Ахмед Рушди - Florencijos kerėtoja

Be abejo, jis liepė juos sekti, todėl žino apie Salymo polinkį į opijų ir naktines iškrypusių gašlybių orgijas. Gal ir nieko nuostabaus, kad jaunas vaikinas, apsvaigęs nuo savo vyriškų galių, pamėgo dulkinti mergas per užpakalį, bet netrukus reikės jam įkirpti į ausį, nes šokėjos, kekšės, skundžiasi — su išdraskytais užpakaliais, suniokotais granatmedžio pumpurais, sunku šokti.

Ak, vargas jo ištvirkėliams vaikams, jo kūnui ir kraujui, visų jo ydų paveldėtojams, neturintiems nė vienos jo dorybės! Kol kas princo Murado nuomaris slepiamas nuo liaudies, bet ar ilgai? O Danijalis, regis, niekam tikęs, jokio savitumo, nors ir paveldėjo giminės grožį, privalumą, kuriuo negali teisėtai didžiuotis, nors iš tuštybės didžiuojasi. Ar ne per griežtai jis smerkia dešimtmetį berniuką? Taip, žinoma, per griežtai, bet, antra vertus, jie ne berniukai. Jie dievukai, būsimi despotai, deja, gimę valdyti. Jis juos myli. Jie jį išduos. Jie — jo gyvenimo šviesa. Jie ateis jo, kai jis miegos. Mažieji šikniai. Jis laukia, kam jie ryšis.

Šiandien ir kasdien karalius nori pasitikėti sūnumis. Jis pasitiki Byrbaliu, Džodha, Abūl Fazių ir Todaru Maliu, bet savo berniukus atidžiai stebi. Jis trokšta jais pasitikėti, kad senatvėje jie būtų jam didelė paspirtis. Jis svajoja pasikliauti šešiomis gražiomis jų akimis, kai jo paties žvilgsnis apsiblaus, šešiomis stipriomis jų rankomis, kai jo paties raumenys nusilps, jo prašymu veikiančiomis sutartinai, kad jis iš tikrųjų prilygtų dievui, daugiagalviui, daugiarankiui. Jis nori jais pasitikėti, nes laiko pasitikėjimą dorybe ir trokšta ją ugdyti, bet žino savo giminės istoriją, žino, kad patikimumas šiai padermei neįprastas. Jo sūnūs išaugs į puikius didvyrius su įstabiais ūsais ir sukils prieš jį, jis jau dabar tai mato jų akyse. Šios veislės, Ferganos čiagatajų, palikuonims būdinga rengti sąmokslus prieš karūnuotus tėvus, mėginti juos nuversti nuo sosto, įkalinti jų pačių tvirtovėse ar ežerų salose arba nukirsti savo kardu.

Salymas, kad jį kur, kraugeriškas šelmis, jau galvoja apie išradingus būdus žmonėms galabyti. Jei kas mane išduos, tėve, aš papjausiu asilę ir liepsiu užsiūti išdavikę ką tik nudirtoje drėgnoje gyvulio odoje. Paskui pasodinsiu jį atbulą ant asilo ir gyvulį vidurdienį liepsiu vedžioti gatvėmis, kol kaitri saulė atliks visą darbą. Žiauri saulė išdžiovins asilėną, ši ims lėtai trauktis, ir priešas pamažu užtrokš. Iš kur ištraukei tokią baisybę? — paklausė imperatorius sūnaus. Pats sugalvojau, pamelavo vaikėzas. Ir ne jums kalbėti apie žiaurumą, tėve. Savo akimis mačiau, kaip išsitraukėte kardą ir nukirtote pėdas žmogui, pavogusiam batus. Imperatorius išgirdęs atpažindavo tiesą. Princo Salymo sieloje buvo tamsių kertelių, bet jas jis paveldėjo iš paties karalių karaliaus.

Salymas buvo jo mylimiausias sūnus ir labiausiai tikėtinas žudikas. Kai jo nebebus, trys broliai kovos kaip šunys gatvėje dėl kaulo — valdžios. Užsimerkęs jis klausėsi šuoliuojančių arklių kanopų dundesio ir matė Salymą, vadovaujantį maištui prieš jį ir pralaimintį, juk tėra menkas nuodvasa. Žinoma, mes jam atleisime, mes paliksime jį gyvą, savo sūnų, tokį puikų raitelį, tokį prašmatnų, besijuokiantį tokiu karališku juoku. Imperatorius atsiduso. Jis nepasitiki sūnumis.

Dėl tokių dalykų meilė darosi dar paslaptingesnė. Karalius mylėjo tris berniukus, šuoliuojančius aikštėje jam prieš akis. Jei tektų žūti nuo jų rankos, dievintų ją, nors ir smogiančią mirtiną smūgį. Tačiau jis neketina išleisti paskutinio kvapo, jaunųjų niekšelių padedamas. Pirmiau pamatys juos pragare. Jis imperatorius, Akbaras. Su juo menki juokai.

