Ахмед Рушди - Florencijos kerėtoja

Ji pajuto, kaip smarkiau suplakė širdis. Kažkas tuoj įvyks. Ji pajuto, kaip stiprėja, sunkėja. Abejonės išsisklaidė. Jis ateina.

Imperatorius įžengė į rūmų ansamblį, ir ji pajuto jo besiartinančio alkio dydį. Taip. Kažkas tuoj įvyks. Ji jautė jo žingsnius savo kraujyje, matė jį savyje, einantį prie jos, didėjantį. Ji buvo jo veidrodis, nes jis ją taip sukūrė, bet ji buvo ir savimi. Taip. Dabar, sukurta, ji yra laisva būti žmogumi, kokiu jis ją sukūrė, laisva būti ir veikti kaip visi, kiek leidžia prigimtis. Kokia stipri ji staiga pasijuto, kokia pilna gyvybės ir įtūžio. Jo valdžia jai anaiptol nėra neribota. Jai tereikia elgtis nuosekliai. Ji dar niekad nesijautė tokia logiška. Prigimtis užplūdo ją kaip potvynis. Ji nėra nuolanki. Jis nemėgsta vergiškai nuolankių moterų.

Iš pradžių jinai jį išbars. Kaip jis galėjęs taip ilgai negrįžti? Kol jo nebuvo, jai teko kovoti su daugybe intrigų. Čia viskas nepatikima. Net sienos prisisunkusios šnibždesių. Ji grūmėsi su visais ir rūpinosi, kad rūmai jo grįžimo dieną būtų saugūs, atskleisdama smulkias savanaudiškas tarnų išdavystes, įveikdama šnipus driežus, kabančius ant sienų, ramindama lakstančias sąmokslininkes peles. O juk darė tai, visą laiką jausdama, kad gęsta, kad vien kova dėl būvio išsunkia beveik visas valios jėgas. Kitos karalienės... ne, kitų karalienių ji neminės. Kitų karalienių nėra. Yra tik ji. Ji irgi burtininkė. Ji pati burtais sukūrė save. Jai reikėjo apžavėti tik vieną vyrą, ir jis čia. Jis nėjo pas kitas karalienes. Jis atėjo pas tą, kurią pamėgo. Ji pilna jo, pilna jo geismo jai, pilna to, kas tuojau įvyks. Ji nusimano apie jo alkį. Ji žino viską.

Durys atsidarė. Ji yra. Ji nemirtinga, nes ją sukūrė meilė.

Jis dėvėjo auksinį turbaną su kokarda ir auksinio brokato drabužį. Nešiojo nugalėtos žemės dulkes kaip kareivis garbės ženklą. Droviai šypsojosi.

— Aš norėjau greičiau grįžti namo, — tarė jis. — Man sutrukdė. — Kalbėjo sunkiai ir neryžtingai. Kas jam pasidarė? Ji nusprendė nekreipti dėmesio į jam nebūdingą trūkčiojančią kalbą ir elgtis, kaip buvo numačiusi.

— O, jūs norėjot, — tarė ji; stovėjo tiesiai, kasdieniais drabužiais, užsidengusi veidą šilkine skarele taip, kad buvo matyti tik akys. — Vyras nežino, ko nori. Vyras nenori to, ko, pasak jo, nori. Vyras nori tik to, ko jam reikia.

Jis suglumo, kad ji nepaiso ją pagerbiančio perėjimo į pirmąjį asmenį: tikėjosi, kad ji apsvaigs iš džiaugsmo, nes tai naujausias jo atradimas ir jo meilės prisipažinimas. Suglumo ir šiek tiek įsižeidė.

— Kiek vyrų pažinojai, kad taip gerai žinai? — paklausė jis ir, suraukęs antakius, ėmė artintis. — Ar prasimanei vyrų, kol manęs nebuvo, ar susiradai vyrų malonumams, vyrų, kurie nebuvo įsivaizduojami? Ar yra vyrų, kuriuos aš turiu nužudyti? — Be abejo, šį kartą ji pastebės revoliucingą, erotišką įvardžio naujumą. Be abejo, dabar ji supras, ką jis stengiasi pasakyti.

Ji nesuprato. Manė žinanti, kas jį jaudina, ir galvojo tik apie žodžius, kuriuos reikia ištarti, kad jis taptų jos.

— Moterys paprastai mažiau galvoja apie vyrus, negu dauguma vyrų įsivaizduoja. Moterys mąsto apie savo vyrus rečiau, negu jie norėtų manyti. Moterims ne taip reikia vyrų kaip vyrams moterų. Todėl taip svarbu menkinti gerą moterį. Nemenkinama ji tikrai ištrūks.

Ji pasitiko jį neišsipusčiusi.

— Jei jums reikia lėlių, — kalbėjo ji, — eikite į lėlių namus, kur jos jūsų laukia, gražindamosi, spiegdamos ir raudamos viena kitai plaukus. — Klaida. Ji paminėjo kitas karalienes. Jis suraukė kaktą, akys apsiniaukė. Ji žengė klaidingą žingsnį. Kerai vos neišsisklaidė. Ji sutelkė visas jėgas, įsmeigė žvilgsnį jam į akis, ir jis grįžo pas ją. Burtai atsilaikė. Ji pakėlė balsą ir kalbėjo toliau.

