Нора Робертс - Kerėtoja

— Morgana, tu elgiesi be galo nepatriotiškai. Aš priblokštas.

— Gerk kavą. — Ji atsistojo, kad Nešas nepakeistų jos nuomonės. — Virtuvėje rasi maisto, jei norėsi papusryčiauti.

— Galėjai mane pažadinti. — Nešas sučiupo Morganą už rankos jai nespėjus atsitraukti.

— Pamaniau, kad tau praverstų išsimiegoti, be to, nenorėjau duoti dar daugiau laiko mane blaškyti.

Nešas žvelgė Morganai į akis švelniai kramsnodamas jos krumplius.

— Norėčiau prablaškyti tave kelias valandas.

Morganai ėmė linkti keliai.

— Suteiksiu tau progą vėliau.

— Galėtume pavakarieniauti.

— Galėtume. — Morganai kraujas ėmė ūžti gyslose, bet ji neprisivertė ištraukti rankos.

— Kodėl man ko nors nenupirkus ir neatvežus?

— Kodėl ne?

Nešas atgniaužė Morgaños ranką ir pabučiavo į delną.

— Pusę aštuonių?

— Sutarta. Išleisi Paną, gerai?

— Žinoma. — Nešas dantimis grybštelėjo Morgaños riešą ir jos pulsas ėmė daužytis it pašėlęs. — Morgana, dar vienas dalykas.

Ji geidė Nešo.

— Nešai, tikrai negaliu...

— Nesijaudink. — Bet Nešas matė, kad Morgana jaudinasi, ir tai glostė jam širdį. — Aš tavęs netaršysiu. Bus labai smagu kelias ateinančias valandas galvoti, kaip tai darysiu. Kai ką tau palikau prieangyje vakar vakare. Tikėjausi, kad rasi laiko paskaityti.

— Savo scenarijų? Jau baigei?

— Taip, liko tik smulkūs taisymai. Žinai, norėčiau išgirsti tavo nuomonę.

— Tada pasistengsiu ją susidaryti. — Morgana palinko prie Nešo ir jį pabučiavo. — Iki.

— Pasimatysime vakare. — Nešas atsilošė su vėstančia kava ir susikeikė.

Morgana atsigręžė jau tarpduryje.

— Kas nutiko?

— Mano automobilis stovi už taviškio. Tuoj apsimausiu kelnes.

Morgana nusijuokė.

— Nešai, baik, — tarė ji ir išėjo. Katė liuoktelėjo nuo lovos ir nusekė Morganai iš paskos.

— Taigi, — Nešas kreipėsi į snaudžiantį Paną, — tikriausiai ji pati sugebės susitvarkyti.

Patogiai įsitaisęs jis nusiteikė išgerti kavą prabangioje vienumoje. Gurkšnodamas žvilgsniu tyrinėjo kambarį. Tai pirmoji proga, kai jis gali ramiai pažiūrėti, kuo Morgana yra apsisupusi savo asmeniškiausioje erdvėje.

Be jokios abejonės, kambarys įspūdingas. Kur tik žengė Morgana, visur vyravo drama. Čia ji atsispindėjo drąsiomis brangakmenių spalvomis, parinktomis šiam kambariui. Turkio spalvos sienos. Smaragdo žalumo antklodė, kurią naktį jie nuspyrė ant žemės. Abiejų šių spalvų atspalviai liejosi užuolaidomis, plazdenančiomis ant langų. Po vienu iš jų stovėjo kušetė, aptraukta safyro mėlynumo apmušalu. Ant jos mėtėsi minkštos pagalvės — granato, ametisto ir gintaro spalvų. Virš kušetės buvo palinkusi žalvarinė lempa ant laibo stovo, o jos gaubtuvas priminė išsiskleidusį purpurinį pelėvirkščio sukučio žiedą. Pati lova buvo didinga, suverstų antklodžių ežeras, atsiremiantis į masyvų išraižytą galvūgalį vienoje pusėje ir tokį pat kojūgalį kitoje.

Suintriguotas Nešas ėmė keltis. Panas vis dar tysojo jam ant kojų, bet po kelių draugiškų bakstelėjimų paslaugiai nusirito į šoną ir užknarkė lovos viduryje. Nuogas, su puodeliu rankoje, Nešas ėmė vaikštinėti po kambarį.

Blizgantis sidabrinis drakonas ant naktinio stalelio stovėjo atlošęs galvą, žibančia uodega. Dagtis praviruose nasruose liudijo, kad drakonas alsuoja ugnimi. Morgana turėjo vieną iš tų gražiųjų tualetinių stalelių su veidrodžiu ir minkšta kėdute, kurie Nešui siejosi su moteriškumu. Galėjo įsivaizduoti, kaip ji ten sėdi ir, prisimerkusi nuo saulės, brangakmeniais aptaisytu šepečiu sidabro nugarėle braukia per plaukus arba tepasi odą kremu ar losjonu iš kurio nors spalvingo stiklinio indelio ant staliuko.

