Ахмед Рушди - Florencijos kerėtoja

Kekšė Mohini piktinosi ne dėl savo verslo — darbas kaip darbas, ji turi namus, užsidirba valgiui ir drabužiams, antraip, anot jos, būtų lyg benamis šuo ir veikiausiai padvėstų griovyje. Ji tūžo ant vienos vienintelės moters, buvusios šeimininkės, keturiolikmetės kunigaikštytės Man Bai iš Ambero, šiuo metu gyvenančios Sykryje, jaunos pasileidėlės, slapčia tenkinančios nekantrius pusbrolio karalaičio, sosto paveldėtojo Salymo, kūno geidulius. Kilmingoji Man Bai turėjo šimtą vergių, o Giltinė Mohini buvo viena mylimiausių. Kai atvykdavo princas, suplukęs nuo sunkių darbų — jodinėjimo ir žvėrių žudymo kaitrią dieną, — Mohini vadovaudavo tarnaitėms, kurių darbas būdavo jį nurengti ir ištepti šviesią odą kvapiais vėsinamais aliejais. Kvepalus, santalą arba muskusą, pačiulį arba rožę, išrinkdavo Mohini, be to, ji viena turėjo teisę masažuoti jo vyriškumą prieš sueitį su ponia. Kitos vergės vėduodavo jį vėduoklėmis, ištrindavo jam rankas ir kojas, bet tik Giltinė galėjo liesti karališkąjį įnagį, mat buvo geriausia tepalų geismui sužadinti ir sueičiai pailginti žinovė. Ji ruošdavo tyres iš tamarindų ir cinoberio arba iš džiovintų imbierų ir pipirų: sumaišytos su didžiųjų bičių [* Indijos didžioji bitė (Apis dorsata)] medumi, jos teikia moteriai didelį malonumą, o vyrui beveik nereikia vargintis, be to, jis jaučia nepaprastai malonią šilumą, spaudimą ir tvinkčiojimą. Kartais ji ištepdavo šeimininkės makštį, kartais princo daiktą, paprastai ir tą, ir tą. Abi pusės negalėdavo atsidžiaugti jos pastangų vaisiais.

Mohini sužlugdė gebėjimas sutaisyti vaistus, kurie „vyrą paverčia eržilu“. Vieną dieną ji paliepė iškastruoti ožį, išvirė jo sėklides piene, pasūdė, apibarstė pipirais, iškepė lydytame svieste ir smulkiai supjaustė. Šią puikaus skonio kapotinę reikėjo valgyti, o ne įtrinti, ir ji supenėjo ją karalaičiui sidabriniu šaukštu, aiškindama, kad tai vaistas, suteiksiantis jam jėgų poruotis kaip eržilui, penkis, dešimt, net dvidešimt kartų iš eilės. Jei jaunas vyriškis labai pajėgus, jam gali įvykti šimtas ejakuliacijų.

— Gardu, — tarė princas ir viską sukirto. Kitą rytą jis išėjo iš meilužės buduaro, palikęs ją leisgyvę. — Cha! Cha! — išeidamas sušuko Mohini. — Buvo smagu.

Keturiasdešimt septynias dienas ir naktis taurioji Man Bai nė pagalvoti negalėjo apie seksą; princas, tuo laiku ją lankydamas, puikiai suprato, kokią žalą padarė, atgailavo ir ją užjautė, o dulkindavosi su vergėmis, dažniausiai prašydamas džiūsnos, kuri apdovanojo jį tokia antžmogiška potencija. Kunigaikštytė Man Bai negalėjo jam atsakyti, bet širdies gilumoje pašėlo iš pavydo. Po liūdnai pagarsėjusios šimto vienos sueities nakties paaiškėjus, kad Giltinės Mohini ištvermingumas seksui beribis ir kad princas nesugeba jos palaužti kaip jos ponios, vergės likimas buvo nulemtas. Kunigaikštytės Man Bai pavydas buvo nenumaldomas, ir ji išvarė Mohini, neatėmusi tik žinių apie priemones, nuo kurių vyrai pakvaišta iš geismo. Vergė baisiai smuko, iš rūmų atsidūrė viešnamyje, bet burtai pravertė, Mohini tapo dažniausiai perkama Hatjapūlo viešnamio moterimi. Tačiau ji vylėsi atkeršyti.

— Jei likimas kada nors atiduos tą kalę į mano rankas, ištepsiu ją tokiu stipriu tepalu, kad net šakalai atlėks su ja poruotis. Ją dulkins varnos, gyvatės, raupsuotieji, buivolai, kol galiausiai iš jos teliks kelios įmirkusios plaukų sruogos. Sudeginsiu jas, ir baigtas kriukis. Bet ji ištekės už princo Salymo, taigi nekreipk į mane dėmesio. Tokiai moteriai kaip aš kerštas yra nepasiekiama prabanga, kaip kurapkos ar vaikystė.

Kažkodėl ji kalbėjo su geltonplaukiu atvykėliu, kaip niekada nekalbėdavo su kitais klientais, turbūt dėl keistos jo išvaizdos, geltonų plaukų, apvalančio kitoniškumo.

