Нора Робертс - Kerėtoja

— Mano žiniomis, jis paraudo, užsikirto, stumtelėjo ant nosies žaviuosius akinius raginiais rėmeliais ir pasakė: „Tikriausiai.”

Nešas iškilmingai pakėlė taurę.

— Už Džesę ir Metjų.

Morgana pakėlė savąją.

— Už pirmąją meilę. Ji pati mieliausia.

Nešas to tikrai nežinojo, nes jam puikiai sekėsi išvengti tokios patirties.

— Kas nutiko tavo mokyklinei meilei?

— Kodėl manai, kad mokykloje buvau ką nors įsimylėjusi?

— Juk visi mokykloje įsimyli?

Morgana pripažino jo tiesą vos regimai kilstelėjusi antakį.

— Tiesą pasakius, buvo vienas vaikinukas. Džo, jis žaidė krepšinio komandoje.

— Sportininkas.

— Deja, Džo buvo atsarginis. Bet aukštas. Tais laikais ūgis man daug reiškė, nes buvau praaugusi pusę klasės berniukų. Mes kartais susitikinėdavome paskutiniais mokslo metais mokykloje. — Morgana gurkštelėjo šampano. — Ir dažnai glamžydavomės jo 1972 metų Ford Pinto.

— Hečbeke? — tarp kąsnių pasitikslino Nešas.

— Man atrodo.

— Noriu aiškiai viską įsivaizduoti, — išsiviepė Nešas. — Tęsk. Taip ir matau. Veiksmas vyksta lauke, naktis. Automobilis stovi tamsiame, nuošaliame kelyje. Du įsimylėjėliai glamonėjasi, vogčiomis karštai bučiuojasi, per radiją skamba daina iš kino filmo „Vasaros namelis” [* A Summer Place -1959 m. romantinė drama.].

— Kiek pamenu, grojo Hotel California [* 1977 m. grupės Eagle daina.] , — pataisė jį Morgana.

— Gerai. Nutyla paskutinis gitaros akordas...

— Deja, tuo viskas ir baigėsi. Rudenį jis išvažiavo į Berklį, o aš — į Redklifą. Ūgio ir gražių lūpų nepakako, kad išlaikytų mano širdį už penkių tūkstančių kilometrų.

Nešas atsiduso visų vyrų vardu.

— Silpnybe, tavo vardas „Moteris”.

— Kiek žinau, Džo pavydėtinai sėkmingai pasveiko. Jis vedė ekonomikos mokslų magistrę ir išsikraustė į Sent Luisą. Paskutiniais skaičiavimais, jie susilaukė trijų penktadalių nuosavos krepšinio komandos.

— Šaunuolis Džo.

Šįkart taures pripildė Morgana.

— O tu?

— Retai žaisdavau krepšinį.

— Kalbu apie mokyklines meiles.

— A... — Nešas atsilošė mėgaudamasis akimirka: už nugaros traškančia liepsna, žvakių šviesoje jam besišypsančia moterimi, geraširdiškai į galvą mušusiais šampano burbuliukais. — Ji vardu Viki — su „i”. Palaikymo komandos šokėja.

— Papasakok daugiau, — paprašė Morgana.

— Svaigau dėl jos kone du mėnesius, kol galiausiai sukaupiau drąsą ir pakviečiau į pasimatymą. Buvau drovus.

Morgana šyptelėjo virš taurės krašto.

— Pasakyk ką nors, kuo galėčiau patikėti.

— Ne, rimtai. Mane pervedė į tą mokyklą mokslo metų viduryje, buvau aštuntokas. Įpusėjus mokslo metams visos grupės ir gaujos būna tokios glaudžios, kad įsisprausti gali tik su laužtuvu. Jei nepritampi, daugiausia laiko praleidi juos stebėdamas ir įsivaizduodamas.

Morganos širdyje virptelėjo užuojauta, bet ji suabejojo, ar Nešui tai patiktų.

— O tu stebėjai Viki su „i”.

—Daugybę laiko praleidau stebėdamas Viki. Man atrodė, ištisus dešimtmečius. Pirmą kartą pamatęs ją atliekant atbulinį šuolį įsimylėjau. — Nešas nutilo ir pažvelgė į Morganą. — Ar tu šokai palaikymo komandoje?

— Ne. Apgailestauju.

— Tikrai gaila. Man vis dar suvirpa širdis, kai pamatau atbulinį šuolį. Šiaip ar taip, galiausiai sukaupiau visą drąsą ir pakviečiau ją į filmą. „Penktadienis, 13-oji”. Filmas, ne diena. Kol Džeisonas kapojo itin nelaimingus stovyklautojus, labai nerangiai pamėginau pabučiuoti Viki. Ji manęs neatstūmė. Iki mokslo metų pabaigos buvome pora. Paskui Viki mane metė dėl chuligano su motociklu ir tatuiruote.

— Pasileidėlė.

Filosofiškai gūžtelėjęs pečiais Nešas sudorojo omarą.

