Ахмед Рушди - Florencijos kerėtoja

Molinio miesto laimė, kad Akbaras dažnai išvykdavo karo reikalais, tiesą sakant, jis dažniausiai būdavo išvykęs, o kol jo nebūdavo, vargšų knibždėlyno šurmulys bei paleistų nuo saito statybos darbininkų baladojimasis kasdien erzindavo bejėges karalienes. Jos gulėdavo krūvoje ir aimanuodavo, o ką darydavo, kad prablaškytų viena kitą, kokių malonumų suteikdavo viena kitai uždangstytoje moterų pusėje, čia aprašyta nebus. Tik įsivaizduojamoji valdovė liko tyra, ji ir papasakojo Akbarui apie sunkumus, kurie slegia žmones dėl pernelyg uolių pareigūnų rūpinimosi valdovo ramybe, kai jis namie. Vos apie tai sužinojęs, imperatorius atšaukė įsakymą, pakeitė viešųjų darbų ministrą ne tokiu niūra ir užsispyrė perjoti miesto gatves, kuriose gyveno varginami valdiniai, šaukdamas: „Klegėkite, kiek norite, žmonės! Triukšmas yra gyvenimas, o didelis triukšmas — ženklas, kad gyvenimas geras. Mums visiems užteks laiko ramybei, kai būsime laimingai numirę.“ Miestas pratrūko džiaugsmingais šauksmais. Tą dieną paaiškėjo, kad soste sėdi kitoks karalius ir kad viskas pasaulyje pasikeis.

***

Pagaliau valstybėje įsivyravo taika, bet karaliaus siela buvo nerami. Valdovas ką tik grįžo iš karo, pastatęs savo vieton Surato išsišokėlį, bet ilgomis žygio ir mūšių dienomis jis laužė galvą ne tik dėl kovos, bet ir dėl filosofijos ir kalbos mįslių. Imperatorius Abūl Fath Džalaludynas Muhamadas, karalių karalius, nuo vaikystės vadinamas Akbaru, „didžiuoju“, o vėliau, nepaisant tautologijos, Akbaru Didžiuoju, didžiuoju didžiuoju, didžiu didybe, dukart didžiu, tokiu didžiu, kad titulo pakartojimas ne tik tinkamas, bet ir būtinas jo šlovės šlovingumui išreikšti, Didysis Mogolas, dulkinas, mūšių išvargintas, pergalingas, mąslus, pradėjęs tukti, praradęs iliuzijas, ūsuotas, poetiškas, geidulingas, absoliutus monarchas ir šiaip per daug puikus, per daug pasaulio aprėpiantis, apskritai visko turintis per daug vienai asmenybei, — šis it potvynis užplūstantis valdovas, šis pasaulių rijikas, šis daugiagalvis baisūnas, kalbantis apie save daugiskaitos pirmuoju asmeniu, — per ilgą nuobodžią kelionę namo, kurioje jį lydėjo sumuštų priešų galvos, šokinėjančios sandariuose moliniuose ąsočiuose su sūrymu, susimąstė apie trikdančias vienaskaitos pirmojo asmens — „aš“ — galimybes.

Nesibaigiančio lėto raitininkų žygio dienos skatino atsainius linkusio abstrakčiai mąstyti žmogaus svarstymus, ir imperatorius jodamas galvodavo apie tokius dalykus kaip Visatos kintamumas, žvaigždžių dydis, žmonų krūtys ir Dievo predikatai. O šiandien jam rūpėjo ir žmogaus savasties gramatika, trys jos asmenys, pirmasis, antrasis ir trečiasis, sielos vienaskaita ir daugiskaita. Jis, Akbaras, niekada savęs nevadino „aš“, net likęs vienas, net tūždamas ar svajodamas. Jis buvo — o kas jis dar galėjo būti? — „mes“. Jis buvo Mes apibrėžimas, įkūnijimas. Jis buvo gimęs daugiskaitai. Sakydamas „mes“, jis paprastai ir nuoširdžiai kalbėjo apie save kaip įkūnijantį visus valdinius, visus miestus, žemes, upes, kalnus, ežerus, visus imperijos gyvūnus, augalus ir medžius, be to, paukščius, skrendančius virš galvos, kandžius prieblandos uodus ir bevardes pabaisas, požemio karalystės irštvose lėtai graužiančias šaknis; jis manė esąs visų savo pergalių visuma, tarėsi perėmęs kiekvieno nukirsdinto ar viso labo nugalėto priešininko būdą, gabumus, istoriją, gal net sielą; ir dar jis manė esąs savo žmonių praeities ir dabarties apogėjus bei ateities variklis.

„Mes“ reiškė karališkumą, bet dabar jis atsižvelgė ir į prasčiokus, teisybės ir diskusijos dėlei pripažindamas, kad jie, be abejo, kartais apie save irgi mąsto daugiskaita.

