Нора Робертс - Kerėtoja

— O tu, nors ir turi neįtikėtinų gebėjimų, esi moteris. Ar turėčiau papasakoti, kas nutinka, kai vyrai susieina su moterimis?

Morgana sugniaužė kumščius, kad neiškrėstų kokios nors kvailystės.

— Ačiū, pati žinau gyvenimo realybę. Jei pasirinksiu jį meilužiu, tai tik mano reikalas. O gal ir malonumas.

Apsidžiaugęs, kad Morgana prarado susidomėjimą ledais, Sebastianas kimšdamas linktelėjo.

— Blogiausia, jog visada išlieka pavojus įsimylėti meilužį. Būk atsargi, Morgana.

— Meilė ir aistra — tai ne tas pats, — nukirto Morgana. Įsitaisęs savo vietoje po stalu Panas kilstelėjo galvą ir tyliai amtelėjo.

— Jei jau apie tai prakalbome...

Morgana pakilo ir perspėjamai pažvelgė į pusbrolį.

— Elkis gražiai, Sebastianai. Aš nejuokauju.

— Dėl manęs nesijaudink. Eik, atidaryk duris. — Skambutis suskambėjo po akimirksnio. Tyliai sau sukrizenęs Sebastianas žvilgsniu nulydėjo Morganą prie durų.

„Po galais”, — tarė sau Morgana atidariusi duris. Nešas atrodė labai gražiai. Vėjo sutaršytais plaukais. Ant vieno peties karojo aplamdyta kuprinė, o viena džinsų klešnė ties keliu žiojėjo.

— Sveika. Regis, aš kiek per anksti.

— Menkniekis. Užeik ir prisėsk. Man reikia tik... šį tą sutvarkyti virtuvėje.

— Kas taip kalba apie savo pusbrolį. — Sebastianas artėjo koridoriumi nešinas sparčiai senkančių ledų dubeniu. — Sveikas. — Jis draugiškai linktelėjo Nešui. — Tu tikriausiai Kirklandas.

Morgana prisimerkė, bet prabilo gana maloniai:

— Nešai, čia mano pusbrolis Sebastianas. Jis kaip tik ketino išeiti.

— O, galiu pabūti dar valandėlę. Man patinka jūsų filmai.

— Ačiū. Juk aš jus pažįstu? — Romus Nešo žvilgsnis, įsmeigtas į Sebastianą, pasidarė skvarbus. — Aiškiaregys, tiesa?

Sebastiano lūpose šmėkštelėjo šypsnys.

— Kaltas.

— Sekiau kelias jūsų bylas. Net kai kurie visko matę farai mano, kad jums reikia dėkoti už jupių žudiko suėmimą Sietle. Gal galėtumėte...

— Sebastianas nepakenčia kalbų apie profesinius reikalus, — paaiškino Nešui Morgana. Kai grįžtelėjo akimis į pusbrolį, jose švietė atviras grasinimas. — Ar ne?

— Tiesą pasakius...

— Labai džiaugiuosi, kad radai laiko užsukti, brangusis. — Morgana trūktelėjusi išplėšė pusbroliui iš rankų dubenį su ledais ir jį nutvilkė silpna jėgos iškrova. — Nepamiršk manęs.

Sebastianas pasidavė pamanęs, kad dar spės užvažiuoti pas Anastasiją ir išsamiai panagrinėti dabartinę Morgaños padėtį.

— Būk atsargi, mieloji. — Jis palinko prie Morgaños atsisveikinimo bučinio ir užtruko tol, kol pajuto, kad Nešo mintys patamsėjo. — Sėkmės tau.

— Ir tau, — automatiškai atsakė Morgana ir kone jėga išgrūdo Sebastianą pro duris. — O mes, jei luktelėsi sekundėlę, tuoj galėsime pradėti. — Ji atmetė plaukus su pasitenkinimu klausydamasi, kaip Sebastianas užveda motociklą. — Gal norėtum arbatos?

Nešas stovėjo susiraukęs, susigrūdęs rankas į kišenes.

— Verčiau kavos. — Jis nusekė paskui Morganą, patraukusią atgal į virtuvę. — Koks jis pusbrolis?

— Sebastianas? Dažnai gan erzinantis.

— Ne, aš ne apie tai... — Virtuvėje Nešas susiraukė išvydęs jaukios vakarienės dviem likučius. — Pirmos eilės ar devintas vanduo nuo kisieliaus?

Morgana užkaitė senovišką geležinį virdulį ir ėmė krauti indus į itin modernią indaplovę.

— Mūsų tėvai — broliai. — Užmetusi akį į Nešą ir pamačiusi, kad jam regimai palengvėjo, Morgana vos nesukikeno. — Šiame gyvenime, — nepajėgė susiturėti.

— šiame... A, žinoma. — Nešas pasidėjo kuprinę. — Vadinasi, tiki reinkarnacija.

— Tikiu? — pakartojo Morgana. — Ką gi, gana tiksliai pasakyta. Šiaip ar taip, mano, Sebastiano ir Anos tėvai gimė Airijoje. Jie trynukai.