Ji jam nepataikavo.

— Jūs jau atrodot kaip senis, — tarė ji. — Jūsų sūnūs įsivaizduos, kad esate jų senelis. — Ji nepasveikino jo nugalėjus. — Jei istorija būtų pasukusi kitu keliu, — kalbėjo ji, — tebeviešpatautų senieji dievai, kuriuos sužlugdė te, daugiarankiai, daugiakojai, daugiagalviai pasakojimų ir žygdarbių, o ne bausmių ir įstatymų dievai, būties dievai, stovintys greta veiksmo deivių, šokantys dievai, besijuokiantys dievai, dievai su žaibais bei perkūnais ir dievai su fleitomis, daug, daug dievų, ir gal taip būtų buvę geriau. — Ji žinojo, kad yra graži, ir dabar, nusimetusi ploną šilko šydą, užtvindė jį iki tol slėptu grožiu, ir jis pražuvo. — Jaunuolis, įsivaizduodamas moterį, duoda jai dideles krūtis ir mažas smegenis, — sušnibždėjo ji. — Karalius, įsivaizduodamas žmoną, svajoja apie mane.

Ji puikiai išmanė septynis glamonių nagais būdus — įdrėskimų meną meilės malonumams didinti. Prieš ilgą kelionę paženklino jį „trimis giliomis žymėmis“ — rėžiais, padarytais dešinės rankos pirmų trijų pirštų nagais jam ant nugaros, krūtinės ir sėklidžių, kad jis ją prisimintų. Dabar, kai jis vėl namie, ji gali jį suvirpinti, pašiaušti plaukelius ant kūno, liesdama nagais skruostus, apatinę lūpą, krūtinę ir nepalikdama žymių. Arba gali jį paženklinti pusmėnuliu ant kaklo. Ji gali ilgai, iš lėto leisti nagus jam į veidą. Ji gali palikti ilgus brūkšnius jam ant galvos, šlaunų ir vėl ant jo visada jautrios krūtinės. Ji gali palikti „kiškio šuolių“ pėdsakus, pažymėdama aureoles aplink jo spenelius, bet daugiau niekur jo neliesdama. Ir nė viena moteris neprilygsta jai „povo pėda“, tuo rafinuotu ženklu: ji įsiremia nykščiu jam į kairį spenelį, o kitais keturiais pirštais vaikšto aplink krūtį, suleisdama savo ilgus nagus, savo lenktus paukštiškus nagus, saugotus ir aštrintus laukiant šios akimirkos, įsikirsdama imperatoriui į odą, kol lieka žymės, panašios į povo takelį purvyne. Ji žino, ką jis kalbės, kai ji taip darys. Jis pasakos jai, kaip karinės palapinės vienatvėje užsimerkdavęs ir mėgdžiodavęs jos judesius, įsivaizduodavęs, kad kūnu slenkantys nagai yra jos, ir susijaudindavęs.

Ji laukė, kol jis tai pasakys, bet jis nepasakė. Kažkas buvo kitaip. Jis nekantravo, net irzo, piktinosi, o ji nesuprato kodėl. Lyg rafinuotas meilužės menas būtų praradęs savo žavesį ir jis norėtų tik paimti ją, ir tiek. Ji suprato, kad jis pasikeitė. Ir dabar viskas pasikeis.

***

O imperatorius daugiau niekada nekalbėjo apie save vienaskaita, kitam žmogui girdint. Pasaulio akivaizdoje, net moters, kuri jį mylėjo, akyse jis buvo daugiskaita ir daugiskaita pasiliks. Jis pasimokė.

{5}

Jo sūnūs šuoliuoja ant arklių

Jo sūnūs šuoliuoja ant arklių, taiko ietimis į palapinės kuoliukus žemėje; jo sūnūs, vis dar raiti, žaidžia čauganą [* Polas] , mosikuoja ilgomis lazdomis lenktais galais ir muša kamuolį į tinklą; jo sūnūs naktį žaidžia riedulį šviečiančiu kamuoliu; jo sūnūs medžiotojų būryje, medžioklės mokytojo mokomi leopardų šaudymo paslapčių; jo sūnūs dalyvauja balandžių lenktynėse — „meilės žaidime“ iškbazi [* Flirtas (urdu)] ... Kokie jie gražūs, jo sūnūs! Kaip puikiai žaidžia! Pažiūrėkit į sosto įpėdinį Salymą, jam vos keturiolika, o iš lanko šaudo taip taikliai, kad tenka keisti taisykles, derinti prie jo. Ak, Muradas, Danijalis, mano šuoliuotojai, mąstė imperatorius. Kaip jis myli juos, ir vis dėlto kokie jie nenaudėliai! Pažiūrėkit jiems į akis: jau girti. Vienam vienuolika, kitam dešimt, ir jau girti, girti ir ant arklių, kvailiai. Jis davė tarnams griežtus nurodymus, bet jie karalaičiai, kas drįstų jiems prieštarauti.