— Girdėjau, ji su juo pabėgo iš namų ir apsigyveno priekabų rajone EI Pase. Taip jai ir reikia už tai, kad sudaužė man širdį.

Morgana kryptelėjo galvą ir primerkusi akis pažvelgė į Nešą.

— Man atrodo, kad tu tai sugalvojai.

— Tik iš dalies. — Nešas nemėgo kalbėti apie savo praeitį — su niekuo. Norėdamas nukreipti Morganos dėmesį jis pakilo ir pakeitė muziką. Užgrojo lėtas svajingas Geršvinas. Grįžęs prie stalo Nešas paėmė Morganą už rankos ir švelniai trūktelėjęs pastatė ant kojų. — Noriu tave priglausti, — paprastai tarė jis.

Morgana grakščiai įplaukė Nešo glėbin ir leido jam vesti. Iš pradžių jie paprasčiausiai lingavo į taktą, Nešas rankomis apsivijęs jos liemenį, Morgana — jo kaklą, įsmeigę vienas į kitą akis. Paskui Nešas ėmė ją sukti, jie susiglaudę šoko tylios muzikos diktuojamu ritmu.

Nešas paklausė savęs, ar visada atsiminęs Morganą matys ją žvakių apšviestą. Morganai toji šviesa labai tiko. Šviesi airiška jos oda atrodė panaši į roželėmis puoštą porcelianą. Jos plaukai, juodi kaip už langų tamsėjanti naktis, buvo nužerti šviesos žvaigždelėmis. Dar daugiau žvaigždžių spindėjo akyse, tarytum mėnulio dulkės vidurnakčio danguje.

Pirmas bučinys buvo ramus: švelnus lūpų susitikimas, žadantis kai ką daugiau. Žadantis viską, ko tik galima panorėti. Nešas juto, kaip nuo šampano svaigsta galva, kai vėl palinko prie Morganos lūpų, o šios atsivėrė tarytum rožės žiedlapiai.

Jos pirštai švelniai čiūžčiojo Nešo kaklu, kutendami ir žadindami pojūčius. Iš Morganos gerklės išsprūdo tyli aimana, nuo kurios Nešui kraujas užkaito gyslose. Giliau įsisiurbusi jam į lūpas Morgana prigludo dar arčiau. Atmerktos akys viliojo jį gilyn.

Sužadintas staigaus virpuliuko, nukrėtusio Morganą nuo jo glamonių, Nešas paglostė jai nugarą. Stebėdamas ją, geisdamas jos jis nutraukė kaspinėlį nuo kasos ir įtampos kaustomais pirštais perbraukė Morganos plaukus, išardydamas įmantrią pynę. Girdėjo, kaip jai užgniaužė kvapą, matė, kaip patamsėjo akys, kai atlenkęs jos galvą godžiai įsisiurbė į plačias nedažytas lūpas.

Morgana skanavo pavojų, malonumą ir neviltį. Mišinys sukosi burnoje, svaigindamas ją labiau už bet kokį vyną. Delnais pajutusi, kad Nešo raumenys be galo įtempti, suvirpėjo iš baimės ir malonumo nuo minties, kas nutiks, kai jie atsipalaiduos.

Aistra turi daugybę formų. Šiąnakt, Morgana žinojo, aistra nebus kantrus, pagarbus tyrinėjimas kaip praėjusį kartą. Šiąnakt siautės liepsnos.

Kažkas pokštelėjo. Nešas kone išgirdo, kaip trūko jo savitvardos grandinės. Jis atsitraukė spausdamas Morganos rankas, nuo geismo maudė visą kūną. Ji nieko nesakė, tik stovėjo minkštomis lūpomis, patinusiomis nuo jo bučinių, ant pečių išsitaršiusiais plaukais — tarytum nerimastinga naktis. Padūmavusios Morganos akys buvo kupinos slaptų pažadų.

Nešas vėl prisitraukė ją arčiau. Godžiai įsisiurbęs į lūpas kilstelėjo nuo žemės.

Ji niekada nemanė, kad leisis kieno nors pakerima. Klydo. Nešas išžirgliojo iš kambario ir ėmė kilti laiptais, o Morgana mielai leidosi nešama — tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Nenustygdama ir pasirengusi ji bučiniais nusėjo Nešui veidą, kaklą ir vėl pakilo aukštyn, susitikti su ištroškusiomis jo lūpomis.

Nešas nestabtelėjo prie miegamojo durų — net ir pamatęs, kad Morgana kartu prigriebė žvakes ir muzikinį centrą. Lovą supo viliojančios liepsnelės. Jis griuvo ant lovos kartu su ja.

Nekantrios rankos, išalkusios lūpos, besiliejantys žodžiai. Nešui vis buvo negana. Tokio kankinamo alkio numalšinti neįmanoma. Žinojo, Morgana jaučia tą patį, ją degina tokia pat liepsna, kankina toks pat geismas, bet norėjo įkaitinti ją dar smarkiau ir greičiau, kad neliktų nieko, išskyrus deginantį karštį ir pašėlusį vėją.