Нора Робертс - Kerėtoja

— Kad ir ką žaisdavome, — Sebastianas kreipėsi į Morganą, — tu sukčiaudavai.

— Savaime suprantama. — Nė kiek neįsižeidusi Morgana padavė jam paskutinį picos gabalėlį. — Mėgstu laimėti. Jau vėlu. — Pakilusi ji pakštelėjo pusbroliui ir pusseserei į skruostus. — Nešai, gal parvežtum mane namo?

— Žinoma. — Kaip tik to jis ir norėjo.

— Atsargiai, Kirklandai, — tingiai patarė Sebastianas. — Ji mėgsta žaisti su ugnimi.

— Pastebėjau. — Nešas paėmė Morganą už rankos ir išsivedė.

Anastasija vos girdimai atsiduso ir pasirėmė smakrą.

— Matydama, kaip tarp jų kibirkščiuoja žiežirbos, stebiuosi, kad stalas neužsiliepsnojo.

— Netrukus bus ir liepsnų. — Sebastiano akys patamsėjo ir įsmigusios į vieną tašką tapo matinės. — Nori ji to ar ne.

Akimirksnį sunerimusi Ana palietė Sebastianui ranką.

— Juk viskas bus gerai?

Sebastianas neregėjo taip ryškiai, kaip būtų norėjęs. Su artimaisiais visados sunkiau, ypač su Morgana.

— Turės kelis guzus ir drykstelėjimus. — Dėl to jam buvo gaila. Paskui Sebastiano akys pragiedrėjo ir grįžo lengvabūdiška šypsenėlė. — Ana, ji išsikapstys. Morgana juk sakė mėgstanti laimėti.

Morgana negalvojo apie mūšius ar pergales, tik apie vėją, glostantį jai skruostus — jis toks vėsus ir švelnus it šilkas. Atkraginusi galvą spoksojo į tamsų dangų, kuriame vaidenosi pusmėnulis ir akinamai švietė žvaigždės.

Mėgautis buvo lengva. Greitas, atviru stogu automobilis, lekiantis vinguriuojančiu keliu, miglota mėnesiena ir jūros kvapo prisotintas oras. Taip pat buvo lengva mėgautis juo, vyru, vairuojančiu su įgimtu pasitikėjimu, pernelyg garsiai atsukusiu radiją, kvepiančiu naktimi ir jos paslaptimis.

Morgana pasuko galvą ir įsistebeilijo į Nešo profilį. O, jai labai patiktų pirštais perbėgti tuo kampuotu veidu, pajusti kaulų formą, vos juntamai brūkštelėti per tas gudrias lūpas, galbūt paglostyti šiurkštoką smakrą. Netgi labai patiktų.

Tai ko dvejoja? Nors nebuvo pasileidusi ir kiekvieno patrauklaus vyro nesimatavo kaip galimo meilužio, suprato, kad Nešą apėmusi aistra dar gilesnė. Ir matė — šiaip ar taip, netrukus viskas įvyks.

Morgana suvokė, kad toks ir yra jos atsakymas. Negalėjo nemaištauti pasijutusi marionete likimo rankose.

Bet neabejojo: jei pati pasirinktų Nešą, jei išlaikytų galią savo rankose, tai būtų visai kas kita nei žengti likimo vedamai. Galų gale, ji pati sau šeimininkė.

— Kodėl šįvakar išėjai į miestą? — paklausė Nešo Morgana.

— Neradau sau vietos. Pavargau nuo savęs.

Ji suprato, apie ką jis kalba. Toks jausmas Morganą aplankydavo nedažnai, bet kai užklupdavo, tapdavo nepakeliama.

— Kaip sekasi kurti scenarijų?

— Neblogai. Po poros dienų turėčiau jau išsiųsti jį savo agentui. — Nešas dirstelėjo į Morganą ir akimirksniu pasigailėjo. Ji buvo tokia graži, tokia gundanti, vėjo plaikstomais plaukais ir mėnesienos nužertu veidu, kad nebenorėjo atplėšti nuo jos akių. O taip valdyti judantį mechanizmą nėra itin išmintinga. — Tu labai padėjai.

— Ar tai reiškia, kad su manimi jau baigei?

— Ne. Morgana, aš... — Nešas nutilo ir nusikeikė, susigriebęs iškart, vos pravažiavo jos gatvelę. Tada pavažiavo atgal, įsuko į įvažiuojamąjį keliuką prie Morganos namo, bet variklio neišjungė. Akimirką susimąstęs sėdėjo tyloje žvelgdamas į namą, kuriame auksu švietė vienintelis langas, o visi kiti buvo juodi kaip derva.

Jei Morgana paprašytų, jis eitų kartu, turėtų eiti. Šįvakar kažkas vyko. Kažkas vyko nuo pat tos akimirkos, kai atsigręžė ir pažvelgė Morganai į akis. Nešą apėmė nerimą keliantis jausmas, kad dalyvauja kažkieno kito scenarijuje, kurio pabaiga dar neparašyta.

