Нора Робертс - Kerėtoja

— Viskas keičiasi, bet niekur nedingsta, — sumurmėjo Nešas.

Morgana nusišypsojo.

— Taip, sakyčiau, puikus apibendrinimas. — Palinkusi prie Nešo ji suėmė jo veidą delnais. Morganos akys buvo švelnios ir skaidrios, jos balsas kupinas užuojautos, kurią galėjo suteikti. — Kalbėk su manimi, Nešai. Gal ir negalėsiu padėti, bet galiu išklausyti.

— Nėra ką pasakoti.

Morganos akyse kažkas švystelėjo. Nešas mintyse nusikeikė supratęs, kad ją įskaudino.

— Vadinasi, mielai įsileidi mane į lovą, bet ne į mintis.

— Velniai griebtų, vienas su kitu niekaip nesusiję. — Jis nesileis spaudžiamas, bakinamas ar manipuliuojamas, kad atskleistų tuos savo veidus, kuriuos seniai nusprendė laikyti paslėpęs.

— Aišku. — Morgana atitraukė rankas nuo jo veido. Sekundėlę užplūdo pagunda padėti Nešui, mesti paprastą burtą, suteiksiantį jam ramybę. Bet tai būtų neteisinga, būtų netikra. O Morgana žinojo: jei pasitelks burtus, kad pakeistų Nešo jausmus, tik įskaudins juos abu. — Ką gi, gerai. Einu, baigsiu tvarkyti medetkas.

Morgana pakilo. Jokių kaltinimų, jokių karštų žodžių. Nešui būtų labiau prie širdies priekaištai negu ramus susitaikymas. Morganai žengus žingsnį jis čiupo ją už rankos. Nešo veide ji išvydo emocijų karą, bet nepratarė nė žodžio.

— Lijana — mano motina.

10

Jo motina.

Sielvartas Nešo akyse privertė Morganą nuslėpti, kad tie žodžiai ją pritrenkė. Atsiminė, kokiu šaltu balsu jis kalbėjosi su Lijana, kaip jo veidas virto griežta rūsčia kauke. O pasirodo, jam skambino motina.

Kas gali priversti žmogų šitaip nemėgti moters, kuriai jis skolingas už gyvybę?

Bet tas žmogus — Nešas. Ir dėl to Morgana, įdėmiai jį stebėdama, užgniaužė giliai įsišaknijusį lojalumą šeimai.

Skausmas, suvokė ji. Kalbant telefonu Nešo balse, jo veide buvo tiek pat skausmo kiek ir pykčio. Ir dabar. Aiškiai jį matė, Nešui nusipurčius arogancijos, pasitikėjimo ir lengvabūdiškumo sluoksnių. Morganai dėl jo skaudėjo širdį, bet ji žinojo, kad Nešo skausmo tai nesumažins. Pasigailėjo neturinti Anastasijos talento ir negalinti perimti bent jo dalies.

Morgana suspaudė Nešui ranką ir vėl prisėdo šalia. Ne, ji negali perimti kito žmogaus jausmų, bet gali pasiūlyti savo paramą ir meilę.

— Papasakok.

„Nuo ko pradėti?” — paklausė savęs Nešas. Kaip gali paaiškinti Morganai tai, ko nesugebėjo paaiškinti sau pačiam?

Nešas žvelgė į jų susikibusias rankas, matė, kaip tvirti Morganos pirštai susipynė su jo pirštais. Ji siūlė paramą, supratimą, nors jam net neatrodė, kad to reikia.

Jausmai, kurių Nešas niekada nenorėjo įvardyti, kuriais nenorėjo dalytis, plūstelėjo lauk.

— Tikriausiai reikėtų pažinoti mano močiutę. Ji buvo... — Nešas paieškojo mandagesnio posakio, — siauro mąstymo. Ir tikėjosi, kad visi aplinkiniai seks jos pavyzdžiu. Jei turėčiau pasirinkti vieną būdvardį, rinkčiausi „netolerantiška”. Močiutė liko našle, kai Lijana buvo maždaug dešimties. Mano senelis turėjo draudimo įmonę, tad močiutė gyveno gana neblogai aprūpinta. Bet ji mėgo pašykštauti. Buvo iš tų, kurie nemoka džiaugtis gyvenimu.

Nešas nutilo ir įsispoksojo į kirus, sklandančius virš vandens. Jo delnui neramiai suvirpėjus Morganos saujoje ji nieko nepasakė, tik laukė.

— Šiaip ar taip, jos padėtis gali pasirodyti liūdna ir skaudi. Našlė, likusi su dviem dukterimis, kurias turės užauginti viena. Kol supranti, kad jai patiko viskam vadovauti. Būti našle Kirkland, kai niekam neprivalai atsiskaityti, išskyrus save pačią. Reikia pasakyti, kad ji gana šiurkščiai auklėjo dukteris, nuolat grūmodama šventumo rykšte ir svaidydamasi bausmių žaibais. Lijanos atveju toks auklėjimas nepasiteisino. Ji pastojo septyniolikos ir nė nenutuokė, kas galėtų būti vaiko tėvas.

