Нора Робертс - Kerėtoja

Akimirką giraitę apėmė švelnus nežemiškas švytėjimas. Jis skyrėsi nuo šviesos, skyrėsi nuo šešėlių, pulsavo ir virpėjo, žybčiojo lyg sidabrinio kalavijo ašmenys saulėje. Nešas jautė, kaip švytėjimo skleidžiama šiluma glosto veidą.

Tada žvakių liepsnelės vėl sutirpo iki mažų taškelių, o giesmės aidai nuslopo tyloje.

Morgana kilo. Ji įslydo į baltą suknelę, susiveržė diržu.

Apuokas — didžiulis baltas paukštis, kurį Nešas pamiršo susižavėjęs moterimi, dukart ūktelėjo, o tada nusklendė į naktį tarytum debesis.

Morgana atsigręžė, jai užgniaužė gerklę. Nešas išniro iš šešėlių, jo širdis daužėsi krūtinėje.

Akimirką Morgana dvejojo. Išgirdo perspėjantį šnabždesį. Ši naktis padovanos jai malonumo. Daugiau nei kada nors patyrė. O mokėti už jį teks skausmu. Didesniu negu norėtų.

Morgana nusišypsojo ir žengė iš rato.

7

Nešo smegenis užgriuvo tūkstančiai minčių. Tūkstančiai jausmų plūstelėjo į širdį. Morganai žengiant artyn jos suknelė plaikstėsi aplink lyg mėnulio dulkės ir visos jo mintys, visi jausmai nukrypo viena kryptimi. Link Morganos.

Nešas norėjo prabilti, pasakyti jai ką nors — bet ką, paaiškinti, kaip dabar jaučiasi. Tačiau širdis užstrigo gerklėje neleisdama pratarti nė žodžio. Suprato, kad jaučia daugiau nei paprasčiausią vyrišką geismą, bet tai, kas sukosi viduje, jam buvo taip neįprasta, kad nė neabejojo, jog niekada nepajėgs nusakyti ar paaiškinti.

Žinojo, kad šioje magijos vietoje, šią užkerėtą akimirką, yra tik viena moteris. Tylus, kantrus vidinis balsas kuždėjo, kad visuomet buvo viena moteris ir kad jis visą gyvenimą jos laukė.

Morgana sustojo per ištiestą ranką nuo Nešo. Tarp jų šoko valsą neryškūs tylūs šešėliai. Jai tereikėjo žengti į jų tingų šokį, kad atsidurtų Nešo glėbyje. Jis nenusigręš nuo Morganos. O ji baiminosi, kad peržengė tą ribą, kai dar galėjo nusigręžti nuo Nešo.

Morgana nenuleido nuo jo akių, nors jaudulys nagučiais žnaibė odą. Nešas priblokštas, suprato ji, bet vargiai galėjo jį kaltinti. Jei Nešas jautė bent dalelytę ją persmelkusių geismų ir baimių, jis turėjo teisę taip jaustis.

Žinojo, kad Nešui bus nelengva. Po šios nakties jųdviejų ryšys bus sutvirtintas. Kad ir kokius sprendimus priims rytoj, tiek ji, tiek jis, tas ryšys nenutrūks.

Morgana ištiesė ranką ir perbraukė gėles, kurias Nešas tebelaikė glėbyje. Ji nusistebėjo, ar jis žino, kad, sprendžiant iš pasirinktų gėlių, siūlo jai meilę, aistrą, ištikimybę ir viltį.

— Vidurnaktį nuskinti žiedai išsaugo nakties kerus ir paslaptis.

Nešas buvo pamiršęs gėles. Tarytum pabudęs iš sapno jis žvilgtelėjo žemyn.

— Pavogiau jas iš tavo darželio.

Morganos lūpose sutvisko žavi šypsena. „Jis nesupranta gėlių kalbos”, — pamanė ji. Vis dėlto jo ranką kažkas nukreipė.

— Dėl to jų kvapas ne mažiau saldus, o pati dovana ne mažiau maloni. — Patraukusi ranką nuo gėlių Morgana palietė Nešui skruostą. — Žinojai, kur mane rasti.

— Aš... Taip. — Jis negalėjo nuneigti potraukio, atginusio jį į giraitę. — Žinojau.

— Kodėl atėjai?

— Norėjau... — Nešas atsiminė, kaip klaikiai skubėjo išvažiuoti iš namų, kaip nekantravo pamatyti Morganą. Bet ne, priežastis buvo primityvesnė. Ir nepalyginamai paprastesnė. — Man reikėjo tavęs.

Pirmą kartą Morgaños žvilgsnis slystelėjo į šoną. Jautė Nešo spinduliuojamą geismą, tarytum karštį, ją šildantį ir gundantį. Jis gali, jei Morgana nieko nesiims, pririšti ją prie savęs taip tvirtai, kad jokie burtai, jokie kerai niekada neišvaduos.

Morgaños galia nebuvo absoliuti. Jos norai ne visada išsipildydavo. Priimti Nešą šiąnakt reikštų rizikuoti viskuo, taip pat ir savo jėga, gebėjimu gyventi vienai.

