Ахмед Рушди - Florencijos kerėtoja

— Džahanpanah, — patarė imperatoriui pirmasis ministras, — pasakykite jai, kad kaip tik galų gale jos pergalė bus akivaizdi visiems, nes galų gale visos karalienės nebus gyvesnės už ją, o ji visą gyvenimą mėgausis jūsų meile ir jos šlovė tvers amžių amžius. Vadinasi, iš tikrųjų, nors jos nėra, gyva tik ji. Jei jos nebūtų, kas lauktų jūsų grįžtant už to aukšto lango?

***

Džodhos seserys, kitos žmonos, piktinosi. Kodėl galingajam imperatoriui labiausiai patinka būti su moterimi, kurios nėra? Bent jau kai jis išeina, ji galėtų dingti; ji neturi teisės sukinėtis tarp iš tikrųjų esančiųjų. Ji privalėtų išnykti kaip šmėkla, nes tokia ir yra, šmurkštelėti į veidrodį ar šešėlį ir prapulti. Taip neatsitikdavo, ir gyvosios karalienės nusprendė, kad tokio etiketo pažeidimo galima laukti tik iš įsivaizduojamos būtybės. Kaip ji gali būti gerai išauklėta, jei nebuvo kam jos auklėti? Pramanyta nemokša, nenusipelniusi, kad kitos jos paisytų.

Ją sukūrė imperatorius, tūžo karalienės, pavogdamas po dalelę iš kiekvienos jų. Jis sako, kad ji — Džodhpuro kunigaikščio duktė. Nieko panašaus! Tai kita karalienė, ir net ne duktė, o sesuo. Be to, imperatorius mano, kad išgalvota mylimoji yra jo pirmagimio motina, jo ilgai laukto pirmagimio, pradėto tik po šventojo palaiminimo, to paties šventojo, šalia kurio lūšnos ant kalvos buvo pastatytas šis pergalės miestas. Bet karalaičio Salymo motina ne ji, kaip visiems sielvartingai išūžė ausis tikroji karalaičio Salymo motina, radžkumari [* Princesė] Hyra Kunvari, žinoma Mariam uz Zamani vardu, Ambero radžos Biharo Malio iš Kačhvahų giminės duktė. Taigi: neapsakomas įsivaizduojamos karalienės grožis atiteko jai iš vienos žmonos, hinduizmo tikėjimas iš kitos, o nesuskaičiuojami turtai iš trečios. Tačiau jos būdą sukūrė pats Akbaras. Nė viena gyva moteris niekada nebuvo tokia: nepriekaištingai atidi, nereikli, visada po ranka. Ji yra neįmanomybė, tobula svajonė. Karalienės jos bijojo, žinodamos, kad iliuzijai neįmanoma atsispirti, todėl karalius ją myli labiausiai. Jos nekentė Džodhos už pavogtą jų gyvenimą. Jei būtų galėjusios, būtų Džodhą nužudžiusios, bet kol ji imperatoriui nenusibos arba kol jis gyvas, ji nemirtinga. Imperatoriaus mirtis nebuvo neįtikėtina, bet kol kas karalienės apie ją negalvojo. Kol kas jos tylėdamos kentė nuoskaudas. „Imperatorius pamišęs“, — murmėdavo mintyse, bet apdairiai prikąsdavo liežuvį. O kai jis šuoliuodavo po kraštą, galabydamas žmones, jos palikdavo įsivaizduojamą žmoną likimo valiai. Karalienės niekada neištardavo jos vardo. Džodha, Džodha Bai. Šie žodžiai niekada neišsprūsdavo joms iš burnos. Ji vieniša klaidžiodavo rūmuose, moterų pusėje. Šešėlis, šmėkščiojantis už akmeninių grotų. Audeklas, plaikstomas vėjo. Naktį ji stovėdavo po kupolu viršutiniame Panč Mahalio aukšte ir žiūrėdavo į horizontą, laukdama grįžtant karaliaus, kuris jai įkvėpė gyvybę. Karaliaus, parvykstančio namo iš karo.

***

Kai į Fatehpur Sykrį atkeliavo trikdantis geltonplaukis melagis iš svečios šalies, atsiveždamas pasakojimų apie kerėtojas ir apžavus, Džodha jau seniai buvo supratusi, kad jos žymusis vyras, matyt, paveldėjęs polinkį į raganavimą. Visi buvo girdėję apie Čingischano nekromantiją, gyvulių aukojimą, burtažoles ir kaip jis, pasitelkęs juodąją magiją, susilaukė aštuonių šimtų tūkstančių palikuonių. Visi buvo girdėję, kaip Timūras Šlubis sudegino Koraną, o nukariavęs žemę mėgino pakilti į žvaigždes ir užgrobti dangų. Visi žinojo, kaip imperatorius Babaras išgelbėjo merdinčiam Humajūnui gyvybę, eidamas ratu apie ligonio patalą ir viliodamas Mirtį nuo sūnaus prie tėvo, pasiaukodamas, kad sūnus liktų gyvas. Šios paslaptingos sutartys su Mirtimi ir velniu — jos vyro paveldas, o jos būtis — įrodymas, kokia jam magija svarbi.