Jis pasitikėjo šventuoju Čišti, palaidotu mečetės kiemelyje, bet Čišti miręs. Jis pasitikėjo šunimis, muzika, poezija, sąmojingu rūmininku ir žmona, kurią sukūrė iš nieko. Jis pasitikėjo grožiu, tapyba ir protėvių išmintimi. Tačiau kitais dalykais, kaip antai religija, jis kliovėsi vis mažiau. Žinojo, kad gyvenimas nepatikimas, kad pasaulis apvilia. Ant savo didžiosios mečetės vartų išraižė žodžius, ne savo, o, kaip jam buvo pasakyta, Jėzaus Nazariečio. Pasaulis yra tiltas. Eik per jį, bet namo ant jo nestatyk. Jis netiki net nuosavu devizu, barė save, nes pastatė ne tik namą, bet ir visą miestą. Kas viliasi valandos, viliasi amžinybės. Pasaulis yra valanda. Kas bus paskui, nematoma. Tai tiesa, tylomis pripažino, aš viliuosi per daug. Aš viliuosi amžinybės. Man nepakanka valandos. Aš viliuosi didybės, nors žmonės neturėtų tiek daug trokšti. (Buvo malonu sau sakyti „aš“, jautėsi geriau save pažįstąs, bet nusprendė, kad tai liks asmeniškas reikalas.) Viliuosi ilgo gyvenimo, mąstė jis, ir taikos, ir supratimo, ir gerų pietų. O labiausiai viliuosi rasti jaunuolį, kuriuo galėčiau pasikliauti. Tas jaunuolis nebūtų mano sūnus, bet aš padaryčiau jį artimesnį už sūnų. Padaryčiau jį savo kūju ir savo priekalu. Padaryčiau jį savo grožiu ir savo tiesa. Jis atsistotų man ant delno ir užpildytų dangų.

Tą pačią dieną pas jį buvo atvestas geltonplaukis jaunuolis juokingu ilgu apsiaustu iš spalvotų odinių rombų su Anglijos karalienės laišku rankoje.

***

Anksti rytą Mohini, Hatjapūlo viešnamio kekšė, negalinti užmigti, pažadino svetimšalį. Jis kaipmat pabudo ir šiurkščiai apgręžė ją glėbyje, iš kažkur žaibiškai ištraukęs peilį ir pridėjęs jai prie gerklės.

— Nebūk kvailas, — tarė ji. — Šią naktį galėjau tave užmušti šimtą kartų, ir nemanyk, kad man tai nebuvo atėję į galvą, kol knarkei taip griausmingai, jog galėjai pažadinti imperatorių rūmuose.

Ji pasakė jam dvi kainas, už vieną kartą ir šiek tiek didesnę už visą naktį.

— Kuri labiau apsimoka? — paklausė jis.

— Žmonės visada sako, kad už naktį, — rimtai atsakė ji, — bet dauguma mano lankytojų tokie seni, girti, prisirūkę opijaus ar nepajėgūs, jog jiems net vienas kartas ne pagal jėgas, todėl, mokėdamas už vieną kartą, beveik tikrai sutaupysi pinigų.

— Aš tau sumokėsiu dvigubą visos nakties kainą, — tarė jis, — jei pažadi visą naktį būti šalia. Labai seniai kiaurą naktį praleidau su moterimi, o jos kūnas, gulintis greta, saldina mano sapnus.

— Gali švaistyti pinigus, jei nori, aš tau netrukdysiu, — kietaširdiškai atkirto ji, — bet jau daug metų nebeturiu nė lašo saldumo.

Ji buvo tokia liesa, kad kitos šliundros pravardžiavo ją Giltine, o klientai, kuriems išnešdavo kišenė, dažnai pirkdavo ją sykiu su jos priešybe, nutukusia kekše, pravarde Pagalvė, norėdami pasidžiaugti dviem moters figūros kraštutinumais, iš pradžių kietais kaulais, o paskui minkšta mėsa. Giltinė rijo kaip vilkas, godžiai ir sparčiai, ir kuo daugiau ji valgydavo, tuo storesnė darėsi Pagalvė, kol pradėta manyti, jog abi paleistuvės sudarė sutartį su velniu ir pragare per amžių amžius Giltinė bus šlykšti dručkė, o Pagalvė barškins kaulais ir speneliai ant jos plokščios krūtinės panėšės į medinius kaištelius.

Ji buvo doli-arthi prostitutė iš Hatjapūlo — tai reiškė, kad pagal samdos sutartį tiesiogine prasme yra sutuokta su savo darbu ir paliksianti viešnamį tik ant arthi , laidotuvių neštuvų. Buvo atliktos tariamos vestuvių apeigos. Didžiam gatvės žioplių džiaugsmui, ji atvažiavo asilo traukiamu vežimu vietoj įprasto doli, palankino.

— Mėgaukis vestuvių diena, Giltine, daugiau tokių nebus, — suriko vienas nepraustaburnis, bet kitos prostitutės iš viršutinio aukšto balkono kliūstelėjo ant jo naktipuodį šilto šlapimo, ir storžievis kaipmat užsičiaupė. „Jaunikis“ buvo pats viešnamis, jam simboliškai atstovavo šeimininkė Rangyli Bibi [* Ponia Koketė (urdu)] , tokia sena, bedantė ir žvaira, jog nusipelnė pagarbos, be to, tokia nuožmi, jog visi jos bijojo, net tvarkos sergėtojai: teoriškai jie turėjo uždaryti jos įstaigą, bet nedrįso nieko imtis, kad jinai visam gyvenimui jų nenužiūrėtų bloga akimi. Buvo ir kitas, labiau pagrįstas viešnamio gyvavimo paaiškinimas: jis priklausė įtakingam rūmų didikui arba, pasak miesto liežuvautojų, ne didikui, o dvasininkui, gal net vienam šventųjų iš tų, kurie be perstojo meldžiasi prie Čišti kapo. Tačiau didikai tai įgyja palankumą, tai patenka į nemalonę, dvasininkai irgi. Antra vertus, nedalia amžina: vadinasi, žvairų Rangyli Bibi akių bijota bent jau tiek pat, kiek ir nematomų šventų ar kilmingų globėjų.