Нора Робертс - Kerėtoja

Nešas norėjo... jis troško, kad Morganą degintų tokia pat beviltiška aistra, kokia svilino jį patį. Girdėdamas tik savo širdies dūžius jis pradėjo kankinamą kelionę Morganos liemeniu ir lyžčiodamas artėjo jos karščio centro link. Dantimis grybštelėjo jautrią šlaunų odą, priversdamas Morganą užgniaužti aimaną.

Ji kumščiais gniaužė žolę, kol Nešas šiurkščiai glostė ją liežuviu, teikdamas didžiulį malonumą. Apakinta geismo klyktelėjo, Nešui genant ją nuo vienos stulbinamos viršūnės prie kitos. Morganai rangantis ir raitantis Nešas įslydo į ją.

Drėgni kūnai slysčiojo glausdamiesi vienas prie kito Nešui pradėjus kelionę atgal. Kai jis užgrobė Morganos lūpas, įsiskverbė ir į jos gelmes.

Akis aptraukė migla, kai pajuto, kad Morgana prasiveria jam, apgaubia jį, mielai jį priima.

Galynėdamasis su stipriu geismu Nešas judėjo lėtai, mėgaudamasis, stebėdamas malonumo žybsnius Morganos veide, jausdamas, kaip tvinkčioja jos pulsas, kai ji pakyla jo pasitikti.

Morganai iš lūpų ištrūko atodūsis. Blakstienos suplazdeno ir atsivėrė. Jos žvilgsnis įsmigo į Nešą, o rankos nuslydo jo rankomis. Pirštams susipynus jie kartu nupuolė anapus proto ribos.

Morgana pajuto, kaip Nešas sutrūkčiojo, jo raumenys suglebo, jis nunarino galvą jai tarp krūtų. Užliūliuotas Morganos širdies plakimo jis leido sau užsimerkti. Ėmė jausti pasaulį, nebe vien tik Morganą. Šiltus saulės spindulius ant nugaros, paukščių giesmes, laukinių gėlių, augančių ant šalimais srovenančio upeliuko krantų, aromatą.

Gulėdama po Nešu Morgana atsiduso ir kilstelėjusi ranką paglostė jam plaukus. Suteikė Nešui ramybę, o pati rado malonumą. Be to, manipuliuodama Nešo jausmais sulaužė vieną tvirčiausių savo taisyklių.

Galbūt tai klaida, bet ji dėl to nesigailės.

— Morgana.

Morgana nusišypsojo išgirdusi duslų kuždesį.

— Dabar pamiegok, — tarė ji Nešui.

Tamsoje Nešas siektelėjo Morganos. Ir užčiuopė tuščią lovą. Nusilpęs praplėšė apsunkusias akis. Gulėjo lovoje, savo paties lovoje, o namuose tvyrojo mieguista priešaušrio tyla.

— Morgana? — Nešas pats nenumanė, kodėl pašaukė ją vardu, nors žinojo, kad jos nėra.

Sapnuoja? Apgraibomis nusimetęs antklodę, Nešas prisivertė išlipti iš lovos. Ar jis sapnavo? Jei tai tebuvo sapnas, niekas realiame pasaulyje neprilygo jam tikroviškumu, ryškumu ir svarba.

Norėdamas praskaidrinti protą Nešas priėjo prie lango ir giliai įtraukė vėsaus oro.

Juodu mylėjosi — nepamirštamai mylėjosi — pievoje prie upelio.

Ne, tai neįmanoma. Įsitvėręs į palangę, Nešas rijo orą tarytum vandenį. Paskutinis dalykas, kurį aiškiai atsiminė — jie sėdėjo po medžiu vidiniame kieme, kalbėjosi apie...

Nešas atšlijo. Jis viską jai papasakojo. Išklojo visą bjaurią tiesą apie savo šeimą. Kodėl, velniai rautų, šitaip pasielgė? Ranka braukydamas plaukus Nešas ėmė žingsniuoti po kambarį.

„Sumautas skambutis”, — pamanė. Ir staiga prisiminė, kad skambutis sulaikė jį nuo dar didesnės klaidos.

Būtų buvę blogiau, jei būtų prisipažinęs Morganą mylįs — daug blogiau nei papasakoti apie savo tėvus ir vaikystę. Dabar ji bent jau nepuoselės iliuzijų dėl jųdviejų santykių ateities.

Šiaip ar taip, žodžiai išlėkė ir jų nebeatšauksi. Teks susitaikyti su faktu, kad velniškai suglumo dėl to prisipažinimo.

O paskui, kai juodu pasėdėjo kieme. Ar jis užmigo?

Sapnas. Nejaugi tai buvo sapnas? Atsiminė jį labai ryškiai. Kone užuodė gėlių kvapą. Ir tikrai atsiminė, kaip Morgana it vanduo sruvo jo rankose. Negana to, atsiminė, kad jautėsi, tarytum viskas, ką buvo nuveikęs gyvenime, vedė jį į tą akimirką. Akimirką, kai galės atsigulti ant žolės su mylima moterimi ir pajusti ramybę, įkvėptą jausmo, jog kažkam priklauso.