— Turbūt tu mane užkerėjai, — sutrikusi pasakė, — nes aš niekada neleidžiu lankytojams net pamatyti manęs dienos šviesoje, juolab nepasakoju jiems savo gyvenimo istorijos. — Nekaltybę jai, vienuolikmetei, atėmė tėvo brolis, o gimęs kūdikis buvo pabaisa.

Mohini motina išnešė naujagimį ir nuskandino jai neparodžiusi, nes būgštavo, kad duktė, jį pamačiusi, pradės nekęsti ateities. — Galėjo nesirūpinti, — pasakojo Mohini, — laimė, aš ramaus būdo, o seksą mėgstu taip, kad net tas prievartautojas su antpirščio didumo bybiu nesugebėjo atgrasyti. Bet šilti jausmai man niekada nebuvo būdingi, o kai kunigaikštytė Man Bai taip mane nuskriaudė, dar labiau atšalau. Vasarą vyrams patinka mano vėsinantis artumas, bet žiemą negaunu daug darbo.

— Paruošk mane, — paprašė geltonplaukis, — šiandien aš einu į rūmus svarbiu reikalu ir turiu padaryti geriausią įspūdį arba žūsiu.

— Jei sumokėsi, — atsakė ji, — pasirūpinsiu, kad kvepėtum maloniai kaip karalius.

Ji pažadėjo paversti jo kūną simfonija nosiai ir už tai paprašė vieno auksinio.

— Be abejo, kaina per didelė, — perspėjo ji, bet jis pakratė kairį riešą, ir ji aiktelėjo, pamačiusi tarp jo keturių pirštų tris aukso monetas.

— Pasistenk, — tarė jis ir padavė jai visas tris.

— Už tris auksinius, — atsakė Mohini, — žmonės tikės, kad esi rojaus angelas, jei norėsi, kad jie taip manytų, o kai sutvarkysi reikalus, galėsi visą savaitę veltui turėti mane su Pagalve ir įkūnyti beprotiškiausias svajones.

Ji įsakė atnešti metalinį dubenį ir pati jį pripylė, kibirą karšto vandens maišydama su trimis šalto. Paskui išmuilino jį alavijo, santalo ir kamparinio cinamono muilu, „kad tavo oda būtų gaivi ir imli, kai pradėsiu tepti karališkais kvepalais“. Paskui iš po lovos Mohini ištraukė savo stebuklingą kvepalų dėžę, rūpestingai apvyniotą audeklu.

— Kol pateksi pas imperatorių, tau teks įtikti daugeliui kitų vyrų, — tarė ji. — Todėl kvepalai imperatoriui iš pradžių slėpsis po kvepalais, skirtais pamaloninti ne tokioms įžymioms asmenybėms ir išsivadėsiančiais, kai stosi imperatoriui prieš akis.

Paskui ji ėmėsi darbo, ištepė jį cibetu ir našlaičių, magnolijų ir lelijų, narcizų ir citrinų lašais bei kitais stebuklingais skysčiais, kurių pavadinimų jis net nenorėjo žinoti, turkinių riešutų, eukaliptų ir žvakmedžių aliejais bei vašku iš banginio žarnyno. Kai ji baigė, ateivis buvo įsitikinęs, kad trenkia pigiu viešnamiu, kokiame, šiaip ar taip, ir viešėjo, ir gailėjosi nusprendęs prašyti Giltinę pagalbos. Bet iš mandagumo nutylėjo. Iš nediduko kelionmaišio išsitraukė tokius puošnius drabužius, kad Giltinė aiktelėjo.

— Tu ką nors nužudei dėl jų ar iš tikrų jų esi šis tas? — paklausė ji.

Jis neatsakė. Kelionėje išsipustęs žmogus būtų patraukęs smurtininkų dėmesį, bet rūmuose atrodyti kaip valkatai — irgi kvailystė, tik kitokia.

— Turiu eiti, — tarė jis.

— Paskui sugrįžk, — atsiliepė ji. — Neužmiršk mano nemokamo pasiūlymo.

Jis buvo priverstas užsimesti apsiaustą, nors ryto saulė jau pradėjo kaitinti, ir išėjo daryti to, ką privalo. Ir, o stebukle, Giltinės kvepalai jį aplenkė ir šalino kliūtis. Užuot jį nuviję ir paliepę eiti prie vartų kitoje miesto pusėje ir stoti į eilę leidimo įžengti į Viešųjų audiencijų kiemą, sargybiniai iš kailio nėrėsi, kad jam padėtų, uosdami orą, lyg juo sklistų geros naujienos, ir neįtikėtinai, širdingai šypsodamiesi. Sargybos vadas pasiuntė žmogų atvesti karaliaus karininko, ir šis atėjo suirzęs dėl iškvietimo. Kai jis artinosi prie lankytojo, pūstelėjo vėjelis ir oras prisipildė visiškai naujo aromato, kvapo, kuris buvo per daug subtilus neišlavintai sargybinių uoslei, o karininkui staiga priminė pirmąją meilę. Jis pasisiūlė pats nueiti į Byrbalio namus tartis ir grįžęs pasakė, kad visi būtini leidimai gauti ir dabar jis turįs teisę pakviesti ateivį į rūmus. Be abejo, lankytojas neišvengiamai buvo paklaustas vardo ir atsakė nesvyruodamas.