Ахмед Рушди - Florencijos kerėtoja

Po mūšio, kai apima liūdesys, o niekingus žuvusiuosius apgaubia vakaras, sugriautos kraujyje tirpstančios tvirtovės papėdėje, netoli mažo kriokliuko su lakštingalos balsu — bulbul, bulbul čiurleno jis, — brokato palapinėje imperatorius gurkšnojo atskiestą vyną ir sielojosi dėl kruvinos genealogijos. Jis nenorėjo būti panašus į smurtininkus protėvius, nors jie ir buvo didžiausi istorijoje. Jį slėgė plėšikiškos praeities vardų našta, vardų, iš kurių žmonių kraujo kaskadomis išplaukė į paviršių ir jo vardas: senelis Babaras, Ferganos valdovas, užkariavęs ją, bet visada nekentęs naujųjų valdų, šitos Indijos su pernelyg daug turto ir pernelyg daug dievų, Babaras — karo mašina su netikėta taiklių žodžių dovana, o dar prieš Babarą — kraugeriški Transoksianos [* Žemių šiauriniame dabartinės Amudarjos (senovėje – Okso) krante lotyniškas pavadinimas] ir Mongolijos genčių vadai, visų pirma galingasis Temudžinas — Čingischanas, dėl kurio jis, Akbaras, ir turi taikstytis su Mogolo titulu, turi tapti mongolu, nors toks nėra ir nemano esąs. Jis mano esąs... indas. Jo orda nei Aukso, nei Mėlynoji, nei Baltoji. Pats žodis „orda“ rėžia jam jautrias ausis bjaurumu, kiauliškumu, šiurkštumu. Jam nereikia ordų. Jis nenori pilti išlydyto sidabro sumuštiems priešams į akis ar traiškyti jų prieš pakylą, ant kurios pietauja. Jis pavargo nuo karo. Jis prisiminė vaikystės mokytojo, perso Myro, žodžius, kad žmogus, trokštantis sielos ramybės, turi taikiai gyventi su visais kitais. Sulh-i-kul, visiška ramybė. Nė vienas chanas nesuprastų šios minties. Jam nereikia chanato. Jam reikia šalies.

Ir ne tik Temudžinas. Jis yra tiesioginis palikuonis žmogaus, vadinamo Geležimi. Jo sentėvių kalba geležies vardas skambėjo timūr. Timūr e Langas, Geležinis Šlubis. Timūras, sunaikinęs Damaską ir Bagdadą, su žeme sulyginęs Delį, palikęs jame penkiasdešimt tūkstančių vaiduoklių. Akbaras būtų mielai apsiėjęs be tokio protėvio. Jis liovėsi kalbėti Timūro kalba, čiagatajų, pavadinta vieno Čingischano sūnų vardu, ir iš pradžių pasirinko persų, o paskui ir darkytą negryną urdu, kariuomenės žygio, stovyklos šneką; čia vebleno ir švilpavo pustuzinis paviršutiniškai suprantamų liežuvių, visų nuostabai, kurdami gražų naują skambesį: poeto kalbą, gimusią kareivių burnose.

Kučh Nahyno rana, jaunas, lieknas, juodbruvas, klūpojo prie Akbaro kojų beūsiu kraujuojančiu veidu, laukdamas mirtino kirčio.

— Istorija kartojasi, — tarė jis. — Prieš septyniasdešimt metų jūsų senelis nužudė mano senelį.

— Mūsų senelis, — atsakė imperatorius, pagal paprotį vartodamas karališkąją daugiskaitą, nes laikas vienaskaitos eksperimentams buvo netinkamas, šis niekšas nenusipelnė teisės būti jų liudytoju, — buvo barbaras su poeto iškalba. Priešingai, mes esame poetas su barbaro istorija ir barbaro talentu kariauti, kurio nekenčiame. Tai rodo, kad istorija ne kartojasi, o eina pirmyn, ir kad žmogus gali keistis.

— Neįprasta pastaba budeliui, — tyliai atsiliepė jaunasis rana, tačiau su Mirtimi ginčytis beprasmiška.

— Išmušė tavo paskutinė valanda, — sutiko imperatorius. — Taigi pasakyk teisybę prieš mus palikdamas. Kokį rojų tikiesi rasti aname pasaulyje?

Rana pakėlė akis sužalotame veide į imperatorių.

— Rojuje žodžiai „pagarba“ ir „ginčas“ reiškia tą patį, — paskelbė jis. — Visagalis nėra tironas. Dievo namuose visi balsai gali laisvai kalbėti, ką nori, ir tai yra jų meilės forma.

Be abejo, jaunuolis buvo erzinamai šventeiviškas, bet Akbaras, kad ir supykęs, susijaudino.

— Mes pažadame, — tarė imperatorius, — pastatyti tokius garbinimo namus čia, žemėje. — Paskui, surikęs Allahu Akbar, Dievas yra didis, o gal net — Akbaras yra Dievas, jis nukirto pasipūtusiam storžieviui įžūlią, moralizuojančią ir todėl staiga nebereikalingą galvą.