„Iliuzijos, tai tik iliuzijos”, — tikino save Nešas pajutęs plūstelint paniką. Jis tiesiog buvo užsnūdęs po medžiu. Tik tiek.

Bet kaip, velniai rautų, atsidūrė savo kambaryje, nakties viduryje... vienas?

Morgana tai padarė. Nebepajėgdamas išsilaikyti ant virpančių kojų Nešas prisėdo ant lovos. Viską padarė ji. O paskui jį paliko.

Morgana taip lengvai neišsisuks. Nešas pradėjo stotis, bet vėl klestelėjo ant lovos.

Prisiminė rimtį, absoliučią ramybę, apėmusią jį, kai pabudo saulės spinduliams glostant veidą. Kai brido per žolę ir išvydo Morganą, skambinančią arfa ir jam besišypsančią.

O kai paklausė jos kodėl, ji atsakė...

Morgana pasakė, kad jį myli.

Nešui sukosi galva, todėl suspaudė ją rankomis. Ko gero, jis tai įsivaizdavo. Viską. Taip pat ir Morganą. Gal dabar jis savo bute Los Andžele ir ką tik pabudo iš visų sapnų sapno.

Galų gale, jis iš tikrųjų netiki raganomis ir burtais. Nešas nedrąsiai nuleido ranką ir sugniaužė akmenį ant grandinėlės po kaklu.

Kurgi ne, velniai rautų.

Morgana tikra ir ji myli jį. Blogiausia, kad ir jis ją myli.

Nešas to nenorėjo. Tai beprotybė. Bet jis įsimylėjo, taip pašėlusiai įsimylėjo, kad negali nė valandos ištverti nepagalvojęs apie Morganą. Nepasiilgęs jos. Neįsivaizduodamas, kad galbūt, tik galbūt, jiedviem gali pavykti.

O tai pati kvailiausia mintis visame šiame kvailame reikale.

Jam reikėjo viską pergalvoti, viską paeiliui. Pasidavęs nuovargiui Nešas atsigulė ir įsistebeilijo į tamsą.

Apkvaišęs. Štai koks jis. Apkvaišimas — toli gražu ne meilė. Jis visai kitoje, saugioje, pusėje. Šiaip ar taip, Morgana pavergianti moteris. Vyras galėtų nugyventi ilgą laimingą gyvenimą apkvaišintas pavergiančios moters. Kasryt pabustų šypsodamasis, nes žinotų, kad ji priklauso jam.

Nešas mintyse ėmė pinti gražią fantaziją. Ir staigiai save nutraukė.

Ką, po galais, jis sau mano?

Galvoja apie ją, niūriai pamanė Nešas. Visą laiką galvoja apie ją.

Galbūt geriausia būtų pasiimti trumpų atostogų, greitai kur nors nulėkti ir atsikratyti minčių apie Morganą.

Jei tik galėtų.

Kirbanti abejonė spaudė krūtinę lyg akmuo.

Iš kur jis žino net nepabandęs, kad nepajėgs atsikratyti minčių apie ją?

Dėl to, kad tai — ne apkvaišimas, vis dėlto prisipažino sau Nešas. Net nepanašu į apkvaišimą. Tai didysis žodis iš penkių raidžių. Ne aistra jį kamuoja. Jis atliko didįjį šuolį. Jis įsimylėjo.

Morgana privertė ją įsimylėti.

Ši mintis pervėrė Nešą, jis staigiai atsisėdo lovoje. Privertė. Ji ragana. Kodėl jam nė nedingtelėjo, kad Morgana gali užkerėti — spragtelėti pirštais ir priversti jį šliaužioti sau po kojomis?

Viena jo asmenybės pusė atmetė tai kaip absurdą. Bet kita, remiama baimės ir nepasitikėjimo savimi, įsitvėrė tos minties. Kuo ilgiau apie tai galvojo, tuo labiau niaukėsi.

Nešas tarė sau, kad rytą susitiks su ta ragana. O kai tai padarys, Nešas Kirklandas bus toks, koks ir nori būti.

Padėties valdovas.

11

Morgana pasijuto keistai nusprendusi neatidaryti parduotuvės pirmadienio rytą. Bet jautė, kad tai būtina ne tik išvargusiam kūnui, bet ir protui. Skambutis Mindei nuramino sąžinę. Mindė perims estafetę ir atidarys parduotuvę vidurdienį.

Pernelyg nesuko galvos dėl to, kad pasiėmė laisvą dieną. Tik mieliau ja pasinaudotų jausdamasi geriau. Ji leidosi laiptais įsisupusi į chalatą; po neramios, slegiančios nakties svaigo galva ir pykino.

Burtai mesti. Nuo jos niekas nebepriklauso. Išsprūdo nuovargio atodūsis, Morgana neskubėdama patraukė į virtuvę užsiplikyti arbatos. Nuo jos niekas niekada ir nepriklausė. Pamanė: kebliausias dalykas, jog negali sau leisti taip apsiprasti su mintimi valdąs jėgą, kad pamirštum esant didesnių, lemtingesnių jėgų už tavąją.