Нора Робертс - Kerėtoja

— Nori tavo scenarijaus.

— Pataikei iš pirmo karto. — Nešas pasijuto keistokai... „Ne”, — tarė jis sau ir pasijuto nuostabiai keistai turėdamas žmogų, taip akivaizdžiai džiūgaujantį dėl jo sėkmės. — Tiesą sakant, tai tik juodraštis, bet man pastaruoju metu gana neblogai sekasi, tad sutartis jau rengiama. Kelias dienas paliksiu scenarijų ramybėje, paskui dar kartą peržiūrėsiu. Tada išsiųsiu agentui.

— Sėkmė čia niekuo dėta. — Morgana vėl skimbtelėjo taure į jo taurę. — Tu darai stebuklus. Jie plaukia iš čia, — ji priglaudė pirštą jam prie smilkinio, — ir iš čia, — bakstelėjo prie širdies. — Ar iš kitur, kur slypi tavo fantazija.

Pirmą kartą nuo pat vaikystės Nešas pamanė, kad tuoj paraus. Todėl verčiau pabučiavo Morganą.

— Ačiū. Be tavęs nebūčiau parašęs.

Tyliai susijuokusi Morgana patogiai įsitaisė.

— Nenorėčiau nesutikti. Taigi sutinku.

Nešas tingiai perbraukė jos kasą, tysančią ant peties. Suprato, kad be galo gera paprasčiausiai sėdėti dienai pasibaigus šalia žmogaus, kuris rūpi.

— Kodėl nepaglosčius mano savimeilės ir nepapasakojus, kas tau patiko?

Morgana ištiesė taurę, kad Nešas pripiltų šampano.

— Abejoju, ar tavo savimeilę dar reikia glostyti, bet vis tiek pasakysiu.

— Neskubėk. Nenorėčiau, kad ką nors užmirštum.

— Visi tavo filmai aukštos kokybės. Net jei trykšta kraujas arba koks siaubūnas krebžda prie lango, filmuose išlieka kokybė, pranokstanti paprasčiausią išgąstį ar šoką. Su šiuo scenarijumi — nors, be abejo, scena kapinėse ir įvykiai palėpėje sudrebins širdis — žengei žingsnį į priekį. — Morgana pasisuko veidu į Nešą. — Ši istorija ne tik apie raganas ir gebėjimą sutelkti jėgas — gerąsias ir blogąsias. Ji ir apie žmones, elementarų žmogiškumą. Apie tikėjimą nuostabiais dalykais ir pasitikėjimą širdimi. Ši istorija tam tikra prasme smagiai šlovina skirtumus, net jei būti kitokiam yra sunku. Pabaigoje, nors netrūksta siaubo, skausmo ir dūžtančių širdžių, išlieka meilė. Tai, ko visi trokštame.

— Nesupykai, kad priverčiau Kasandrą burtams pasitelkti kapinių purvą ir giedoti virš verdančio katilo?

— Meniškas nukrypimas, — kilstelėjusi antakį pasakė Morgana. — Matyt, sugebėjau pro pirštus pažvelgti į tavo kūrybiškumą. Net į tai, kad veikėja pasiryžusi parduoti sielą velniui, jei taip išgelbėtų Džonataną.

Nešas gūžtelėjęs ištuštino taurę.

— Kadangi Kasandra valdo gėrio jėgą, pasakojimui trūktų įtaigumo, jei ji bent kartelį nebūtų susirėmusi su blogio jėga. Matai, egzistuoja pamatiniai siaubo filmų elementai. Nors tai ir nebus tikras siaubo filmas, manau, taisyklės vis tiek galioja.

— Absoliutus gėris prieš absoliutų blogį? — pasufleravo Morgana.

— Viena iš taisyklių. Nekaltieji turi kentėti, — pridūrė Nešas. — Be to, yra ritualinė įvykių eiga. Tie patys nekaltieji turi pralieti kraujo.

— Pademonstruoti vyrišką drąsą, — sausai tarstelėjo Morgana.

— Arba moterišką. Aš nediskriminuoju moterų. Ir sudėjus didžiules aukas gėris privalo triumfuoti.

— Taip ir turėtų būti.

— Yra dar vienas reikalavimas. Mano mėgstamiausias. — Nešas pirštu švelniai perbraukė Morganai per kaklą. Ją nukrėtė šiurpuliukai. — Žiūrovai turi spėlioti ir nesiliauti spėlioję, ar sunaikintas blogis neatsigavo ekranui galutinai užtemus.

Morgana kietai sučiaupė lūpas.

— Visi žinome, kad blogis atsigauna.

— Taigi. — Nešas išsišiepė. — Taip pat kaip ir visi kartkartėmis pagalvojame, ar niekas nesiseilėja spintoje naktį. Kai užgęsta šviesos. O mes vieni. — Jis lūpomis žnybtelėjo Morganai ausies lezgelį. — Arba kas išties krebžda krūmuose už rūsio lango ar tykoja šešėliuose pasirengęs, lūkuriuodamas progos išsprūsti ir...

