Нора Робертс - Kerėtoja

— Jokiu būdu. Sebastianas ieškodavo priekabių, — Ana viską nuleido juokais. — Sakykime, kad tu buvai — ir esi — stiprios valios.

Toli gražu nenumaldyta Morgana pasilenkė ir pauostė pilnavidurį bijūną.

— Tikriausiai turėčiau suprasti tai kaip komplimentą. Bet šiuo metu stipri valia man nepadeda. — Ji nužingsniavo siauru akmenų takeliu, vinguriuojančiu tarp svyrančių žiedų ir susipynusių virkščių. — Nemačiau jo ilgiau kaip savaitę, Ana. Dieve, — tęsė Morgana, — kalbu kaip kokia inkščianti baili lepšė.

Ana nesulaikė juoko, ji apglėbė pusseserę, spustelėjo prie savęs ir paleido.

— Nieko panašaus. Kalbi kaip nekantraujanti moteris.

— Na, aš išties nekantrauju, — prisipažino Morgana. — Nors ir buvau nusiteikusi vengti Nešo, jei prireiks, tačiau neprireikė. — Ji gailiai dirstelėjo į Aną. — Lengvas smūgis išdidumui.

— Tu jam skambinai?

— Ne. — Morgana nutaisė rūgštų veidą. — Iš pradžių neskambinau, nes maniau, kad geriausia mums abiem duoti šiek tiek laiko. Paskui... — Ji visada sugebėdavo pasijuokti iš savęs, tad pasijuokė ir dabar. — Na, paskui neskambinau, nes velniškai įsiutau, kad jis nemėgina išlaužti mano durų. Nešas keliskart man skambino — į parduotuvę ir į namus. Ištratina kelis klausimus apie raganystę, paburba ir paniurna, kol atsakinėju. Sukriuksi ir padeda ragelį. — Morgana susigrūdo kumščius į sijono kišenes. — Beveik girdžiu, kaip sukasi mažulyčiai ratukai mažulytėse jo smegenyse.

— Ką gi, jis dirba. Spėju, kad dirbdamas kūrėjas gali pamiršti viską aplinkui.

— Ana, — kantriai atsiliepė Morgana, — stenkis būti nuosekli. Turėtum gailėtis manęs, o ne teisinti jį.

Ana klusniai užgniaužė šypseną.

— Nesuprantu, kas man užėjo.

— Čia per tavo minkštą širdį, kaip visada. — Morgana pabučiavo pusseserę į skruostą. — Bet aš tau atleidžiu.

Joms einant virš galvų suplazdeno geltonas drugelis. Išsiblaškiusi Ana kilstelėjo ranką ir sklandūnas droviai šokdamas nusileido į jos delną. Ana sustojo paglostyti trapių drugio sparnų.

— Gal pasakytum, ką ketini daryti su tave taip siutinančiu, viską pasaulyje pamiršusiu scenaristu?

Morgana gūžtelėjo ir pirštu brūkštelėjo glicinijos ūglį.

— Svarsčiau, gal porai savaičių išvažiuoti į Airiją.

Ana paleido drugelį, palinkėjusi jam geriausios kloties, ir atsigręžė į pusseserę.

— Nuoširdžiai tau pritarčiau, bet turėčiau priminti, kad bėgimas tik atideda rūpesčius. Jų neišsprendžia.

— Todėl ir nesusikroviau lagaminų, — atsiduso Morgana. — Ana, prieš man išeinant Nešas patikėjo, kad esu tokia, kokia esu. Norėjau duoti jam laiko su tuo apsiprasti.

„Štai kur esmė”, — tarė sau Ana. Norėdama paguosti ir nuraminti ji apglėbė Morganą per liemenį.

— Jam gali prireikti daugiau nei kelių dienų, — atsargiai pasakė pusseserė. — Gal jis išvis nepajėgs su tuo apsiprasti.

— Žinau. — Morgana žvelgė į horizontą, plytintį už vandenų. Niekada tiksliai nežinai, kas laukia už horizonto. — Ana, iki ryto mes tapsime meilužiais. Tai aš žinau. Nežinau tik vieno, ši naktis suteiks man laimės ar skausmo.

Nešas nesitvėrė savame kailyje iš laimės. Kiek pajėgė prisiminti, dar nė viena istorija jo galvoje neišsirutuliojo taip greitai ir taip aiškiai. Juodraštis, kurį užbaigė per vieną stulbinančią naktį, jau gulėjo ant agento stalo. Turint omenyje jo profesinę patirtį, Nešas nesuko galvos dėl scenarijaus pardavimo — sulaukė džiugaus skambučio iš agento, kad istorija nupirkta beregint. Tiesą pasakius, pirmą kartą Nešas net negalvojo apie pardavimą, filmo statymą, galutinį filmavimą.

Jis buvo pernelyg paniręs į savo kūrinį.

