Нора Робертс - Kerėtoja

Jis nesijautė vienišas. Kaip galėtų, kai valandų valandas leidžia vartydamas knygas, gaivindamas protą ir turtindamas savo pasaulį įvairiausiais faktais ir fantazijomis? Nuo vaikystės Nešas mielai tenkinosi savo paties draugija. Tai, kas kadaise buvo būtinybė, kad išgyventų, pamažu peraugo į gyvenimo būdą.

Laikas, praleistas su močiute, teta, o kartkartėmis ir vaikų namuose, išmokė Nešą, jog daug geriau pasirūpinti pramogomis pačiam negu kliautis suaugusiaisiais, kad pasirūpins tuo už jį. Dažniausiai pramogos prilygdavo ruošos darbams, paskaitai, įkalinimui vienutėje arba — močiutės prižiūrimam — žaibiškam kairiniam smūgiui.

Kadangi Nešui niekada nebuvo leista pasidžiaugti krūva žaislų ar draugų, jis sutelkė dėmesį į ypač nuostabų žaislą.

Dažnai pagalvodavo, kad tai teikia jam pranašumo, palyginti su geriau aprūpintais vaikais. Šiaip ar taip, vaizduotė yra judri, nelūžtanti ir stebėtinai lanksti. Supykęs suaugėlis negali jos atimti, kai nusižengi. Jos nereikia palikti, kai susikrovęs daiktus išvyksti kitur.

Dabar, kai jau gali sau leisti įsigyti ką tik panorėjęs — Nešas vienas iš pirmųjų pripažintų, kad žaislai suaugusiesiems yra nuostabus pramogų šaltinis — jis tebebuvo patenkintas vaizduotės jėga.

Galėjo atsiriboti nuo išorės pasaulio, tikrų žmonių ir valandų valandas jaustis laimingas. Tada anaiptol nebūdavo vienas — daugybė veikėjų ir įvykių sukdavosi jo galvoje. Nešui visąlaik pakakdavo vaizduotės. Kartais užšokdavo į kokį vakarėlį ir pasisukiodavo tarp žmonių, kad atsvertų tas vienumoje praleistas valandas ir prikauptų medžiagos fantazijai.

Bet vienišas? Ne, tai tikras absurdas.

Nešas turėjo draugų, pats valdė savo likimą. Tik jis, jis vienintelis galėjo rinktis, pasilikti namie ar išeiti. Jautėsi patenkintas, kad šis didelis namas priklauso jam vienam. Galėjo valgyti, kai išalkdavo, miegoti, kai pavargdavo, ir išmėtyti drabužius kur užsigeidęs. Dauguma Nešo draugų ir bendradarbių buvo nelaimingai vedę arba patyrę kartėliu atmieštas skyrybas — jie iššvaistydavo daugybę jėgų ir laiko skųsdamiesi savo antrosiomis pusėmis.

Tik ne Nešas Kirklandas.

Jis — vienišius. Nerūpestingas senbernis. Vienišas vilkas, besijaučiantis kaip žuvis vandenyje.

„Ir dėl ko, — mintyse nusistebėjo Nešas, — ta žuvis tokia patenkinta?”

Žinojo, dėl ko jis jaučiasi laimingas. Dėl to, kad gali pasistatyti nešiojamąjį kompiuterį ant stalo vidiniame kieme ir dirbti nutviekstas saulės, mėgaudamasis grynu oru, klausydamasis vandens šniokštimo. Dėl to, kad gali žaisti su nauju scenarijumi nesibaimindamas dėl terminų, biuro taisyklių ar moters, laukiančios, kol jis atsiplėš nuo darbo ir vėl skirs jai dėmesio.

Ar tai panašu į vienišo vyriškio dejones?

Nešas visą laiką žinojo, kad nėra gimęs įprastam darbui ar įprastiems santykiams. Dievas mato, močiutė nuolat kartojo, kad jis nieko nepasieks ir nebus vertas nė lašelio pagarbos. Ji minėjo ne kartą ir ne du, jog jokia padori moteris, turinti bent lašą sveiko proto, nenorės su juo susidėti.

Nešas nemanė, kad ta kietakaktė moteris magiškų istorijų kūrimą laikytų pagarbos vertu pomėgiu. Jei tebebūtų gyva, šnarpštelėtų ir pasipūtėliškai linktelėtų galva išgirdusi, kad Nešas trisdešimt trejų metų sulaukė nevedęs.

Vis dėlto jis išbandė ir kitą kelią. Trumpai buvo įsidarbinęs klerku draudimo bendrovėje Kanzase, tada pasibaisėjęs suprato, kad darbas nuo devynių iki penkių — ne jam. Neabejojo: pastarasis bandymas užmegzti rimtus santykius įrodė, jog Nešas neatitinka moters pastovumo poreikių.

Kaip per paskutinį susikirtimą rėžė buvusi meilužė Didi Driskol, jis... Kaip ji ten sakė? „Tu tik savanaudis, mažas emociškai įkalintas berniukas. Manai, jei jau esi geras meilužis, išlipęs iš lovos gali elgtis kaip tinkamas. Verčiau žaisi su savo pabaisomis nei užmegsi rimtus, brandžius santykius su moterimi.”

