Ахмед Рушди - Florencijos kerėtoja

Tačiau buvo dalykų, kurių niekam netoptelėjo jo mokyti ir kurių jis taip ir neišmoko.

— Mes esame Indijos imperatorius, Bhaktiramai Džainai, bet nemokame parašyti savo prakeikto vardo, — suriko jis tarnui auštant, kai senis padėjo jam apsiplauti.

— Taip, o didžiai palaiminta esybe, daugelio sūnų tėve, daugelio žmonų vyre, pasaulio valdove, žemės laimėtojau, — atsiliepė Bhaktiramas Džainas, duodamas jam rankšluostį. Šis metas, karaliaus kėlimosi valanda, sykiu buvo meilikavimų valanda. Bhaktiramas Džainas išdidžiai atstovavo imperijos pirmos klasės meilikautojų rangui ir buvo įmantraus, senosios mokyklos stiliaus, vadinamo didėjančiosios progresijos meilikavimu, meistras. Dėl būtinų pakartojimų ir griežtos sekos tik žmogus, turintis puikią atmintį barokinėms besaikių panegirikų formuluotėms, geba pataikauti didėjančiąja progresija. Bhaktiramo Džaino atmintis neklysdavo. Jis galėdavo meilikauti valandų valandas.

Imperatorius pamatė šilto vandens dubenyje rūstų it pražūties pranašystė savo veidą.

— Mes esame karalių karalius, Bhaktiramai Džainai, bet negalime perskaityti savo įstatymų. Ką pasakysi?

— Taip, o teisingausias iš teisėjų, daugelio sūnų tėve, daugelio žmonų vyre, pasaulio valdove, žemės laimėtojau, viso, kas yra, viešpatie, visos būties vienytojau, — suokė Bhaktiramas Džainas, vis labiau įsismagindamas.

— Mes esame didingasis spindesys, Indijos žvaigždė, šlovės saulė, — paskelbė imperatorius, pats neblogai išmanantis pataikavimą, — ir vis dėlto užaugome šūdiname miesteliūkštyje, kuriame vyrai dulkina moteris, kad padarytų vaikų, ir dulkina berniukus, kad padarytų vyrais, — užaugome dairydamiesi puoliko iš užpakalio ir kario iš priekio.

— Taip. O akinama šviesa, daugelio sūnų tėve, daugelio žmonų vyre, pasaulio valdove, žemės laimėtojau, viso, kas yra, viešpatie, visos būties vienytojau, didingasis spindesy, Indijos žvaigžde, šlovės saule, — bėrė kaip žirnius Bhaktiramas Džainas, bet kurtumas jam netrukdė suprasti užuominų.

— Ar taip dera auginti karalių, Bhaktiramai Džainai? — suriaumojo imperatorius, iš pykčio apversdamas dubenį. — Neraštingas, saugantis savo subinę, laukinis — ar toks turėtų būti princas?

— Taip, o išmintingesnis už išminčius, daugelio sūnų tėve, daugelio žmonų vyre, pasaulio valdove, žemės laimėtojau, viso, kas yra, viešpatie, visos būties vienytojau, didingasis spindesy, Indijos žvaigžde, šlovės saule, žmonių sielų šeimininke, savo valdinių likimo kalvi, — traukė Bhaktiramas Džainas.

— Tu apsimeti, kad nemoki skaityti žodžių iš mūsų lūpų! — sušuko imperatorius.

— Taip, o įžvalgesnis už aiškiaregius, daugelio sūnų tėve...

— Tu ožys, kurį reikėtų papjauti ir suvalgyti per pietus.

— Taip, o gailestingesnis už dievus, tėve...

— Tavo motina krušosi su kuiliu, kad tu atsirastum.

— Taip, o iškalbingiausias iš kalbančiųjų, tė...

— Nesvarbu, — tarė imperatorius. — Mums jau geriau. Išeik. Gali gyventi.

{4}

Ir štai — kaip opijaus sukelta vizija

Ir štai — kaip opijaus sukelta vizija vėl pasirodė kaitroje mirguliuojantis Sykris su ryškiaspalviais šilkais, plazdančiais it vėliavos pro raudonų rūmų langus. Pagaliau jis rado namus čia, tarp išdidžiai žingsniuojančių povų ir šokėjų. Karo draskomas pasaulis buvo atšiauri tiesa, o Sykris — gražus melas. Imperatorius grįžo namo it rūkalius prie savo pypkės. Jis buvo kerėtojas. Šioje vietoje sukurs naują pasaulį, pasaulį virš religijos, krašto, visuomeninės padėties ir giminės. Čia gyvena gražiausios pasaulio moterys, jos visos — jo žmonos. Čia surinkti didžiausi šalies talentai, tarp jų Devyni Brangakmeniai, devyni gabiausi iš gabiausių, jų padedamas, jis gali nuveikti viską. Jiems padedant, jo burtai pakeis visą šalį, ateitį ir amžinybę. Imperatorius užkerėdavo tikrovę, o su tokiais pagalbininkais jo raganystės visada nusisekdavo. Tanseno dainos gali sulaužyti visatos antspaudus ir įleisti dieviškumo į kasdienį pasaulį. Faizi poemos atveria širdies ir proto langus, parodo tiek šviesą, tiek tamsą. Radžos Mano Singho valdymas ir radžos Todaro Malio finansiniai įgūdžiai reiškia, kad imperijos reikalai patikimose rankose. O dar yra Byrbalis, geriausias iš devynių geriausiųjų iš geriausiųjų. Jo pirmasis ministras, jo didžiausias draugas.