Iki šios nakties laisvė buvo vertingiausias Morgaños turtas. Vėl pakėlusi žvilgsnį į Nešą ji šio turto atsisakė.

— Tai, ką šiąnakt tau duodu, dovanoju laisva širdimi. Ką iš tavęs paimsiu, imsiu neapgailestaudama. — Morganai akyse sužibo Nešui nematomos vizijos — Atmink tai. Eime. — Ji paėmė Nešą už rankos ir įsitempė į šviesos ratą.

Vos tik peržengęs liepsneles Nešas iškart pajuto skirtumą. Viduje oras buvo grynesnis, jo kvapas stipresnis, tarsi jie būtų užkopę į aukštos, žmonių nelankomos uolos viršūnę. Net žvaigždės atrodė arčiau, Nešas matė mėnesienos pėdsakus — sidabru žvilgančius baltus dryžius tarp galingų medžių šakų.

Bet Morgana liko tokia pat, ji stipriai spaudė jo ranką.

— Kas čia per vieta? — Nešas instinktyviai ėmė šnibždėti — ne iš baimės, bet iš pagarbos. Jo balsas tarytum nuplaukė, susipynęs su ore skambančia arfos melodija.

— Jai nereikia jokio vardo. — Morgana ištraukė ranką iš Nešo saujos. — Yra daug magijos formų, — tarė ji ir atsisegė kristalais nusagstytą diržą. — Mes čia sukursime savąją. — Ji vėl nusišypsojo. — Tai niekam nepadarys žalos.

Morgana lėtai padėjo kristalais aptaisytą diržą ant audinio krašto ir atsigręžė į Nešą. Mėnesienos sidabru nužertomis akimis ji išskėtė rankas.

Tada apglėbė Nešą, atkištos jos lūpos buvo šiltos ir švelnios. Nešas jautė užsilikusį jos ragauto vyno saldumą, taip pat ir pačios Morganos stipresnį, galingesnį skonį. Nusistebėjo, kad kiti vyrai išgyvena be to svaiginančio, galvą apsukančio skonio. Kad kiti renkasi gyventi be jo. Nešui nuo jo sukosi galva, o Morgana ragino ragauti iš giliau.

Nešas sudejavo — aimana, regis, išsiveržė iš pačių sielos gelmių, jis prisitraukė Morganą arčiau sutrindamas tarp jų įsiterpusias gėles ir nakties oras pritvino jų kvapo. Pirmiausia jis įsisiurbė

Morganai į lūpas, tada karštligiškai išbučiavo veidą.

Net ir užmerktomis akimis Morgana regėjo žvakių liepsnelių šokį, matė į vieną susiliejusį jųdviejų su Nešu šešėlį, kurį jie privertė suptis. Girdėjo gilų, gryną vėjo, dainuojančio šnarančiais lapais, rezonansą, savaip stebuklingą nakties muziką. Morgana išgirdo sukuždėtą savo vardą, išskriejusį Nešui pro lūpas, kurios vėl susirado jos burną.

Bet tai, ką juto, buvo daug tikroviškiau. Gilus emocijų šulinys prisipildė dėl Nešo taip, kaip dar nebuvo prisipildęs dėl nieko kito. Kai Morgana antrą kartą padovanojo jam savo širdį, šulinys prisipildė iki kraštų, o jausmai ėmė ramiai ir nepaliaujamai lietis per viršų.

Sekundėlę Morgana išsigando, kad pati paskęs šulinyje, ir ši baimė nukrėtė kūną kankinamais šiurpuliais. Murmėdamas jai švelnius žodelius Nešas prisitraukė Morganą arčiau. Nesuprato, ar yra valdoma poreikio, ar ieško nusiraminimo, bet ji vėl nurimo. Ir susitaikė.

Apžavėtoja tapo apžavėtąja.

Nešas grūmėsi su nagais jį draskančiu žvėrimi, kiūtančiu kažkur giliai viduje, reikalaujančiu greitai paimti Morganą ir jį pasotinti. Niekada, dar niekada anksčiau nebuvo jautęs tokio pašėlusio alkio, kokį juto dabar, šiame švytinčiame šviesos rate.

Nešas suspaudė Morgaños plaukuose panardintus pirštus į kumščius, kad plėšte nenuplėštų suknelės. Viduje blykstelėjo žinojimas, persmelktas nuojautos, kad Morgana prisitaikytų prie greičio, patenkintų jo kankinantį apetitą. Bet taip negalima. Ne čia. Ne dabar.

Įsikniaubęs į Morgaños kaklo linkį Nešas glaudė ją prie savęs ir kovojo su žvėrimi.

Nors ir suprato, kas darosi Nešui, Morgaños širdis nesiliovė nerimastingai daužiusis. Jo troškimas imti kovėsi su troškimu duoti, abu troškimai buvo užtaisyti galinga jėga. Nuo Nešo pasirinkimo daug kas priklausys. Ir, nors Morgana negalėjo regėti, žinojo, kad ši meilės naktis išliks jiems svarbi ir ateityje.