Нора Робертс - Kerėtoja

O Nešas seniai nusprendė puikiai galįs apsieiti be vestuvių.

Atsistojus pratampyti gerą pusvalandį treniruotų raumenų, galvoje sukirbėjo dvejonė. Ar kokiais nors savo veiksmais jis privertė Morganą patikėti, kad tai, kas juos sieja, gali vesti prie... na, prie ko nors, oficialiai įteisinto ir pastovaus? Didi jis viską paaiškino iš pat pradžių, bet ji vis tiek pasipūtėliškai tikėjo pakeisianti Nešo nuomonę.

Tačiau Morganai jis nieko nesakė. Buvo visai pametęs dėl jos galvą ir nebesugebėjo išlikti praktiškas.

Mažiausiai norėjo ją įskaudinti. Morgana pernelyg svarbi, per daug jam reiškia. Ji...

„Pristabdyk, Kirklandai”, — neramiai tarė sau Nešas. Žinoma, Morgana svarbi. Ji jam rūpi. Bet tai nereiškia, kad pradės galvoti apie meilę. Meilė turi ir bjauriąją dalį — paprastai baigiasi vedybomis.

Susiraukęs Nešas atsistojo viduryje kambario, kuriame stovėjo treniruokliai ir svarmenys. Nepastebėdamas veidu srūvančio prakaito atsargiai dirstelėjo į savo širdį. Gerai, taip, Morgana jam rūpi. Galbūt labiau nei kas nors yra rūpėjęs. Bet dar toli iki vestuvinių puokščių, talpių automobilių ir jaukaus namuko dviem.

Delnu patrynęs širdies plotą, Nešas pasiruošė žvilgtelėti į save atidžiau. Kodėl jis dažnai mąsto apie Morganą? Neatsiminė, kad kokia nors moteris būtų taip įsibrovusi į jo kasdienę rutiną kaip ji. Kartais, įpusėjęs kokį nors užsiėmimą, liaudavosi dirbęs ir imdavo spėlioti, ką veikia Morgana. Priėjo net iki to, kad gerai neišsimiegodavo, jei Morgana nemiegodavo kartu. Atsibudęs rytą ir neradęs jos šalia dieną pradėdavo graužiamas nusivylimo.

„Blogas ženklas”, — pamanė Nešas sugriebęs rankšluostį veidui nusišluostyti. Turėjo pastebėti jį daug anksčiau. „Keista, kodėl nesuskambėjo pavojaus varpai?” — mintyse nusistebėjo jis. Joks tylus balselis nesukuždėjo į ausį, kad laikas žengti didžiulį atsainų žingsnį atgal.

O jis, atvirkščiai, galvotrūkčiais lėkė pirmyn.

Bet ribos dar neperžengė. Tik ne Nešas Kirklandas. Jis giliai įkvėpė ir švystelėjo rankšluostį į šalį. „Tai tik dėl to, kad nauja”, — nusprendė. Netrukus Morganos sukeltų jausmų intensyvumas išblės.

Žingsniuodamas į dušą jis patikino save kaip bet kuris, kenčiantis nuo priklausomybės, kad vis dar valdo padėtį. Jei sumanys, galės bet kada pasitraukti.

Bet kaip pirštai, nejučia taikantys pakasyti ten, kur niežti, mintys vis grįždavo prie šio keblaus klausimo. Galbūt jam viskas gerai, gal jis ir valdo padėtį, o kaip Morgana? Ar ji ne per daug giliai klimpsta? Jei Morgana įklimpusi taip kaip jis, gali pradėti vaizduotis... ką? Gyvenimą priemiestyje, monogramomis išsiuvinėtus rankšluosčius? Traktoriuką žoliapjovę.

Stiprus šalto vandens šuoras užliejo jam veidą. Nešas susigriebė besišypsąs.

O dar sakė, kad moterų nediskriminuoja. Nerimavo, kad Morgana puoselėja klaidingas iliuzijas dėl vestuvių ir šeimos. Vien dėl to, kad ji moteris. Absurdas. Morgana ne daugiau už jį norėtų ryžtis tokiam mirtinam šuoliui.

Paleidęs vandens srovę sau ant galvos Nešas įsivaizdavo.

Scena viduje, diena. Po visą kambarį mėtosi žaislai, iš plastikinių pintinių virsta drabužiai, lėkštės neplautos. Vidury kambario nutėkštame vaikiškame aptvarėlyje spiegia kūdikis. Mūsų veikėjas įžengia į vidų, nešinas išsipūtusiu lagaminu. Jis vilki tamsų kostiumą ir ryši smaugiantį kaklaryšį. Avi raštuotos odos batais. Veide atsispindi nuovargis. Jis — vyras, visą dieną sprendęs problemas ir grįžęs namo, kur jo laukia dar daugiau rūpesčių.

„Mieloji, — jis pasistengia nutaisyti smagų balsą, — grįžau.”

Kūdikis staugia ir purto aptvarėlį. Mūsų veikėjas nuolankiai pasideda lagaminą ir eina paimti klykiančio vaiko. Nukąra pilnos sauskelnės.