Gyvybės sukūrimas iš svajonės — antžmogiškas darbas, išimtinės dievų teisės pasiglemžimas. Anuo metu Sykryje knibždėte knibždėjo poetų ir menininkų, tų pasipūtusių pagyrūnų, tvirtinančių, kad tik jie turi galią žodžiais ir vaizdais kurti grožį iš tuštumos, ir vis dėlto tiek poetams, tiek muzikams, tiek skulptoriams toli šaukė iki imperatoriaus, tobulojo žmogaus, laimėjimų. Be to, dvare buvo pilna užsieniečių, pomaduotų svetimšalių, pirklių vėjo nugairintais veidais, siauraveidžių dvasininkų iš Vakarų, bjauriomis netinkamomis kalbomis besiginančių savo šalių didybe, savo dievais, savo karaliais. Pro akmenines lango grotas iš viršutinio savo rūmų aukšto ji žiūrėdavo žemyn į didžiuliame aptvertame Viešųjų audiencijų kieme vaikštinėjančius pasipūtusius atvykėlius. Kai imperatorius rodydavo jai svetimšalių atvežtus kalnų ir slėnių paveikslus, ji, prisiminusi Himalajus ir Kašmyrą, juokdavosi iš niekingai menko jų supratimo apie gamtos grožį, iš jų lomų ir alpių, pusžodžių pusdaikčiams pavadinti. Jų karaliai buvo laukiniai, o savo dievą jie prikalė prie kryžiaus. Kam jai tokie kvaili žmonės?

Jų istorijos jai irgi nedarė įspūdžio. Ji iš imperatoriaus girdėjo keliautojo pasakojimą apie senovės Graikijos skulptorių, kuris suteikė moteriai gyvybę ir ją pamilo. Pabaiga nelinksma, ir šiaip tai pasaka vaikams. Nesulyginama su jos esatimi. Juk štai ji yra. Tiesiog yra. Vienintelis žmogus visoje žemėje atliko tokį kūrimo žygdarbį gryna valios jėga.

Jos nedomino svetimšaliai keliautojai, nors ji žinojo, kad imperatorių jie žavi. Jie atvykdavo ieškoti... ko? Nieko vertingo. Jei atvykėliai turėtų bent lašą proto, kelionės nenaudingumas būtų jiems akivaizdus. Keliauti — bergždžias darbas. Pasišalini iš vietos, kurioje tavo būtis turėjo prasmę ir kuriai tu savo ruožtu teikei reikšmingumo, skirdamas jai savo gyvenimą, ir persikeli į stebuklų šalį, kurioje esi ir atrodai, atvirai kalbant, kvailas.

Taip: ši vieta, Sykris, jiems buvo pasakų šalis, kaip jų Anglija ir Portugalija, jų Olandija ir Prancūzija netilpo į galvą jai. Pasaulis nėra vientisas. „Mes esame jų sapnas, — pasakė ji imperatoriui, — o jie sapnuoja mus.“ Džodha mylėjo jį, nes jis visada atsižvelgdavo į jos nuomonę, niekada nenumodavo ranka it vydamas įkyrią musę. „Bet įsivaizduok, Džodha, — pasakė jis vieną vakarą, kai jie lošė gandžyfą [* Kortų lošimas; malką sudaro 96 apskritos kortos su nešvankiais paveiksliukais] , — kad mes galėtume pabusti kitų žmonių sapne ir jį pakeisti, kad mums užtektų drąsos pakviesti juos į mūsų sapnus. O jei visas pasaulis virstų vienu sapnu nemiegant?“ Ji negalėjo jo pavadinti svajotoju, kai jis prabilo apie sapną nemiegant: juk kas kitas yra ji pati?

Ji niekada neiškėlė kojos iš rūmų, kuriuose gimė prieš dešimt metų, gimė suaugusi, gimė vyrui, kuris yra ne tik jos kūrėjas, bet ir mylimasis. Tai tiesa: ji ir jo žmona, ir jo duktė. Jei išeitų iš rūmų — bent jau taip spėja, — apžavai išsisklaidytų ir ji išnyktų. Gal ir atsilaikytų, jeigu jis, imperatorius, paremtų ją savo tvirtu tikėjimu, bet viena ji — sveika dingusi. Laimė, ji netrokšta niekur eiti. Koridorių sienų ir užuolaidų labirintas, jungiantis rūmų ansamblio pastatus, duoda galimybių keliauti kiek širdis geidžia. Tai jos mažoji visata. Jai trūko užkariautojo domėjimosi svetimais kraštais. Telieka visas pasaulis kitiems. Jai gana šios aikštės su akmens tvirtovėmis.

Ji buvo moteris be praeities, atskirta nuo istorijos, tikriau, turinti tik tokią istoriją, kokią jam buvo malonu jai dovanoti, istoriją, piktai ginčijamą kitų karalienių. Norom nenorom nuolat, atkakliai iškildavo jos savarankiškos būties, jei ji tokią turi, klausimas. Jei Dievas nugręš veidą nuo savo kūrinio, Žmogaus, ar Žmogus išnyks? Tai buvo didysis klausimas, bet ji nerimavo dėl savanaudiškų mažųjų jo versijų. Ar jos valia nepriklausoma nuo žmogaus, kuris panorėjo, kad ji būtų? Ar ji yra tik todėl, kad jis užgniaužė netikėjimą jos būties galimybe? Jei jis mirtų, ar ji gyventų toliau?