Nešas pasakė tai lyg tarp kitko, bet Morgana jį permatė kiaurai.

— Tu ją dėl to kaltini?

— Dėl to? — Nešas pažvelgė į ją patamsėjusiomis akimis. — Ne. Dėl to nekaltinu. Senutė tikriausiai buvo pavertusi jos gyvenimą tikru pragaru didžiąją tų devynių mėnesių dalį. Tai juk priklauso nuo to, iš ko girdi — Lijana buvo vargšė vieniša mergaitė, negailestingai baudžiama už vieną mažytį slystelėjimą. Arba kitaip — mano močiutė buvo daug iškentusi šventoji, priėmusi atgal savo nuodėmingąją dukterį. O mano galva, jiedvi — savanaudės moterys, kurioms nerūpėjo niekas, išskyrus jas pačias.

— Jai tebuvo septyniolika, Nešai, — tyliai pratarė Morgana.

Pyktis išraižė jo veidą rūsčiomis, negailestingomis raukšlėmis.

— Ir dėl to viskas sustoja į savo vietas? Jai tebuvo septyniolika, tad nieko tokio, jog dulkinosi su tiek vaikinų, kad nebežinojo, nuo kurio pastojo.

Jai tebuvo septyniolika, tai nieko tokio, kad po dviejų dienų man gimus pasipustė padus — paliko mane su tulžinga senute ir dvidešimt šešerius metus neištarė nė žodžio, nepaskambino ir net nepagalvojo apie mane.

Nešo balse skambėjo nepagražinti jausmai ir Morganai suspaudė širdį. Ji norėjo priglausti jį prie savęs ir laikyti, kol blogiausia liks praeityje. Bet kai Morgana ištiesė rankas, Nešas atšlijo ir atsistojo.

— Man reikia pasivaikščioti.

Morgana greitai apsisprendė. Galėjo palikti Nešą vieną susidoroti su skausmu arba pasidalyti jo naštą. Nespėjus jam žengti trijų žingsnių, Morgana atsidūrė šalia ir vėl paėmė už rankos.

— Atleisk, Nešai.

Jis įnirtingai papurtė galvą. Oras, kurį įtraukė, buvo pavasariškai saldus, bet degino gerklę tarytum tulžis.

— Atsiprašau. Neturėjau išsilieti ant tavęs.

Morgana palytėjo jam skruostą.

— Aš ištversiu.

Bet Nešas nežinojo, ar jis pats pajėgs ištverti. Anksčiau apie tai nesikalbėjo su niekuo. Viską garsiai išsakius burnoje liko bjaurus skonis, kurio baiminosi niekada nebeatsikratysiąs. Jis dar kartą atsargiai įkvėpė ir pradėjo:

— Gyvenau su močiute, kol suėjo penkeri. Mano teta Karolina ištekėjo. Jos vyras tarnavo armijoje, buvo kadrinis kariškis. Kelerius metus važinėjau kartu su jais iš bazės į bazę. Jis buvo kietakaktis niekšas — toleravo mane tik todėl kad kai padauginęs grasindavo mane išsiųsti atgal, Karolina puldavo į ašaras ir imdavo karščiuotis.

Morgana viską pernelyg aiškiai įsivaizdavo. Mažas berniukas tuštumos viduryje, visų stumdomas, niekam nepriklausantis.

— Negalėjai to pakęsti.

— Taip, tikriausiai tai arčiausiai tiesos. Nežinojau kodėl, bet negalėjau pakęsti. Žvelgdamas atgal suprantu, kad Karolina buvo tokia pat nestabili kaip ir Lijana, tik savaip. Vieną akimirką ji man pataikaudavo, kitą — ignoruodavo. Karolinai nesisekė pastoti. Vėliau, kai buvau aštuonerių ar devynerių, ji sužinojo, kad laukiasi. Tada mane parsiuntė pas močiutę. Karolinai nebereikėjo pakaitalo.

Morganos akys paplūdo pykčio ašaromis įsivaizdavus vaiką, bejėgį, nekaltą, stumdomą pirmyn atgal tarp žmonių, nieko neišmanančių apie meilę.

— Ji niekada nematė manyje žmogaus, supranti? Aš buvau klaida. Tai visų blogiausia, — tarė Nešas lyg pats sau. — Močiutė visąlaik kalė šią mintį man į galvą. Pasak jos, kiekvienas oro gurkšnis, kiekvienas mano širdies tvinksnis buvo įmanomas tik todėl, kad kažkokia nerūpestinga, maištaujanti mergiotė paslydo.

— Ne, — išsigandusi paprieštaravo Morgana. — Ji klydo.

— Taip, galbūt. Bet tokie dalykai giliai įsirėžia ir niekur nedingsta. Daug prisiklausiau apie tėvo nusižengimus, kūniškas nuodėmes. Buvau tinginys, nesukalbamas ir nedoras — vienas mėgstamiausių jos žodžių. — Nešas niūriai šyptelėjo Morganai. — Bet daugiau ji nieko ir nesitikėjo žinodama, kaip aš buvau pradėtas.