Nepajėgdamas atsispirti Nešas paėmė vieną buteliuką, ištraukė ilgą krištolinį kamštelį ir pauostė. Tą akimirką Morgana, regis, atsidūrė kambaryje šalia jo, Nešas beveik galėjo ją matyti. Štai kokia nepaprasta ir galinga moters magija.

Jis nenoriai užkimšo buteliuką ir padėjo į šalį. Velniai griebtų, nenorėjo visą dieną jos laukti. Nenorėjo laukti nė valandos.

„Ramiau, Kirklandai, — sudraudė save Nešas. — Ji išvažiavo tik prieš penkias minutes.” Elgėsi kaip apkvaišęs. Arba apkerėtas. Ši mintis įžiebė įkyrią abejonę, privertusią Nešą akimirką susiraukti, bet paskui jis nustūmė ją į šoną. Jis neapkerėtas. Puikiai žinojo, ką daro ir buvo visiškai atsakingas už savo veiksmus. Tiesiog kambaryje buvo tiek daug Morganos, kad vien tai čia vertė jos geisti.

Suraukęs kaktą Nešas pirštais perbėgo per krūvelę lygių spalvotų akmenukų, kuriuos Morgana laikė dubenyje. Jei ir kraustosi dėl jos iš proto, tai taip pat galima paaiškinti. Morgana nepaprasta moteris. Ir po to, ką jis regėjo, žinant, ką jis žino, natūralu, kad galvoja apie ją daugiau nei apie kokią nors kitą moterį. Galų gale antgamtiniai reiškiniai — jo stiprioji pusė. Morgana — gyvas įrodymas, kad įprastame pasaulyje egzistuoja neįprasti dalykai.

Ji — neįtikėtina meilužė. Dosni, laisva, nežmoniškai jautri. Apdovanota humoro jausmu, išmintimi ir gera galva, ką jau kalbėti apie lankstų kūną. Vien šio derinio pakanka, kad vyras parkluptų ir imtų maldauti. Pridėjus fėjų dulkių, atsispirti Morganai neįmanoma.

Be to, ji padėjo Nešui parašyti scenarijų. Kuo daugiau apie tai galvojo, tuo labiau įsitikino, kad šis — iki šiol geriausias jo darbas.

O jeigu jai nepatiks? Ši mintis liuoktelėjo galvon kaip karpomis nusėta rupūžė ir privertė Nešą įsistebeilyti į tuštumą. Vien tai, kad jie pasidalijo guoliu ir kažkuo dar, kažkuo neapčiuopiamu, ko nepajėgė įvardyti, dar nereiškia, kad Morgana supras ar įvertins jo kūrinį.

Ką, po galais, sau manė duodamas jai skaityti nepadailintą variantą?

„Puikumėlis”, — pasibjaurėjęs pamanė Nešas ir pasilenkė pakelti džinsų. Dabar kelias valandas nerimaus ir dėl jos reakcijos. Droždamas į dušą Nešas nusistebėjo, kaip jis taip giliai įklimpo, kad ta moteris kone kas žingsnis varo jį iš proto.

8

Tik prabėgus daugiau nei keturioms valandoms Morgana gavo progą išgerti puodelį arbatos vienumoje. Pirkėjai, telefono skambučiai, pristatomos siuntos neleido nė atsikvėpti, spėjo vos užmesti akį į pirmuosius Nešo scenarijaus puslapius.

Tekstas taip ją suintrigavo, kad niršo dėl kiekvieno trikdžio. Morgana užkaitė vandens ir ėmė kramsnoti rūgščias žalias vynuoges. Parduotuvėje dirbo Mindė, aptarnavo du koledžo studentus. Kadangi abu jie buvo vyriškos lyties, Morgana žinojo, kad Mindei pagalbos neprireiks.

Atsidususi ji užsiplikė arbatos, pastatė puodelį atokiau, kol pritrauks, ir įsitaisė ant kėdės su Nešo scenarijumi rankose.

Po valandos Morgana buvo pamiršusi arbatinuke atvėsusią arbatą. Susižavėjusi vėl atsivertė pirmąjį puslapį ir pradėjo skaityti iš naujo. „Nuostabu”, — tarė sau ir pajuto plūstelėjusį pasididžiavimą, kad jos mylimas vyras geba sukurti tokį įdomų, gudrų ir dėmesį kaustantį pasakojimą.

Talentingas, taip. Morgana žinojo, kad Nešas talentingas. Jo kurti filmai visada ją pralinksmindavo ir būdavo įspūdingi. Bet dar niekada nebuvo skaičiusi scenarijaus. Kažkodėl manė, kad scenarijus — tik siužeto metmenys, karkasas, kurį režisierius, aktoriai ir technikai „aprengia” ir pateikia žiūrovams. Bet šis pasakojimas buvo itin įdomus, toks kupinas gyvybės ir dvasios, kad išvis nepriminė žodžių lape. Skaitydama Morgana ir matė, ir girdėjo, ir jautė.

Morgana įsivaizdavo: aktoriams, kamerai ir režisieriui nulipdžius tuos papildomus sluoksnius, Nešas greičiausiai bus sukūręs geriausią dešimtmečio filmą.