigtas. Jis buvo statomas dvylika karštų metų, bet ilgą laiką atrodė, kad pamažu kyla be jokių pastangų, it kerų galybe. Viešųjų darbų ministras statybas nutraukdavo, kai valdovas trumpam apsigyvendavo naujoje imperijos sostinėje. Atvykus imperatoriui, nutildavo akmentašių įrankiai, dailidės nebekaldavo vinių, iš akių dingdavo visi piešėjai, inkrustuotojai, audinių kabintojai ir širmų raižytojai. Tada visa, pasak kalbų, tapdavo nerūpestingais malonumais. Būdavo duodamas leidimas tik džiaugsmo garsams. Saldžiai tilindžiuodavo skambaliukai ant šokėjų kulkšnių, klegėdavo fontanai, o su vėju plaukdavo tyki genialiojo Tanseno muzika. Imperatoriui į ausį būdavo šnibždami eilėraščiai, o ketvirtadieniais pačysio [* Stalo žaidimas simetriško kryžiaus formos lentoje] kiemelyje ilgai ir glebiai žaidžiama, po languotą aikštelę vietoj žaidimo figūrų gainiojant verges. Užuolaidų atskirtą popietę po slankiomis kabančiomis vėduoklėmis ateidavo ramus meilės metas. Geidulingą miesto rimtį lemdavo tiek valdovo visagalybė, tiek dienos kaitra.

Nė vienas miestas nėra vien rūmai. Tikrasis, iš medžio, molio, mėšlo, plytų ir akmens, kiūtojo po didžiuliu raudono akmens cokoliu, ant kurio stovėjo karališkoji buveinė. Kvartalų ribas nustatė tautybė ir amatas. Vienur buvo sidabrakalių gatvė, kitur — įkaitusios, žvangančios ginklų dirbtuvės, trečioje gatvelėje — apyrankių ir drabužių krautuvės. Rytuose gyveno hinduistai, toliau miesto sienas buvo aprietęs persų kvartalas, dar toliau plytėjo turanių [* Išeiviai iš Centrinės Azijos] rajonas, o už jo, netoli didžiulių mečetės vartų, stovėjo Indijoje gimusių musulmonų namai. Užmiestį buvo nusėję didikų dvarai, meno dirbtuvės, jau pagarsėjęs visoje šalyje skriptorijus, du paviljonai: muzikos ir šokių. Daugumoje šio žemutinio Sykrio dykinėti beveik nebuvo laiko, ir kai imperatorius grįždavo iš karo, įsakymas tylėti molinį miestą dusindavo. Kertamoms vištoms reikėdavo užkimšti gerklę, kad jos nesudrumstų karalių karaliaus ramybės. Girgždantis vežimo ratas galėjo pelnyti vežėjui rykščių, o jei jis plakamas rėkdavo, bausmė būdavo dar griežtesnė. Gimdyvės slopindavo riksmus, o turgavietės pantomima primindavo beprotnamį. „Kai karalius čia, mums visiems galvoje kliuka, — sakydavo žmonės ir skubiai pridurdavo, nes šnipų ir išdavikų buvo pilna visur: — iš džiaugsmo.“ Molinis miestas mylėjo imperatorių, tvirtino, kad myli, tvirtino be žodžių, nes žodžius sudarė uždraustoji medžiaga — garsas. Kai imperatorius vėl išvykdavo į žygį — į nesibaigiančius (nors visada pergalingus) mūšius su Gudžarato, Radžasthano, Kabulo ir Kašmyro kariuomenėmis, — tylos kalėjimas būdavo atrakinamas, suskardėdavo trimitai ir džiaugsmo šauksmai, o žmonės pagaliau galėdavo papasakoti vienas kitam viską, ką daug mėnesių būdavo priversti laikyti už dantų. Aš tave myliu. Mano motina numirė. Tavo sriuba skani. Jei negrąžinsi skolos, sulaužysiu tau rankas. Aš irgi tave myliu. Viską.