Suskambus durų skambučiui Morgana krūptelėjo. Nešas nusikvatojo. Ji nusikeikė.

— Gal aš atidarysiu? — pasisiūlė Nešas.

Stengdamasi atgauti orumą Morgana delnu išlygino sijono raukšles.

— Atidaryk.

Nešui išėjus Morgana atsipalaidavo ir sudrebėjo. „Jis gabus”, — pripažino ji. Toks gabus, kad net ji, geriau išmananti, buvo prigauta. Morganai tebesvarstant, atleisti jam ar ne, Nešas grįžo kartu su aukštu banditiškos išvaizdos vyru, kuris nešė didžiulį padėklą. Vyras vilkėjo baltą smokingą, ryšėjo raudoną varlytę. Ant kišenės buvo išsiuvinėtas Čezo Moriso vardas.

— Padėkite ant stalo, Morisai.

— Aš Džordžas, sere, — graudžiu balsu atsiliepė vyras.

— Aišku. — Nešas mirktelėjo Morganai. — Ką gi, dėkite viską tiesiai ant stalo.

— Bijau, kad gali prireikti kelių minučių.

— Laiko turime.

— Mokos putėsius reikėtų laikyti šaltai, pone, — paaiškino Džordžas. Nešas suprato, kad vargšelis tiesiog negali nesiteisinti.

— Nunešiu juos į virtuvę. — Morgana atsistojo ir paėmė dėžutę. Išeidama girdėjo, kaip Džordžas liūdnai sumurmėjo, kad salotinės cikorijos šiandien baigėsi, tad teko panaudoti gūžinės.

— Jis pamišęs dėl maisto, — paaiškino Nešas netrukus grįžusiai Morganai. — Apsiverkia vien pagalvojęs, kaip neatsargiai kai kurie naujieji pasiuntinukai elgiasi su įdarytais grybais. Nerūpestingai juos krato.

— Nemokšos.

— Būtent taip ir pasakiau. Regis, šiek tiek pataisiau Džordžui nuotaiką. O gal ją pataisė arbatpinigiai.

— Tai ką gi Džordžas mums atvežė? — Morgana priėjo prie stalo. — Cikorijų salotų.

— Salotinės cikorijos...

— Baigėsi. Girdėjau. Mmm. Omarų uodegėlės.

— Pagal Morisą.

— Savaime suprantama. — Morgana per petį šyptelėjo Nešui, atitraukusiam jai kėdę. — Ar Morisas išvis yra?

— Džordžas su gailesčiu pranešė, kad Morisas mirė prieš trejus metus. Bet jo dvasia gyvuoja iki šiol.

Morgana nusikvatojo ir su malonumu pradėjo ragauti atvežtus patiekalus.

— Labai išradingas maistas išsinešti.

— Svarsčiau, gal nupirkti keptą vištą, bet pamaniau, kad šie patiekalai padarys tau didesnį įspūdį.

— Tikra tiesa. — Morgana pamirkė omaro kąsnelį išlydytame svieste ir nenuleisdama akių nuo Nešo įsikišo į burną. — Sukūrei labai patrauklią sceną. — Ji švelniai perbraukė Nešui per ranką. — Ačiū.

— Visada prašom. — Tiesą pasakius, Nešas vylėsi, kad bus dar tuzinas kitų kartų, tuzinas kitų scenų. Ir juodu tik dviese — vieninteliai veikėjai.

Nešas sudraudė save suirzęs, kad leidosi užvaldomas tokių rimtų minčių. Tokių pastovumu kvepiančių minčių. Norėdamas praskaidrinti nuotaiką jis pripylė taures šampano.

— Morgana?

— Ką?

— Norėjau tavęs kai ko paklausti. — Nešas pakėlė Morganos ranką prie lūpų, jos oda viliojo gerokai labiau už maistą. — Ar ponios Litlton sesers dukraitė eis į išleistuvių vakarėlį?

Iš pradžių Morgana sutrikusi sumirkčiojo, paskui atmetusi galvą skambiai nusikvatojo.

— Dieve, Nešai, tu romantikas.

— Man tik smalsu. — Nešas negalėjo atsispirti Morganos žvilgsniui ir išsišiepė. — Gerai, gerai. Aš, kaip ir visi, mėgstu laimingą pabaigą. Ar ji gavo norimą vaikiną?

Morgana paragavo dar kąsnelį.

— Atrodo, Džesė bus sukaupusi drąsos ir paklaususi Metjų, ar jis nenorėtų eiti į išleistuvių vakarėlį kartu su ja.

— Šaunuolė. O jis?

— Na, girdėjau tai iš ponios Litlton lūpų, taigi informacija gal ir ne visai tiksli.

Palinkęs į priekį Nešas pirštu brūkštelėjo Morganai per nosį.

— Klausyk, mažute, aš scenaristas. Nereikia dramatiškos pauzės dėl didesnio efekto. Klok.