Ахмед Рушди - Florencijos kerėtoja

— Išgerk, — įsakė škotų lordas, tirštai paraudo ir paslėpė savo daiktą. — Daugiau apie tai nekalbėsim. — Jo akys žaibavo, ir pašnekovui tai nepatiko. Lordo ranka atsidūrė arčiau kalavijo rankenos, negu florentietis būtų norėjęs, o šypsena priminė iššieptus žvėries dantis.

Stojo ilga niūri tyla, ir zuikis suprato, kad jo likimas kybo ant plauko. Paskui Hoksbankas ištuštino brendžio stiklą ir bjauriai, sielvartingai nusijuokė.

— Na, ponaiti, — sušuko jis, — tu žinai mano paslaptį, o dabar privalai pasakyti savąją, nes tikrai turi paslaptį, kurią aš, kvailys, palaikiau tokia pat kaip mano, taigi klok atvirai.

Vyrukas, pasivadinęs Učelu Florentiečiu, mėgino pakeisti temą.

— Ar nepagerbsite manęs, jūsų šviesybe, pasakojimu apie „Ugniašikio“ galeono su lobiais užgrobimą? Be to, jūs tikriausiai buvote — turėjote būti — su Dreiku Valparaise ir Nombre de Diose, kur jį sužeidė...

Hoksbankas trenkė taurę į sieną ir išsitraukė kalaviją.

— Niekše, — tarė jis, — sakyk tiesiai arba mirsi.

Zuikis prabilo, atsargiai rinkdamas žodžius:

— Jūsų šviesybe, dabar man aišku, jog atsidūriau čia pasisiūlyti jums asmeniniu sekretoriumi. Tačiau iš tiesų, — skubiai pridūrė, nes geležtės galas palietė gerklę, — turiu ir tolesnį tikslą. Mane tikrai galima pavadinti žmogumi, kuris leidosi į paieškas — maža to, į slaptas paieškas, bet privalau jus perspėti, kad mano paslaptį užkeikė galingiausia šio šimtmečio kerėtoja. Tik vienas žmogus gali ją išgirsti ir likti gyvas, o aš nenoriu būti atsakingas už jūsų mirtį.

Lordas Hoksbankas iš Hoksbanko vėl nusijuokė, šį kartą nebjauriai, besisklaidančių debesų ir vėl pasirodančios saulės juoku.

— Tu mane juokini, paukšteli, — tarė jis. — Įsivaizduoji, kad aš bijau tavo blyškiaveidės raganos prakeiksmo? Per Vėlines šokau su baronu Samdi ir ištvėriau jo vudu stūgavimus. Labai supyksiu, jei tučtuojau man visko nepapasakosi.

— Tebūnie, — prašneko zuikis. — Kartą gyveno nuotykių ieškotojas, kunigaikštis, vardu Argalija, dar vadinamas Arkalija, didis karys, turintis užkerėtų ginklų, keturis siaubingus milžinus palydovus ir moterį Andželiką...

— Nustok, — tarė lordas Hoksbankas iš Hoksbanko ir susiėmė už kaktos. — Man galvą skauda. Bet po valandėlės tarė: — Kalbėk toliau.

— Andželiką, karalaitę, kurios gyslomis tekėjo Čingischano ir Tamerlano kraujas...

— Nustok. Ne, kalbėk...

— ...gražiausią...

— Nustok.

Ir lordas Hoksbankas be sąmonės griuvo ant grindų.

***

Keliautojas, beveik gėdydamasis, kad taip lengvai įpylė opijaus tinktūros į šeimininko taurę, rūpestingai įdėjo medinę dėžutę su lobiais atgal į slėptuvę, užsimetė įvairiaspalvį apsiaustą ir nuskubėjo į pagrindinį denį šauktis pagalbos. Apsiaustą jis išlošė kortomis iš apstulbusio Venecijos deimantų pirklio, negalinčio patikėti, kad kažkoks florentietis, atvykęs į Rialto kvartalą, pranoktų vietinius gyventojus scarabocion [* Toks Venecijos kortų lošimas] įgūdžiais. Pirklys, barzdotas ir garbanotas žydas, vardu Šalachas Kormoranas, buvo užsisakęs apsiaustą garsiausioje Venecijos siuvykloje, dėl žaliaakio arabo piešinio iškaboje virš durų vadinamoje Il Moro Invidioso [* „Pavydusis mauras" (it.)] ; apsiaustas buvo okultizmo stebuklas, jo pamušalas — slaptų kišenių ir klosčių katakombos, į kurias deimantų pirklys galėjo susikišti savo brangiąsias prekes, o toks apsukruolis kaip tariamasis Učelas Florentietis — visokiausius fokusus.

— Greičiau, bičiuliai, greičiau! — sušuko keliautojas, vaidindamas susirūpinusį. — Jo šviesybei mūsų reikia.