„Vėl vėluoji”, — atšlepsi žmona. Plaukai netvarkingai styro rėmindami griežtų, piktų raukšlių išvagotą veidą. Ji vilki nušiurusį chalatą ir mūvi pūkuotas šlepetes. Mūsų herojui besūpuojant apsidariusį klykiantį kūdikį, žmona įsiremia rankomis į klubus ir pradeda tratinti jo trūkumus, pertraukose įterpdama, kad skalbimo mašina sugedo, kriauklė užsikišo, o ji laukiasi — vėl.

Vos tik jo kuriama scena apramino Nešui sąžinę ir mintis, ji išbluko užleisdama vietą naujam vaizdui.

Grįžti namo uosdamas gėlių ir jūros aromatą. Šypsaisi, nes jau beveik esi ten, kur nori būti. Kur tau reikia būti. Žengi takeliu nešinas tulpių puokšte. Prasiveria durys, o ten stovi ji susirišusi plaukus į arklio uodegą ir širdingai šypsosi. Laiko dailų tamsiaplaukį vaikelį pasisodinusi ant klubo, šis sukikena ir ištiesia putlias rankeles. Jis priglaudžia vaiką ir uodžia talko, kūdikio kvapą bei subtilų žmonos kvepalų aromatą.

„Mes tavęs pasiilgome”, — taria ji ir atkiša lūpas bučiniui.

Nešas sumirkčiojo. Vos neišsinarindamas riešo užsuko vandenį ir papurtė galvą.

Suprato: jam blogai. Bet kadangi antroji scena — didžiausia fantazija iš visų jo sukurtų, jautėsi dar tebevaldąs padėtį.

Išlipęs iš dušo kabinos Nešas ėmė spėlioti, kiek dar liko laukti Morganos.

Morgana spustelėjo greičio pedalą ir automobiliu atkartojo kelio vingį. Buvo gera... ne, buvo nuostabu lėkti medžiais apaugusiu keliu, nuleistais langais, jūros vėjo taršomais plaukais. O nuostabiausia tai, kad važiuoja ten, kur laukia žmogus, pakeitęs jos gyvenimą.

Prieš sutikdama Nešą ji buvo patenkinta savo gyvenimu. Gal taip ir būtų gyvenusi patenkinta, jei nebūtų su juo susipažinusi. Tačiau jie susipažino ir gyvenimas nebebus, koks buvo.

Morgana spėliojo, ar Nešas suprato, kaip jai svarbu, kad jis priėmė ją tokią, kokia yra. Vargu. Morgana pati nežinojo, kiek daug tai gali reikšti, kol taip nutiko. O kalbant apie Nešą, jis buvo įpratęs žvelgti į gyvenimą kitokiu rakursu ir visame kame įžvelgti smagiąją pusę. Morganai atrodė, kad Nešas jos... gabumus suvokia tarytum smagų pokštą, iškrėstą mokslui. Galimas daiktas, kažkuria prasme taip ir yra.

Bet Morganai svarbiausia tai, kad Nešas žino, kas ji tokia, ir ją pripažįsta. Jis nespokso taip, tarsi jai bet kurią akimirką galėtų išaugti antra galva. Nešas žvelgia į ją kaip į moterį.

Mylėti jį lengva. Nors Morgana niekada nelaikė savęs romantike, pradėjo vertinti visas knygas, dainas ir eilėraščius, skirtus širdies kaprizams liaupsinti. Tikra tiesa, kad įsimylėjus oras tampa gaivesnis, o gėlės ima kvepėti saldžiau.

Pasidavusi kaprizui Morgana panoro, kad rankoje atsirastų rožė, ir su šypsena pauostė gležną pumpurą. Suprato — jos pasaulis lygiai toks pat. Tarytum tuoj išsiskleisianti rožė.

Tokios mintys vertė jaustis kvaištelėjusiai. Apsvaigusiai, lengvabūdei. Bet jos mintys priklauso tik jai, priminė sau Morgana. Kol nepasidalijo jų su kuo nors. Dingtelėjo, kad anksčiau ar vėliau teks pasidalyti mintimis su Nešu.

Negalėjo tiksliai žinoti, kiek dar truks, kol prasidės sunkumai, bet dabar jautėsi puikiai, paprasčiausiai džiaugdamasi šiltu, visa apimančiu jausmu, žioruojančiu viduje.

Įsukusi į keliuką prie Nešo namo Morgana šypsojosi. Turėjo jam keletą staigmenų, pradedant jau šio švelnaus šeštadienio vakaro planu. Ji siektelėjo krepšio, gulinčio ant sėdynės šalia, o Panas kyštelėjo galvą Morganai virš peties.

— Duok man sekundėlę, — paprašė jo Morgana, — tada galėsi iššokti ir pažiūrėti, kas ir kaip. Luna tau viską aprodys.

Luna žvilgtelėjo primerktomis akimis aukštyn iš savo guolio ant žemės šalia sėdynės.

— Jei pešitės, parvešiu abu namo. Iki pirmadienio galėsite džiaugtis tik vienas kito draugija.