Nešas rašė bet kuriuo paros metu. Pabudęs šokdavo iš lovos trečią valandą ryto ir puldavo prie klaviatūros, įdienojus šlerpdavo kavą, istorijai tebedūzgiant galvoje tarsi bičių spiečiui. Valgydavo, kas pasitaikė po ranka, miegodavo, kai akys lipte sulipdavo, ir gyveno pakrypusioje savo paties vaizduotės realybėje.

Jei sapnuodavo, tai siurrealistines nuotrupas, erotinius vaizdus, kuriose jis kartu su Morgana slysdavo per išgalvotą pasaulį, kurį Nešas siekė sukurti.

Pabusdavo geisdamas Morganos, kartais net nepakeliamai. Paskui pasijusdavo priverstas užbaigti darbą, kuris juos ir suvedė.

Kartais, prieš pat nugrimzdamas į miegą iš nuovargio, tarėsi girdįs jos balsą.

Dar ne laikas.

Bet Nešas jautė, kad laikas artėja.

Kai suskambėdavo telefonas, Nešas nekreipdavo į jį dėmesio ir retai kada vargindavosi perskambinti tiems, kurie palikdavo žinutes atsakiklyje.

Užsimanęs įkvėpti gryno oro išsinešdavo nešiojamąjį kompiuterį į vidinį kiemą. Jei būtų sugalvojęs kaip, būtų nusitempęs jį ir į dušą.

Galiausiai Nešas pačiupo scenarijų iš spausdintuvo, spausdinančio lapą po lapo. „Keli taisymai čia, — pamanė jis keverzodamas pastabas paraštėse. — Šiek tiek padailinti ten, ir viskas.” Bet skaitydamas jau žinojo. Žinojo, kad niekada nebuvo sukūręs nieko geresnio.

Ir niekada nebuvo baigęs darbo taip greitai. Nuo tos akimirkos, kai atsisėdo ir ėmė rašyti scenarijų, prabėgo tik dešimt dienų. Gal jis ir miegojo tik tris ar keturias valandas per visas dešimt dienų, bet nuovargio nejuto.

Jautėsi lyg ant sparnų.

Susirinkęs lapus Nešas ėmė ieškoti voko. Knygas, užrašus, indus — besirausdamas viską buvo išmėtęs kur papuola.

Dabar Nešui galvoje sukosi vienintelė mintis — nuvežti scenarijų Morganai. Vienaip ar kitaip, tai ji įkvėpė Nešą sukurti šią istoriją, tad Morgana ir bus pirmoji, kuri ją perskaitys.

Nešas surado apdriskusį rusvą voką, aprašinėtą pastabomis ir išpaišytą. Sumetęs lapus į vidų išdrožė iš darbo kambario. Laimė, užmetė žvilgsnį į save koridoriaus veidrodyje.

Plaukai stovėjo piestu, smakras gerokai apžėlęs. Smalsiai pasikasęs sprandą Nešas svarstė, ar nevertėtų rimtai užsiauginti barzdos. Gal būtų ne taip ir blogai, bet jis stovėjo koridoriuje įsitvėręs rusvą voką, be drabužių, tik su sidabrine Morganos dovanota grandinėle ir raudonomis trumpikėmis.

Apskritai tikriausiai praverstų nusiprausti ir apsirengti.

Po pusvalandžio jis vėl nuskubėjo laiptais žemyn, šįkart apsirengęs konservatyviau — džinsais ir tamsiai mėlynais marškinėliais, kuriuose žiojėjo tik viena skylutė po kairiąja pažastimi. Turėjo pripažinti, miegamojo, vonios ir visų kitų kambarių vaizdas pribloškė net jį patį. Namai atrodė taip, tarsi juose kelias savaites būtų gyvenusi ypač apdriskusių karių armija.

Pasisekė, kad išvis rado nepurvinų, nesuglamžytų ir po lova nepaspirtų drabužių. Švaraus rankšluosčio tikrai nebuvo, tad teko išsiversti su plaušinių trio. Vis dėlto Nešas sugebėjo rasti skustuvą, plaukų šepetį ir vienodų batų porą, tad viskas ne taip ir blogai.

Užtruko penkiolika erzinančių minučių, kol atkapstė automobilio raktelius. Vienas Dievas žino, kodėl jie gulėjo antroje šaldytuvo lentynoje šalia apipuvusio persiko, bet rado juos ten. Nešas taip pat pastebėjo, kad pasiėmus raktelius šaldytuve liko tik tas ypač liūdnas persikas ir tuščias pieno pakelis.

Laiko pirkiniams turės vėliau.

Griebęs scenarijų Nešas išėjo pro duris.

Tik kai pabudęs suurzgė variklis ir nušvito prietaisų skydelis, Nešas pastebėjo, kad jau kone vidurnaktis. Jis sudvejojo, pasvarstė, gal reikėtų pirmiau paskambinti Morganai arba atidėti vizitą iki rytojaus.

„Velniop”, — nusprendė Nešas ir išrūko įvažiuojamuoju keliuku. Troško jos dabar.