Ахмед Рушди - Florencijos kerėtoja

— Galite mane vadinti Mogoru, — atsakė jis nepriekaištinga persų kalba. — Mogoras dėl Amorė jūsų paslaugoms. Žmogus iš Florencijos, šiuo tarpu vykdantis Anglijos karalienės pavedimą. — Jis dėvėjo aksominę skrybėlę su balta plunksna, prilaikoma garstyčių spalvos brangakmenio, o po šių žodžių ją nusiėmė ir žemai nusilenkė, visiems žiopliams (nes suplūdo minia, svajingais žvilgsniais bei šypsenomis dar kartą paliudijanti visažinės Giltinės galias) parodydamas, kad turi rūmininko įgūdžių, mandagumo ir grakštumo.

— Pone pasiuntiny, — irgi nusilenkdamas, tarė karininkas, — prašom čia.

Tačiau ankstesni kvapai išsivadėjo, ir dabar pasklido trečias aromatas, pripildydamas orę geismo fantazijų. Žmogus, pasivadinęs Mogoro dėl Amorės vardu, ėjo per raudoną rūmų pasaulį ir matė kažką šmaižiojant už langų užuolaidų ir akmeninių grotų. Jam pasirodė, kad tamsoje už langų švyti marios migdolinių akių. Kartą išvydo dviprasmišką brangenybėmis papuoštos rankos mostą, galbūt kvietimą. Jis neįvertino Giltinės. Ji buvo menininkė, prilygstanti bet kuriam šio pasakiško miesto tapytojui, poetui ir dainininkui. „Žiūrėsim, ką ji paruošė imperatoriui, — pamanė jis. — Jei aromatas toks pat viliojantis kaip ankstesni, galiu lengviau atsikvėpti.“ Jis stipriai sugniaužė Tiudorų ritinėlį ir žengė didesniais žingsniais, nes ėmė tikėti sėkme.

Didžiosios Asmeninių audiencijų rūmų salės viduryje stovėjo raudono smiltainio medis, o nuo jo karojo didžiulė stilizuotų akmeninių bananų kekė — bent taip atrodė neišlavintai lankytojo akiai. Nuo medžio kamieno viršaus į visas keturias salės puses driekėsi plačios raudono smiltainio „šakos“. Tarp jų kybojo šilko uždangalai, išsiuvinėti sidabru ir auksu; o po uždangalais ir bananais, nugara į storą akmeninio medžio kamieną, stovėjo grėsmingiausias (išskyrus vieną) pasaulio žmogus: mažas, lipšnus, milžiniško intelekto ir pilvo imperatoriaus numylėtinis, nekenčiamas pavydžių varžovų, meilikautojas, pataikūnas, vyras, kasdien sušveičiantis po penkiolika kilogramų maisto, vyras, galintis įsakyti virėjams pataisyti tūkstantį skirtingų patiekalų vakarienei, vyras, kuriam visažinystė — ne fantazija, o būtina gyvenimo sąlyga.

Tai buvo Abūl Fazlas, vyras, žinantis viską (jis nemokėjo tik svetimų ir daugybės šiurkščių Indijos kalbų, negalėjo jų įsiminti, todėl daugiakalbiame rūmų Babelyje darė keistą įspūdį). Abūl Fazlas, istorikas, šnipų vadovas, ryškiausias iš Devynių Brangakmenių ir antras iš artimiausių grėsmingiausio (be jokios išimties) pasaulio žmogaus patikėtinių, žinojo tikrąją pasaulio sukūrimo istoriją, anot jo, išgirstą iš pačių angelų, be to, žinojo, kiek pašaro kasdien reikia žirgams karaliaus arklidėse, koks gero birjanio [* Plovas] receptas, kodėl tarnams buvo duotas naujas vardas — mokiniai, išmanė žydų istoriją, dangaus sferų išsidėstymą, septynis nuodėmės sunkumo lygius, devynias filosofijos mokyklas, šešiolika loginių kategorijų, aštuoniolika mokslų, keturiasdešimt du nešvarius dalykus. Be to, skundikų tinklas jam pranešdavo apie visus aliai vieno įvykius, nutikusius įvairiomis kalbomis tarp Fatehpur Sykrio sienų, visas pašnibždėtas paslaptis, visas išdavystes, visus piktnaudžiavimus, visus ištvirkavimus, todėl kiekvienas miesto gyventojas priklausė nuo jo malonės arba nuo jo rašiklio, kurį Bucharos karalius Abdula pavadino baisesniu už Akbaro kardą, — išskyrus tik grėsmingiausią (be jokios išimties) pasaulio žmogų, kuris nebijojo nieko ir buvo, žinoma, imperatorius, jo viešpats.