Ji išrėžė daug daugiau, Nešas nepamiršo, bet esmė buvo tokia. Negalėjo Didi kaltinti už tai, kad sviedė jam į veidą jo neatsakingumą. Arba marmurinę peleninę, jei jau taip. Nešas ją nuvylė. Jis nebuvo toks, kokio Didi tikėjosi — nenorėjo įsitaisyti žmonos. Nors ji stengėsi jį pakeisti ir sutvarkyti per jųdviejų kartu praleistą pusmetį, Nešas paprasčiausiai neatitiko reikalavimų.

Taigi Didi teka už savo chirurgo odontologo. Nešui neatrodė pernelyg arogantiška mintyse pakrizenti, kad sugedęs protinis dantis atvedė prie altoriaus.

„Geriau tu nei aš”, — mintyse ištarė Nešas bevardžiam odontologui. Didi — sumani, draugiška moteris, nuo kurios sunku atplėšti rankas, be to, nuostabiai šypsosi. O įsiutinta pademonstruodavo pagrindinės lygos beisbolo žaidėjo vertą metimą.

Pagalvojęs apie Didi, einančią ilgu slidžiu taku link bažnyčios altoriaus, tikrai nepasijuto vienišas.

Nešas — laisvas paukštis, turtingas plevėsa, neįsipareigojęs, neapsikrovęs vaikais ir be galo patenkintas. Kad ir ką tai reikštų.

Tai kodėl blaškosi po savo didžiulį namą lyg paskutinė gyva likusi ląstelė mirštančiame kūne?

Ir, daug svarbiau, kodėl ėmė kiloti telefono ragelį kas kelios minutės, norėdamas skambinti Morganai?

Šįvakar jie nedirbo. Morgana nesileido į kalbas ir sutiko Nešui skirti tik du vakarus per savaitę. Teko pripažinti, kad įveikus pirminius aštrius kampus, toliau bendradarbiauti sekėsi gana sklandžiai. Kol atsimindavo nelaidyti sarkastiškų pastabėlių.

Morgana turėjo puikų humoro jausmą ir subtilų dramatizmo pojūtį — o tai gerai, nes Nešo istorijai reikėjo ir to, ir ano. Tų kelių valandų per savaitę, praleidžiamų Morganos draugijoje, auka nepavadinsi. Tiesa, ji išliko nepalenkiama ir teigė esanti ragana, bet dėl to viskas tik įdomiau. Nešas kone nusivylė, nes ji daugiau nebeparodė jokių specialiųjų efektų.

Nešas demonstravo pasigėrėtiną savitvardą ir nepaleisdavo rankų į darbą. Dažniausiai. Jam neatrodė, kad pirštų susilietimai ar žaidimas su Morganos plaukais reiškia, jog jis nevaldo rankų.

Tikrai ne, turint omenyje, kad atsispirdavo minkštoms niūrioms lūpoms, ilgam baltam kaklui, aukštoms gražioms krūtims...

Nešas pats save suturėjo gailėdamasis, kad negali įspirti į ką nors rimtesnio ir teikiančio didesnį malonumą nei sofos kampas.

Geisti moters — absoliučiai normalu. Velniai griebtų, netgi smagu įsivaizduoti, kaip vartosi su Morgana lovoje. Bet dabar Nešo mintys vis krypo į ją bet kuriuo paros metu, dėl to kentėjo darbas, visa tai ėmė labiau panėšėti į apsėdimą.

Metas padaryti tam galą.

„Tai nereiškia, kad prarandu savitvardą”, — tarstelėjo sau Nešas. Buvo tikras šventasis. Net kai Morgana atidarė duris mūvėdama išblukusiais, apdriskusiais džinsiniais bridžiais — tai buvo jo silpnybė — Nešas užgniaužė pirminius instinktus. Mintis, kad jo samprotavimai grįsti ne tiek altruizmu, kiek savisauga, buvo truputį žeminanti. Asmeninis ryšys su Morgana sugadintų profesinį. Šiaip ar taip, su moterimi, galinčia išversti jį iš koto vienu bučiniu, geriausia elgtis atsargiai.

Nešas nujautė, jog toks smūgis būtų daug pavojingesnis nei mirtinas Didi metimas.

Tačiau jis norėjo paskambinti Morganai, išgirsti jos balsą, paklausti, ar gali užsukti pas ją kokiai valandai arba dviem.

Velniai rautų, jis nėra vienišas. Ar bent jau nebuvo, kol išjungęs automobilio variklį ir savo pavargusias smegenis nusprendė pasivaikščioti paplūdimiu. Visi sutikti žmonės ėjo šeimomis ar porelėmis, visi buvo susieti tvirtais artumo ryšiais. O Nešas vienas stebėjo vandenin slystančią saulę ir ilgėjosi to, ko žinojo išties nenorįs.