Нора Робертс - Kerėtoja

Anksčiau nebuvo ten nusivedusi jokio vyro. Daugiau jokio ir nenusives.

Prisiminusi, kaip viskas buvo, Morgana beveik save įtikino, kad tik toji vieta ir naktis privertė ją patikėti, jog įsimylėjo.

Nenorėjo pripažinti, kad sugebėjo taip greitai įsimylėti ir negalėjo rinktis.

Todėl nepripažins ir viską užbaigs.

Morgana kone girdėjo, kaip kvatojasi dvasios. Nepaisydama to apėjo prekystalį norėdama padėti pirkėjui.

Visą rytą pirkėjų buvo nedaug, bet jie šį bei tą pirko. Morgana ir pati nežinojo, ar jai labiau patinka, kai užsuka apsižiūrėti suinteresuoti lankytojai, ar kai parduotuvėje lieka tik jiedvi su Luna.

— Manau, dėl visko turėčiau kaltinti tave. — Morgana alkūnėmis įsirėmė į stalą ir pasilenkė taip, kad galėtų pažvelgti katei į akis. — Jei nebūtum buvusi tokia draugiška, nebūčiau palaikiusi jo nepavojingu.

Luna paprasčiausiai pamojavo uodega ir nutaisė gudrias akis.

— Jis toli gražu nėra nepavojingas, — tęsė Morgana. — Dabar jau vėlu trauktis. O, žinoma, — tarė ji Lunai sumirksėjus, — galėčiau pasakyti, kad susitarimas atšaukiamas. Galėčiau prigalvoti dingsčių, kodėl nebegaliu daugiau su juo matytis. Jei norėčiau prisipažinti esanti bailė. — Morgana giliai įkvėpė ir priglaudė kaktą prie katės galvos. — Aš nesu bailė. — Luna žaismingai patapšnojo letenėle Morganai per skruostą. — Nemėgink taikytis. Jei visas šitas reikalas dar labiau išsprūs iš rankų, tu būsi kalta.

Prasivėrus parduotuvės durims Morgana pakėlė akis. Pamačius Mindę lūpose nušvito palengvėjimo šypsena.

— Sveika. Ar jau antra valanda?

— Beveik. — Mindė pakišo rankinuką po prekystaliu ir greitai pakasė Lunai tarp ausų. — Na, tai kaip sekasi?

— Visai neblogai.

— Matau, pardavei didžiąją rožinio kvarco kekę.

— Maždaug prieš valandą. Ji pateks į gerus namus, pas jauną porelę iš Bostono. Dabar kvarcas sandėlyje, galima bus jį supakuoti ir išsiųsti.

— Nori, kad supakuočiau ir išsiųsčiau?

— Ne, tiesą sakant, mielai atsikvėpčiau nuo prekybos. Pati išsiųsiu, kol tu prižiūrėsi parduotuvę.

— Žinoma. Morgana, atrodai šiek tiek nusiminusi.

Morgana kilstelėjo antakį.

— Nejaugi?

— Aha. Leisk madam Mindei pažiūrėti. — Ji paėmė Morganos ranką ir įsmeigė į delną kietą žvilgsnį. — Aha. Jokios abejonės. Bėdos dėl vyro.

Nepaisydama tikslių — erzinamai tikslių Mindės žodžių Morgana šyptelėjo.

— Madam Mindė, be galo nemalonu abejoti, ar sugebate skaityti iš delno, bet jūs visada sakote „bėdos dėl vyro”.

— Rizikuoju, — paaiškino Mindė. — Nustebtum sužinojusi, kiek žmonių kiša man savo delnus vien dėl to, kad dirbu pas raganą.

Suintriguota Morgana kilstelėjo galvą.

— Tikriausiai nustebčiau.

— Na, daugelis nedrįsta kreiptis į tave, o į mane kreiptis atrodo saugu. Ko gero, jiems atrodo, kad tai gali būti pavojinga, bet ne tiek, kad reikėtų nerimauti. Tarytum rizikuotų pasigauti nepavojingą virusą ar panašiai.

Pirmą kartą po ilgo laiko Morganai krūtinėje sukunkuliavo juokas.

— Aišku. Tikriausiai jie nusiviltų sužinoję, kad neskaitau iš delno.

— Iš manęs to nesužinos. — Mindė kilstelėjo nefritu ir sidabru inkrustuotą veidrodėlį prie veido. — Bet sakau tau, brangioji, nereikia būti aiškiarege, kad pamatyčiau aukštą blondiną puikiu užpakaliuku ir akimis, dėl kurių verta mirti. — Ji brūkštelėjo spirale susisukusią garbanėlę į kaktos vidurį ir žvilgtelėjo į Morganą. — Jis sunkina tau gyvenimą?

— Ne. Galiu susitvarkyti.

— Su jais lengva tvarkytis. — Pasidėjusi veidrodėlį Mindė išsivyniojo kramtomosios gumos plytelę. — Kol pasidaro svarbūs. — Ji šyptelėjo Morganai. — Tik tark žodį ir aš dėl tavęs įsikišiu.

Šypsodamasi Morgana paglostė Mindei skruostą.

— Ačiū, bet šįkart sužaisiu viena.