Ar jie klysta? O gal (kokia klastinga mintis!) klysta jis? Gal ši savęs kaip bendruomenės samprata ir yra kiekvienos būtybės pasaulyje prasmė; juk tokia būtybė, šiaip ar taip, neišvengiamai yra būtybė tarp kitų būtybių, visos būties dalis. Gal daugiskaita — ne vien karaliaus privilegija, gal ji ne vien jo dieviškoji teisė. Toliau galima įrodinėti, jog, kadangi monarcho mintys, žinoma, atsispindi valdinių mintyse, tik ne tokiu tauriu ir rafinuotu pavidalu, vyrai ir moterys, kuriuos jis valdo, neišvengiamai galvoja apie save kaip „mes“ Gal jie save įsivaizduoja kaip daugines esybes, sudarytas iš jų pačių, vaikų, motinų, tetų, darbdavių, bendratikių, bendradarbių, giminių ir draugų. Jiems irgi atrodo, kad jų savastis daugialypė, viena — vaikų tėvas, kita — tėvų vaikas; jie supranta, kad su darbdaviu reikia elgtis kitaip negu namie su žmona, — trumpai drūtai, jie visi yra aibė savasčių ir sprogsta nuo gausos kaip jis pats. Tai negi tarp valdovo ir valdinių nėra esminio skirtumo? Ir tada jo pradinis klausimas iškilo nauja stulbinama forma: valdiniai, turintys daug savasčių, geba galvoti apie save vienaskaita, o ne daugiskaita, tai gal ir jis gali būti „aš“? Ar gali būti koks „aš“, kuris tėra vienas? Ar po sausakimšais šios žemės „mes“ nepalaidoti pliki vieniši „aš“?

Šis klausimas gąsdino Akbarą, jojantį namo baltu žirgu, bebaimį, nenugalimą ir, reikia pripažinti, pradėjusį storėti; valdovas, prisiminęs jį naktį, užmigdavo tik vargais negalais. Ką pasakyti, vėl pamačius Džodhą? Jei jis tiesiog pasakytų: „Aš grįžau“ arba „Čia aš“, ar ji galėtų jį vadinti vienaskaitos antruoju asmeniu, „tu“, kuriuo kreipiamasi tik į vaikus, mylimuosius ir dievus? Ir ką tai reikštų? Kad jis jai kaip vaikas, kaip Dievas ar viso labo mylimasis, kurį ji išsvajojo, kurį sukūrė vaizduote taip pat nekantraudama, kaip jis sugalvojo ją? Ar galėtų tas trumpas žodelis, tas „tu“, tapti labiausiai jaudinančiu šios kalbos žodžiu? „Aš, — tyliai pabandė pratintis jis. — Štai ir aš. Aš myliu tave. Eikš pas mane.“

Pakeliui į namus jo apmąstymus sudrumstė paskutinės kautynės. Reikėjo dar vienam akiplėšai kunigaikštukui parodyti jo vietą. Lankstas į Kathijavaro pusiasalį numalšinti atkakliojo Kučh Nahyno [* Kučh nahyn (hindi) - niekas] ranos, jauno vyruko didele burna ir dar didesniais ūsais (imperatorius didžiavosi savaisiais ir nemėgo varžovų), feodo valdytojo, mėgstančio kvailai postringauti apie laisvę. Laisvę kam ir nuo ko, mintyse purkštelėjo imperatorius. Laisvė — vaikų pasaka, moterų žaidimas. Nė vienas žmogus nėra laisvas. Kariuomenė traukė per baltą Giro mišką be garso it maras, ir mažutė apgailėtina Kučh Nahyno tvirtovėlė, išvydusi siūruojančių medžių viršūnėmis artėjant mirtį, nugriovė savo bokštus, iškėlė baltą vėliavą ir nuolankiai meldė pasigailėti. Dažnai, užuot nubaudęs nugalėtus priešininkus mirtimi, imperatorius vesdavo vieną jų dukterų ir duodavo sumuštam uošviui tarnybą. Naujas šeimos narys geriau už pūvantį lavoną. Tačiau šį kartą jis irzliai nuplėšė ūsus nuo gražaus įžūliojo ranos veido ir sukapojo silpnavalį svajotoją į žvilgius gabalus — padarė tai pats, nuosavu kardu, kaip būtų padaręs jo senelis, o paskui pasišalino į savo stovyklą drebėti ir gedėti.

Imperatoriaus akys buvo įkypos, didelės ir žiūrėjo į begalybę kaip svajinga jauna panelė ar jūrininkas, besidairantis sausumos. Lūpos buvo putlios ir papūstos it nepatenkintos moters. Tačiau šie mergiški bruožai negadino tvirto, didelio ir stipraus vyro įspūdžio. Dar berniukas jis pasmaugė tigrę plikomis rankomis, o paskui, sutrikdytas savo poelgio, visam laikui atsisakė mėsos ir tapo vegetaru. Musulmonas vegetaras, karys, trokštantis taikos, karalius filosofas: loginis prieštaravimas. Toks buvo didžiausias šios šalies valdovas.