— Nerandi sau vietos, — sumurmėjo Morgana. — Tau tai nebūdinga. — Impulso pagauta ji siektelėjo raktelių ir išjungė variklį. Nutilus jo gausmui Morganai galvoje kurtinamai suspengė tyla. Jųdviejų kūnai susilietė ir Nešo kraujas užvirė nuo galimo malonumo pažado. — Ar žinai, ką paprastai darau, kai nerandu sau vietos?

Morgana ėmė kalbėti tyliau, jos balsas, regis, suskystėjo ir slydo oda tarytum karštas vynas. Nešas atsigręžė ir pamatė gyvas žydras jos akis, spindinčias mėnesienoje. O jo rankos jau siekė Morganos.

— Ką?

Morgana išsisuko Nešui iš rankų lyg vaiduoklis. Atvėrusi dureles ji išlipo, lėtai priėjo prie Nešo pusės ir pasilenkė taip, kad lūpomis kone siekė jo lūpas.

— Einu pasivaikščioti, — neatitraukdama akių nuo Nešo Morgana atsitiesė ir ištiesė jam ranką. — Eime kartu. Parodysiu tau stebuklingą vietą.

Nešas galėjo atsisakyti. Bet jis suprato, kad vyrui, kuris neišliptų iš automobilio ir nepaimtų jam ištiestos rankos, dar teks gimti.

Juodu perėjo pievelę toldami nuo namo su vieninteliame lange žibančia šviesa ir įžengė į mistiškus šešėlius, kuždančią kiparisų giraitės tylą. Mėnulis blykčiojo pro medžius išryškindamas keistus susisukusių šakų siluetus ant minkštos miškelio žemės. Vos juntamas vėjelis šiugždeno lapus ir priminė Nešui Morganos salone matytą arfą.

Morganai žengiant į priekį jautė jos tvirtą ir šiltą ranką savo delne — ji ėjo neskubėdama, bet ryžtingai.

— Mėgstu naktį. — Morgana giliai įkvėpė. — Jos kvapą ir skonį. Kartais pabundu naktį ir ateinu čia pasivaikščioti.

Nešas girdėjo akmenimis sruvenantį vandenį, ritmingą jo pliuškenimą. Dėl nesuvokiamų priežasčių jo paties širdis nerimastingai daužėsi krūtinėje.

Kažkas vyko.

— Medžiai, — jo paties balsas šešėliuotoje giraitėje skambėjo keistai ir paslaptingai. — Aš juos įsimylėjau.

Morgana sustojo ir smalsiai nužvelgė Nešą.

— Tikrai?

— Pernai buvau čia atvažiavęs atostogų. Sprukau nuo karščio. Negalėjau atsižiūrėti į medžius. — Jis uždėjo ranką ant kipariso, perbraukė per šiurkščią kamieno žievę, smarkiai apsilaupiusią. — Niekada nebuvau didelis gamtos mėgėjas. Gyvendavau miestuose arba priemiesčiuose. Bet jaučiau, kad privalau gyventi tokioje vietoje, kur pažvelgęs pro langą galėčiau matyti šiuos medžius.

— Kartais grįžtame ten, kur mūsų vieta. — Morgana vėl ėmė eiti, jos žingsnių ant minkštos žemės buvo negirdėti. — Kai kurie senovės kultai garbino tokius medžius. — Ji nusišypsojo. — Manau, pakanka juos mėgti, gerbti už jų amžių, grožį ir jėgą. Štai, — Morgana vėl sustojo ir atsigręžė į Nešą, — čia centras, širdis. Gryniausia magija visuomet glūdi širdyje.

Nešas nebūtų galėjęs pasakyti, kodėl jis suprato ar kodėl patikėjo. Galbūt kaltas mėnulis, o gal ta akimirka. Žinojo tik tiek, kad kūnu perbėgo virpulys, o mintys išsilakstė. Ir kažkur, širdies kamputyje, Nešas žinojo, kad čia jau yra buvęs. Su Morgana.

Jis pakėlė ranką, palietė jos veidą ir pirštais nuslydo skruostu prie smakro. Morgana nesujudėjo — nei prisiglaudė, nei atsitraukė. Tik toliau stebėjo Nešą. Ir laukė.

— Nežinau, ar man patinka tai, kas su manimi darosi, — tyliai tarė jis.

— Kas su tavimi darosi?

— Sutikau tave. — Nepajėgdamas atsispirti jis pakėlė ir kitą ranką, suėmė Morganos veidą, įkalindamas jį įtampos kaustomais pirštais. — Ir tave sapnuoju. Net vidury dienos sapnuoju tave. Negaliu to išjungti nei persikelti į kitą sceną, kad ir kaip norėčiau. Taip tiesiog nutinka.

Morgana pakėlė ranką ir suėmė Nešą už riešo, norėdama pajusti jo sveiką, stiprų pulsą.

— Ar tai jau taip blogai?

— Nežinau. Man puikiai sekasi vengti painiavos, Morgana. Nenoriu, kad kas nors keistųsi.