Morgana praskaidrėjusia nuotaika įžengė į sandėliuką. Šiaip ar taip, ko ji taip nerimauja? Gali susitvarkyti su jausmais. Susitvarkys. Juk, nepažįsta Nešo taip gerai, kad jis būtų jai svarbus.

— Turiu daugybę darbų, — pareiškė sau Nešas. — Daugybę.

— Jis tysojo ant sofos — metro aštuoniasdešimties centimetrų ilgio baldo su nublukusiomis, išsiduobusiomis sėdynėmis; šią sofą įsigijo blusturgyje, ji akivaizdžiai buvo skirta popiečio poguliui. Atverstos knygos mėtėsi Nešui ant pilvo ir ant grindų. Kitapus kambario televizoriaus ekrane mirgėjo popietinės muilo operos agonija ir patosas. Ant užgriozdinto kavos stalelio stovėjo butelis limonado, jei kartais užsigeistų numalšinti troškulį.

Kitame kambaryje dėl dėmesio stokos raukėsi kompiuteris. Nešui pasirodė, kad kone girdi, kaip jis verkšlena.

Tai nereiškia, kad Nešas nedirba. Jis tingiai nuplėšė bloknoto lapelį ir ėmė lankstyti. Galbūt ir tyso ant sofos, gal ir praleido didžiąją ryto dalį spoksodamas į lubas. Bet jis galvojo. Gal ir susidūrė su rašymo sunkumais, bet tai nereiškia, kad užstrigo ir nebepajėgia rašyti ar panašiai. Tiesiog reikia duoti laiko mintims subręsti.

Paskutinį kartą perlenkęs lapelį Nešas prisimerkė ir paleido miniatiūrinį bombonešį. Dėl smagumo pridėjo atitinkamų garso efektų, iliustruojančių lėktuvo sklendimą ir priverstinį nusileidimą ant popierinių lėktuvėlių krūvos.

— Sabotažas, — niūriai pareiškė Nešas. — Tikriausiai prie surinkimo linijos dirba šnipas. — Patogiau įsitaisęs ėmė lankstyti dar vieną lėktuvėlį, o mintys kažkur nuklydo.

Scena viduje dieną. Apleistas didžiulis skardus angaras. Drumzlina šviesa per paradinį įėjimą nuožulniai krinta ant sidabrinio naikintuvo fiuzeliažo. Iš lėto artėja žingsniai. Kuo labiau artėja, tuo labiau primena moters žingsnius. Kulniukų kaukšėjimas į betoną. Ji įslysta pro duris, iš šviesos į šešėlį. Nuleistas blizgančios skrybėlės kraštas temdo veidą, bet neužstoja figūros, įspraustos į trumpą raudoną odinę suknelę. Ilgos grakščios kojos žengia angaru. Gležna ranka laiko juodos odos lagaminą.

Moteris neskubėdama apsižvalgo ir prieina prie lėktuvo. Lipant į lakūno kabiną sijonas pakyla apnuogindamas švelnias baltas šlaunis. Judesiai tikslingi. Ji įsliuogia į piloto vietą, atrakina odinio lagamino spyneles.

Lagamine — maža mirtina bomba, kurią moteris paslepia po valdymo skydeliu. Ji nusijuokia. Juokas aistringas, gundantis. Kamera pritraukia veidą.

Morganos veidą.

Keikdamasis Nešas nusviedė lėktuvėlį. Šis tuoj pat smigo nosimi žemyn. „Ką čia išdarinėju?” — paklausė savęs. Kuria istorijas apie ją. Mėgaujasi prastu simbolizmu. Taip, aišku, Morgana įsliuogė į jo kabiną ir susprogdino bombą. Tai ne priežastis apie ją svajoti.

Juk turi darbo, tiesa?

Pasiryžęs jį nudirbti Nešas sukrutėjo ir knygos nušliuožė ant žemės. Jis pakėlė nuotolinio valdymo pultelį ir išjungė televizorių, paskui pakėlė tai, kas liko iš bloknoto. Paspaudęs mygtuką įjungė diktofoną. Neprireikė nė penkių sekundžių klaidai suprasti ir vėl jį išjungti. Nešo būsena buvo netinkama klausytis Morganos balso.

Pakilo barstydamas knygas ir jas peržengė. Jis galvoja, tikrai galvoja. Galvoja, kad reikia nešdintis iš namų, velniai rautų. Ir tiksliai žino, kur nori važiuoti.

Nusprendęs, kad tai jo reikalas, Nešas čiupo raktelius. Jis priėmė sąmoningą sprendimą. Kai vyrui ima niežėti, labai palengvėja pasikasius.

Morganos nuotaika pasitaisė, ji jau galėjo niūniuoti pritardama tyliai grojančiam radijui. „Kaip tik to ir reikia”, — tarė sau. Puodelio raminamosios ramunėlių arbatos, valandos vienumoje ir malonaus, konstruktyvaus darbo. Supakavusi kristalo kekę ir užrašiusi adresą Morgana išsitraukė inventoriaus registracijos žurnalą. Būtų galėjusi smagiai praleisti popietę gurkšnodama raminamąją arbatą, klausydamasi muzikos ir peržiūrinėdama prekes. Morgana neabejojo, kad būtų taip ir padariusi, jei jai nebūtų sutrukdę.