Tarp ištvermingos diplomatais tapusių piratų įgulos tikriausiai buvo daug prisimerkusių cinikų, kuriems tokia staigi vado negalė sukėlė įtarimą ir kurie ėmė varstyti naujoką nieko gero nežadančiomis jo sveikatai akimis, bet juos iš dalies nuramino neslepiamas Učelo Florentiečio nerimas dėl lordo Hoksbanko gerovės. Jis padėjo paguldyti apalpusį vyriškį ant lovos, nurengė, įbruko į pižamą, dėjo ant kaktos karštus ir šaltus kompresus ir ryžosi nemiegoti ir nevalgyti, kol škotų lordas pasitaisys. Laivo gydytojas pareiškė, kad zuikis neįkainojamas pagalbininkas, ir po šių žodžių įgula, murmėdama ir gūžčiodama pečiais, grįžo prie įprastų darbų.

Likęs su Učelu ir be sąmonės gulinčiu ligoniu, daktaras prisipažino nesuprantąs, kodėl didikas niekaip nepabunda iš staigios komos.

— Man regis, jam nieko blogo neatsitiko, garbė Dievui, tik prižadinti negalima, — pasakė jis, — bet šiame pasaulyje be meilės, ko gero, išmintingiau sapnuoti negu būdrauti.

Daktaras buvo mūšių užgrūdintas ne per didžiausio proto žmogelis, vadinamas Garbė Dievui Hokinsu, geraširdis riboto medicininio išsilavinimo chirurgas, labiau pratęs išiminėti ispanų kulkas iš jūrininkų kūnų ir siūti kardo žaizdas po dvikovos su ispanu negu gydyti paslaptingą miego ligą, atsiradusią nežinia iš kur — it zuikis ar Dievo bausmė. Valparaise Hokinsas paliko kairę akį, Nombre de Diose — pusę kojos ir kiekvieną vakarą, pritardamas čigonų smuiku, dainuodavo gedulingas portugalų fado dainas, skirtas merginai balkone iš Porto miesto Ribeiros rajono. Dainuodamas Garbė Dievui plūdo ašaromis, ir Učelas suprato, kad gerasis daktaras mano merginą prisegus jam ragus ir kankinasi vaizduodamasis portveiną maukiančią mylimąją lovoje su nesužalotais vyrais, žvejais, trenkiančiais žvynuotu laimikiu, gašliais pranciškonais, pirmųjų jūrų tyrinėtojų šmėklomis ir visokio plauko gyvais vaikinais, ispanais ir anglais, kinais ir žydais. „Žmogų, apžavėtą meilės, — pamanė zuikis, — lengva išmušti iš vėžių ir vedžioti už nosies.“

„Skahach“ apiplaukė Somalio pusiasalį, Sokotros salą, Maskate apsirūpino maisto atsargomis, nuo Persijos krantų pasuko į dešinę ir, nešama musoninių vėjų, traukė į pietryčius, į portugalų uostą Diju pietinėje vietovės, kurią daktaras Hokinsas vadino Gudžaratu, pakrantėje, o lordas Hoksbankas iš Hoksbanko ramiai tebesnūduriavo.

— Miegas toks ramus, garbė Dievui, — tarė bejėgis Hokinsas, — jog aišku, kad jo sąžinė švari ir bent jau siela sveika, bet kada pasiruošusi stoti prieš savo Kūrėją.

— Neduok Dieve, — išsigando zuikis.

— Garbė Dievui, jam dar ne laikas keliauti į aną pasaulį, — mielai sutiko pašnekovas.

Juodu ilgai budėjo prie ligonio lovos, ir Učelas dažnai klausinėdavo daktarą apie jo portugalę mylimąją. Hokinso nereikėjo traukti už liežuvio. Zuikis kantriai klausydavosi giesmių moters akims, lūpoms, krūtims, šlaunims, pilvui, užpakaliui, pėdoms. Jis sužinojo slapčiausius meilės žodelius, jos kuždamus per sueitį, žodelius, dabar jau nebe slapčiausius, išgirdo jos ištikimybės priesaikas ir amžinos sąjungos pažadus.

— Ak, bet ji neištikima, neištikima, — raudodavo daktaras.

— Tikrai žinai? — klausdavo keliautojas, o apsiašarojęs Garbė Dievui purtydavo galvą.

— Bet mes išsiskyrėm taip seniai, ir aš dabar tik pusė žmogaus, todėl reikia tikėtis blogiausia.

— Tada garbė Dievui, Garbė Dievui, — įkalbinėdavo jį nesielvartauti Učelas, — nes tu verki be priežasties! Ji ištikima, aš esu tuo tikras, ir laukia tavęs, aš tuo neabejoju. Tu nebeturi vienos kojos, ką gi, ji turės meilės perteklių, meilė tai kojai bus paskirstyta kitoms kūno dalims. Tu nebeturi vienos akies, bet antroji dvigubai uoliau gėrėsis moterimi, kuri tau ištikima ir myli tave taip, kaip tu myli ją! Gana, garbė Dievui! Dainuok linksmai ir nebeverk.