Нора Робертс - Kerėtoja

Jis atsisuko, pažvelgė ir suprato. Nors tai neįmanoma, protu nepaaiškinama, bet suprato. Nešas atsargiai iškvėpė užsilaikiusį orą.

— Dieve mano, tai tiesa. Ar ne?

— Taip. Nori prisėsti?

— Ne. — Bet jis atsisėdo ant kavos stalelio. — Viskas, ką man sakei. Nieko neišsigalvojai.

— Ne, aš nieko neišsigalvojau. Gimiau ragana kaip mano motina ir tėvas, kaip mano mamos mama ir šios mama, ir taip toliau, — Morgana švelniai šyptelėjo. — Neskraidau ant šluotos — nebent šiaip, dėl juoko. Ir neužkeriu jaunų princesių, nedaliju užnuodytų obuolių.

Tai neįmanoma, išties. Ar įmanoma?

— Padaryk dar ką nors.

Morganos veide šmėkštelėjo nekantrumo šešėlis.

— Nesu ir dresuotas ruonis.

— Padaryk dar ką nors, — užsispyrė Nešas ir ėmė sukti galvą, ko paprašius. — Ar gali išnykti arba...

— Oi, tikrai jau, Nešai.

Jis vėl pakilo ant kojų.

— Klausyk, pasigailėk manęs. Aš bandau tau padėti. Gal galėtum... — Nuo lentynos nulėkė knygą ir smarkokai bumbtelėjo jam į galvą. Susiraukęs Nešas pasitrynė užgautą vietą. — Gerai gerai. Tiek to.

— Čia ne cirkas, — išdidžiai pareiškė Morgana. — Pirmiausia taip aiškiai tau pademonstravau vien dėl to, kad esi toks bukagalvis. Atsisakai patikėti, o kadangi, regis, tarp mūsų lyg ir užsimezgė šiokie tokie santykiai, norėčiau, kad tikėtum. — Ji išlygino sijono raukšles. — O dabar, kai jau tiki, galime šiek tiek palaukti ir prieš žengdami kitą žingsnį viską apgalvoti.

— Kitą žingsnį, — pakartojo Nešas. — Gal kitas žingsnis būtų apie tai pasikalbėti?

— Ne dabar, — tarė Morgana. Nešas jau atsitraukė žingsnį atgal ir nė pats to nepajuto.

— Velniai griebtų, Morgana, negali viso šito man paprasčiausiai pateikti ir ramiausiai išeiti. Dieve brangus, tu ragana.

— Taip. — Morgana atmetė plaukus už pečių. — Kaip suprantu, tai jau išsiaiškinome.

Nešo smegenys vėl ėmė veikti. Realybė ką tik lėtai pasisuko kitu kampu.

— Turiu milijoną klausimų.

Morgana pasiėmė rankinę.

— Keletą iš to milijono jau uždavei. Perklausyk įrašytas kasetes. Visi mano atsakymai buvo tiesa.

— Nenoriu klausytis kasečių, noriu pasikalbėti su tavimi.

— Šiuo metu svarbiausia, ko noriu aš. — Morgana atsidarė rankinę ir ištraukė mažą lazdelės formos smaragdą, pakabintą ant sidabro grandinėlės. Turėjo suprasti, kodėl šįryt pajuto privalanti jį pasiimti. — Štai. — Žengusi į priekį Morgana užkabino grandinėlę Nešui ant kaklo.

— Ačiū, bet nesu didelis papuošalų mėgėjas.

— Čia amuletas. — Morgana pabučiavo jam į abu skruostus.

Nešas atsargiai apžiūrėjo pakabutį.

— Koks amuletas?

— Jis padeda išvalyti protą, skatina kūrybingumą ir... Matai violetinį akmenuką virš smaragdo?

— Taip.

— Tai ametistas. — Morganos lūpas išlenkė šypsena, ji brūkštelėjo Nešui per lūpas. — Apsaugo nuo raganų kerų. — Katei jau lūkuriuojant prie kojų Morgana žengė durų link. — Nešai, eik, numik valandą. Tavo smegenys pavargusios. Kai pabusi, pradėsi dirbti. O atėjus tinkamam metui mane susirasi. — Ji išsmuko pro duris.

Nešas susiraukęs kilstelėjo ploną žalią akmenį prie akių, norėdamas įdėmiau apžiūrėti. Praskaidrins protą. Gerai, tai jam praverstų. Šiuo metu mintys ne skaidresnės už dūmus.

Jis nykščiu perbraukė antrąjį akmenėlį, ametistą. Apsauga nuo raganų kerų. Nešas dirstelėjo pro langą ir pamatė, kaip Morgana išvažiuoja.

Nė neabejojo, kad apsauga jam taip pat praverstų.

6

Nešui reikėjo pamąstyti, o ne pamiegoti. Nors tikrai nežinojo, ką turėtų galvoti po to, kas jam nutiko per pastarąsias penkiolika minučių. Na, bet kuris iš parapsichologų, su kuriais Nešui teko bendrauti per daugybę metų, būtų pašėlęs iš džiaugsmo galėdamas išvysti tai, ką jam parodė Morgana.