Kelias valandas po ranos nužudymo imperatorių buvo apsėdęs įprastas vienatvės demonas. Kai kas nors kalbėdavo su juo kaip su lygiu, jis pasiųsdavo, o tai yda, tiek jis supranta, karaliaus pyktis visada yda, piktas karalius — kaip dievas, kuris daro klaidas. Ir tai buvo dar vienas prieštaravimas. Imperatorius buvo ne tik filosofas barbaras ir žudikas verksnys, bet ir savimana, įpratęs prie vergiško nuolankumo bei pataikavimo, vis dėlto besiilgintis kitokio pasaulio, kuriame, radęs sau lygų žmogų, galėtų susitikti su juo kaip su broliu, galėtų kalbėti su juo nesivaržydamas, mokyti ir mokytis, teikti ir gauti džiaugsmo, pasaulio, kuriame galėtų atsisakyti piktdžiugiško pergalės džiaugsmo dėl švelnesnių, bet reiklesnių pašnekesio malonumų. Ar toks pasaulis yra? Kokiu keliu galima jį pasiekti? Ar toks žmogus yra kur nors pasaulyje, ar jis ką tik nubaustas mirtimi? O jei ūsuotasis rana buvo vienintelis? Ar jis nenužudė vienintelio žmogaus žemėje, kurį būtų galėjęs mylėti? Imperatoriui ėmė painiotis mintys, apėmė graudulys, o akys aptemo nuo girtų ašarų.

Kaip tapti žmogumi, kokiu jis nori būti? Akbaru, didžiuoju? Kaip?

Nėra su kuo pasikalbėti. Jis liepė kurčiam kaip kelmas tarnui Bhaktiramui Džainui išeiti iš palapinės, kad galėtų ramiai gerti. Tarnas, negirdintis šeimininko kliedesių, tikra palaima, bet Bhaktiramas Džainas išmoko skaityti iš lūpų, todėl prarado didžiumą vertės ir tapo šnipu kaip visi kiti. Karalius pamišęs. Taip sako visi: kareiviai, valdiniai, žmonos. Turbūt ir Bhaktiramas Džainas. Niekas to nesako į akis, nes jis tikras milžinas ir galingas karys kaip didvyris iš senų pasakų, be to, karalių karalius, o jei toks nori būti kvanktelėjęs, ne jiems prieštarauti. Tačiau karalius nebuvo pamišęs. Karaliui nepakako būti. Jis troško tapti.

Puiku. Jis ištesės pažadą nebegyvam Kathijavaro kunigaikštukui. Savo pergalės miesto viduryje jis pastatys garbinimo namus, debatų buveinę, kurioje visi galės kalbėti apie viską ir sakyti, ką nori, net kad Dievo nėra, o karalių nereikia. Tuose namuose jis mokysis nuolankumo. Ne, dabar jis neteisingas sau. Ne mokysis. Veikiau prisimins, atgaus nuolankumą, glūdintį širdies gilumoje. Šis nuolankus Akbaras tikriausiai bus geriausia jo savastis, sukurta tremties vaikystėje, dabar pridengta suaugusiojo prabanga, bet neišnykusi; savastis, pagimdyta ne pergalės, o pralaimėjimo. Jo tėvas buvo pralaimėjimas, vardu Humajūnas.

Jis nemėgo galvoti apie tėvą. Tėvas rūkydavo per daug opijaus, prarado imperiją, atgavo ją tik apsimetęs šiitu (ir padovanojęs Kohinūro deimantą), kad Persijos karalius duotų jam kariuomenę kovai, o atgavęs sostą beveik iškart nusisuko sprandą, nulėkęs nuo bibliotekos laiptų. Akbaras tėvo nepažinojo. Jis pats gimė Sindhe po Humajūno sutriuškinimo prie Gausos, kai Šer Šahas Sūri tapo karaliumi, kuriuo turėjo, bet nesugebėjo būti Humajūnas, paskui nuverstasis imperatorius spruko į Persiją, pametęs sūnų. Keturiolikos mėnesių sūnų. Jį rado ir užaugino tėvo brolis ir priešas, dėdė Askari iš Kandaharo, pasiutėlis dėdė Askari, kuris būtų pats nužudęs Akbarą, jei būtų nutvėręs, — jam tiesiog nesisekė, nes kelią pastodavo žmona.

Akbaras liko gyvas, nes taip norėjo dėdienė.

Kandahare jis buvo mokomas išgyventi, kautis, žudyti ir medžioti, o daug ko išmoko nemokomas, kaip antai pasirūpinti savimi, laikyti liežuvį ir neplepėti, ko nereikia, nes dėl žodžių galėjai būti nugalabytas. Apie nugalėtųjų orumą, apie nesėkmę, apie sielos apsivalymą pripažinus pralaimėjimą, apie atsižadėjimą išvengiant per didelio prisirišimo prie trokštamo dalyko žabangų, apie pametimą apskritai ir apie betėvystę konkrečiai, apie tėvų menkumą, apie betėvių menkumą ir apie geriausią mažesniųjų gynybą nuo didesniųjų: savistabą, apdairumą, gudrumą, nuolankumą ir didelį akiplotį. Daugybė menkumo pamokų. Menkumo, nuo kurio gali prasidėti didėjimas.