Pirmasis ministras ir sąmojingiausias šimtmečio žmogus pasveikino jį prie Hiran Mynaro, dramblių ilčių bokšto. Imperatorius užsigeidė papokštauti.

— Byrbali, — tarė Akbaras, lipdamas nuo žirgo, — ar atsakysi mums į vieną klausimą? Mes seniai laukėme progos paklausti.

— Kaip panorėsite, Džahanpanah, Pasaulio Prieglobsti, — nuolankiai nusilenkė pirmasis ministras, garsėjantis sąmoju ir išmintimi.

— Puiku, — atsiliepė Akbaras, — kas atsirado anksčiau, višta ar kiaušinis?

— Višta, — tučtuojau atsakė Byrbalis.

Akbaras nustebo.

— Iš kur žinai? — parūpo jam.

— Huzūr [* Jūsų didenybe (urdu)] , — atsiliepė Byrbalis, — aš pažadėjau atsakyti tik į vieną Mausimą.

Pirmasis ministras ir imperatorius stovėjo ant miesto pylimo ir žiūrėjo į ratu sukančias varnas.

— Byrbali, — susimąstęs ištarė Akbaras, — kaip manai, kiek varnų mūsų karalystėje?

— Džahanpanah, — atsakė Byrbalis, — lygiai devyni šimtai devyniasdešimt devyni tūkstančiai devyni šimtai devyniasdešimt devynios.

Akbaras suglumo.

— O jei mes įsakysime varnas suskaičiuoti, — tarė jis, — ir paaiškės, kad jų daugiau?

— Vadinasi, — atsakė Byrbalis, — pas jas į svečius atskrido draugių iš gretimos karalystės.

— O jei bus mažiau?

— Kai kurios mūsiškės išskrido svetur apžiūrėti plačiojo pasaulio.

Rūmuose Akbaro laukė didis daugiakalbis, svečias iš tolimos Vakarų šalies — jėzuitų kunigas, sklandžiai šnekantis ir diskutuojantis tuzinais kalbų. Jis pasiūlė imperatoriui atspėti, kuri yra jo gimtoji. Kol imperatorius svarstė, pirmasis ministras ėjo ratu aplink kunigą — ir staiga iš visų jėgų spyrė jam į užpakalį. Kunigas pratrūko keiktis — ne portugališkai, o itališkai.

— Matote, Džahanpanah, — tarė Byrbalis, — kai reikia išlieti jausmus viena kita užgaule, žmogus visada renkasi gimtąją kalbą.

— Jei būtum bedievis, Byrbali, — paklausė imperatorius pirmojo ministro, — ką pasakytum visų didžiųjų pasaulio religijų išpažinėjams?

Byrbalis buvo pamaldus brahmanas iš Trivikrampuro, bet atsakė nesvyruodamas:

— Pasakyčiau, kad, mano nuomone, jie visi irgi bedieviai. Tiesiog aš tikiu vienu dievu mažiau negu kiekvienas jų.

— Kaip? — nesuprato imperatorius.

— Tikratikiai turi svarių priežasčių netikėti visais dievais, išskyrus savus, — atsakė Byrbalis, — todėl jie drauge įtikinamai įrodo, kad neverta tikėti nė vienu.

Pirmasis ministras ir imperatorius stovėjo Chvabgahe, Svajonių aikštėje, ir žiūrėjo į ramų Anūp Talao, Neprilygstamojo tvenkinio, paviršių. Apie šį valdovo asmeninį tvenkinį oficialioms progoms, geriausią iš visų, buvo kalbama, kad jo vandenys perspėja apie karalystei gresiantį pavojų.

— Byrbali, — tarė Akbaras, — juk žinai, kad mūsų mylimiausiai karalienei, deja, nepasisekė — jos nėra. Nors mes ją mylime labiausiai, ja žavimės labiausiai ir branginame ją labiau net už prarastąjį Kohinūrą, ji nepaguodžiama. „Jūsų bjauriausia, irzliausia žiežula žmona yra iš kūno ir kraujo, — skundžiasi ji. — Galų gale aš pralaimėsiu.“