Bet argi ne bandymas paneigti tai, ką matė, būtų pirmas racionalus veiksmas?

Nešas nužingsniavo atgal į svetainę ir kurį laiką prisimerkęs stebeilijosi į lubas. Negalėjo nuneigti to, ką matė ir jautė. Bet galbūt laikui bėgant pajėgs sugalvoti logišką alternatyvą.

Pirmiausia Nešas įsitaisė savo mėgstama galvojimo poza. Atsigulė ant sofos. Hipnozė. Nenorėjo manyti, kad jam buvo sukeltas transas ar jis buvo priverstas regėti haliucinacijas, bet tokia galimybė egzistavo. Patikėti ja buvo lengviau, ypač vėl likus vienam.

Jei netikėtų tuo ar kokiu nors kitu logišku paaiškinimu, turėtų susitaikyti su mintimi, kad Morgana yra būtent tokia, kokia visąlaik tvirtina esanti.

Ragana iš raganų giminės, kurios gyslomis teka užkerėtas kraujas.

Nešas nusispyrė batus ir pabandė mąstyti. Mintys sukosi tik apie Morganą — jos išvaizdą, skonį, tamsią šiurpią šviesą jos akyse prieš užsimerkiant ir iškeliant rankas į lubas.

Tokia pat šviesa, dabar atsiminė Nešas, buvo sušvitusi Morganos akyse ir tada, kai ji atliko triuką su brendžio grafinu.

Triuką, priminė sau Nešas, bet širdis nemaloniai dunkstelėjo. Geriau manyti, kad tai būta triukų, ir mėginti logiškai paaiškinti, kaip Morgana juos atliko. Kaip moteris pakelia septyniasdešimt penkių kilogramų vyrą penkiolika centimetrų nuo žemės?

Telekinezė? Nešas tikėjo, kad tai — daug žadanti sritis. Rengdamas filmo „Tamsioji dovana” scenarijų neabejojo, jog yra žmonių, galinčių pasitelkti mintis ar jausmus daiktams judinti. Nešo galva, tuo patikėti lengviau nei bildukais. Mokslininkai išsamiai ištyrė po kambarį skraidančius paveikslus, nuo lentynų šokinėjančias knygas ir panašiai. Dažnai buvo manoma, kad šį specifinį talentą turi mergaitės. Mergaitės išauga į moteris. Morgana, be jokios abejonės, buvo moteris.

Nešas sumojo, jog mokslininkui tyrinėtojui toli gražu nepakaktų vien jo tvirtinimo, kad Morgana pakėlė jį ir save nuo žemės. Vis tiek gal jis galėtų...

Nešas liovėsi svarstyti suvokęs, kad galvoja ir reaguoja taip pat kaip jo scenarijaus herojus Džonatanas Makgilis. „Ar to ir norėjo Morgana?” — susimąstė Nešas.

„Perklausyk kasetes”, — pasakė ji. Gerai, tada taip ir padarys. Pasisukęs Nešas spustelėjo diktofono mygtuką, persuko kasetę ir įjungė aparatą.

Iš mažučio diktofono ėmė sklisti žemas Morgaños balsas.

„Kad būtum ragana, nebūtina priklausyti sąlėkiui, kaip ir vyrui nebūtina priklausyti vyrų klubui, kad būtų vyras. Kai kuriems žmonėms priklausymas grupei teikia pasitenkinimą, ramina. Kiti paprasčiausiai mėgaujasi socialiniais aspektais. — Stojo trumpa tyla, Morganai sukrutėjus pasigirdo šilko šiugždenimas. — Nešai, ar tu — visuomeniškas žmogus?”

„Ne. Grupės paprastai laikosi kažkieno kito sukurtų taisyklių. Ir mėgsta priskirti pareigas.”

Kambaryje nuskambėjo Morgaños juokas.

„Ir tarp mūsų yra tokių, kurie džiaugiasi savo pačių draugija, nori gyventi savaip. Vis dėlto sąlėkių istorija siekia amžių glūdumas. Mano proproprosenelė buvo vyriausioji savo sąlėkio Airijoje dvasininke, paskui jos vietą užėmė dukra. Aš paveldėjau raganų taurę, raganų lazdą ir dar kelis apeiginius daiktus. Galbūt pastebėjai ritualinį indą ant sienos koridoriuje. Jis — iš laikų prieš deginimą.”

„Deginimą?”

„Aktyvų raganų persekiojimą, kuris prasidėjo keturioliktame amžiuje ir truko tris šimtus metų. Istorija atskleidžia, kad žmonija paprastai jaučia poreikį ką nors persekioti. Spėju, tada buvo atėjusi mūsų eilė.”

Morgana kalbėjo, o jis vis klausinėjo, bet Nešui sunkiai sekėsi klausytis žodžių. Morganos balsas buvo toks gundantis. Tai balsas, skirtas mėnesienai, paslaptims, karštiems vidurnakčio pažadams. Jei užmerktų akis, beveik galėtų patikėti, kad Morgana čia, su juo, susirangiusi ant sofos šalia, kad ilgos gražios jos kojos susipynusios su jo kojomis, o skruostą glosto jos šiltas alsavimas.