Abūl Fazlas stovėjo šonu kaip karalius ir neatsisuko pažiūrėti į atvykėlį. Jis tylėjo tiek ilgai, kad būtų aišku — įžeidimas tyčinis. Karalienės Elžbietos pasiuntinys suprato, kad tai pirmas išbandymas. Jis irgi tylėjo, ir siaubingoje tyloje abu vyrai daug sužinojo vienas apie kitą. „Manai, jog man nieko nesakai, — mąstė keliautojas, — bet iš tavo puikybės ir nemandagumo, iš apkūnumo ir rūsčios minos matau, kad tu esi įvaizdis pasaulio, kuriame malonumų troškimas gyvuoja greta įtarumo, smurtas — nes tokia tyla yra tūžmingo grasinimo forma — greta grožio kontempliacijos, ir kad šio nesaikingo ir kerštingo pasaulio silpnoji vieta yra tuštybė. Jus visus apžavėjo tuštybė, ir aš pasieksiu tikslą, ją pažinęs.“

Grėsmingiausias (išskyrus vieną) pasaulio žmogus pagaliau prabilo, it atsiliepdamas į atvykėlio mintis.

— Jūsų prakilnybe, — pašaipiai kreipėsi jis, — pastebėjau, kad išsikvepinote kvepalais karaliams vilioti, todėl padariau išvadą, jog šiek tiek nutuokiate apie mūsų papročius — tiesą sakant, puikiai juos išmanote. Nepasitikėjau jumis, prieš valandėlę pirmą kartą apie jus išgirdęs, o dabar, jus užuodęs, nepasitikiu dar labiau.

Geltonplaukis Mogoras dėl Amorė nujautė, kad knygą apie stebuklinguosius tepalus, kurių sudėties didi žinovė yra Mohini, parašęs Abūl Fazlas, taigi uoslės apžavai jam nedaro poveikio, be to, jie prarado įtaką ir visiems kitiems. Kvailai šypsantys sargybiniai prie keturių durų į Asmeninių audiencijų rūmus staiga atsikvošėjo, šydais prisidengusios vergės, laukiančios progos patarnauti prašmatniajai draugijai, neteko svajingo geidulingumo, ir atvykėlis suprato, kad jis visa matančio karaliaus numylėtinio akyse kaip nuogas ir dabar jį išgelbės tik tiesa arba įtikinamas kaip tiesa melas.

— Ispanijos karaliaus Pilypo pasiuntinys atvyko su didele palyda, — mąstė Abūl Fazlas, — su drambliais, apkrautais dovanomis, su dvidešimt vienu puikiu arabų ristūnu ir brangenybėmis. Jis tikrai neatvažiavo jaučio kinkiniu ir nenakvojo viešnamyje su tokia perkarusia moterimi, jog galima suabejoti, ar ji apskritai moteris.

— Mano ponas, lordas Hoksbankas iš Hoksbanko, nelaimei, nuėjo pas Dievą ir angelus, kai mes priplaukėme Suratą, — atsakė atvykėlis. — Mirties patale jis įsakė man atlikti darbą, jam patikėtą jos didenybės. Deja, laivo įguloje knibždėte knibždėjo niekšų, ir nespėjo jo lavonas atšalti, o jie jau plėšė ir kratė jo kajutę, ieškodami turtų, kuriuos galbūt turėjo mano gerasis ponas. Atvirai kalbant, man nepaprastai pasisekė, kad likau gyvas ir išsaugojau karalienės laišką, nes jūrininkai, žinodami, jog aš sąžiningas tarnas, būtų man perpjovę gerklę, jei būčiau pasilikęs ginti lordo Hoksbanko nuosavybės. Dabar būgštauju, kad jo palaikai, ko gero, nebuvo krikščioniškai palaidoti, bet didžiuojuosi atvykęs į jūsų puikųjį miestą atlikti jo pareigos, tapusios manąja.

— Anglijos karalienė, — susimąstęs ištarė Abūl Fazlas, — regis, nedraugauja su mūsų draugu, žymiuoju Ispanijos karaliumi.

— Ispanija — lėkšta pagyrūne, — skubiai sugalvojo atsakymą pašnekovas, — o Anglija yra menų, grožio ir pačios Glorianos namai. Nesileiskite vedžiojami už nosies Pilypo Nuobodžiojo meilikavimų. Bendrauti reikia su lygiais, o tikrasis imperatoriaus didybės ir prašmatnumo atspindys yra Elžbieta Anglė. — Jis įsismaginęs paaiškino, kad tolima raudonplaukė karalienė yra vakarietiškas imperatoriaus atvaizdas, Akbaras moters pavidalu, o jį, šahanšahą, karalių karalių, galima pavadinti Rytų Elžbieta, ūsuota, neskaisčia, bet tolygios didybės.

Abūl Fazlas sustingo.

— Jūs drįstate teigti, kad mano ponas ne aukštesnis už moterį, — tyliai tarė jis. — Jūsų laimė, kad turite ritinėlį su, kaip matau, tikru Anglijos karūnos antspaudu, tik jis jus ir apsaugo. Antraip už tokį įžūlumą mielai numesčiau jus nirčiam drambliui, kurį laikome pririštą netolimoje pievoje, kad padėtų atsikratyti nepageidautinomis kiaulėmis.