— Rimtai? — Nešas klubu įsirėmė į stalą, o Morgana atidarė nedidelę skardinę. — Skamba beveik taip pat gerai kaip septintasis septintojo sūnaus sūnus.

Semdama žoleles arbatai Morgana papurtė galvą.

— Ne visąlaik to prireikia. Jie vedė tris seseris, — tęsė ji. — Taip pat trynukes.

Nešas paglostė Panui galvą, kai šis prisiglaudė jam prie kojos.

— Puiku.

— Gal kam nors tai pasirodytų neįprasta, bet jie atpažino vieni kitus ir savo likimą. — Šyptelėjusi Morgana pažvelgė per petį ir stumtelėjo arbatinuką į šalį, kol pritrauks arbata. — Jiems buvo lemta susilaukti tik po vieną vaiką — dėl to jie kiek nusivylė. Ši šešeriukė trykšte tryško meile, kurios būtų su kaupu užtekę daugybei vaikų. Bet taip nebuvo lemta.

Morgana ant sidabrinio padėklo pastatė ir kavinuką, trapaus porceliano puodelius, ąsotėlį grietinėlės ir cukrinę — abu šie indai priminė išsiviepusias kaukoles.

— Nunešiu, — tarė Nešas. Pakėlęs padėklą, pažvelgė į indus ant jo. — Šeimos relikvijos?

— Nauji pirkiniai. Pamaniau, turėtų tave pralinksminti.

Morgana pirmoji žengė į saloną, o ten vidury sofos jau gulėjo susirangiusi Luna. Morgana prisėdo šalia katės ir mostu parodė Nešui pastatyti padėklą ant stalo.

— Su grietinėle ir cukrumi? — paklausė ji.

— Taip, ačiū. — Stebėdamas, kaip Morgana pila į kavą grietinėlės ir deda cukraus iš niūriai atrodančių indelių, Nešas pralinksmėjo. — Galvą guldau, per Heloviną kaip reikiant pasismagini.

Morgana padavė Nešui puodelį.

— Net iš aplinkinių miestelių vaikai suvažiuoja pas raganą pasivaišinti arba pabandyti ją apgauti. — O ji per savo meilę vaikams kasmet vis atidėdavo Visų Šventųjų pagerbimą, kol užpildydavo visus iki vieno saldainių maišelius. — Man regis, kai kurie iš jų lieka nusivylę, kad nedėviu smailios skrybėlės ir neskraidau ant šluotos. — Morganai pilant subtilaus skonio gintaro spalvos jazminų arbatą, lempos šviesoje ant jos piršto blykstelėjo sidabrinis žiedas.

— Dauguma žmonių laikosi vieno iš dviejų požiūrių į raganas. Ragana — arba kumpanosė sukriošėlė, dalijanti užnuodytus obuolius, arba žibanti dvasia su burtų lazdele, aiškinanti, kad visur gerai, bet namie geriausia.

— Bijau, kad nepriklausau nė vienai iš šių kategorijų.

— Kaip tik todėl man tavęs ir reikia. — Nešas pasidėjo puodelį ir pasirausė kuprinėje. — Gerai? — atsiklausė jis dėdamas diktofoną ant stalo.

— Žinoma.

Jis spustelėjo įrašymo mygtuką ir vėl ėmė naršyti kuprinėje.

— Visą dieną varčiau knygas — bibliotekoje, knygynuose. — Nešas ištiesė Morganai knygelę plonais viršeliais. — Ką manai apie šitą?

Kilstelėjusi antakį Morgana perskaitė pavadinimą.

— „Garbė, sėkmė ir romantika: žvakių ritualai visiems poreikiams”. Ji švystelėjo knygelę Nešui ant kelių taip stipriai, kad privertė jį skausmingai prisimerkti. — Tikiuosi, nedaug už ją sumokėjai.

— Šešis dolerius devyniasdešimt penkis centus, bet man šią sumą išskaičiuos iš mokesčių. Vadinasi, tavęs tokie dalykai nedomina?

„Kantrybės”, — priminė sau Morgana, nusispyrė batus ir parietė kojas po savimi. Trumpas raudonas sijonėlis pakilo iki šlaunų vidurio.

— Uždegti žvakes ir deklamuoti gudrius trumpus burtažodžius. Ar išties manai, kad bet kuris pasaulietis gali imti kerėti perskaitęs knygelę?

— Kada nors reikia pradėti mokytis.

Morgana suniurzgėjo, vėl čiupo knygelę ir greitai pervertė.

— „Pavydo sukėlimas, — pasibjaurėjusi perskaitė ji. — Moters meilės užkariavimas. Pinigų gavimas.” — Morgana nutėškė knygelę. — Truputį pagalvok, Nešai, ir džiaukis, kad tai sugeba ne kiekvienas. Tau pritrūksta grynųjų, kaupiasi sąskaitos. Labai norėtum naujo automobilio, bet nebegali gauti paskolos. Ką gi, uždek porą žvakių, sugalvok norą — galbūt sušok nuogas dėl geresnio poveikio. Abrakadabra. — Ji išskėtė rankas. — Staiga gauni dešimties tūkstančių dolerių čekį. Vienintelė bėda, jog tavo mylimai močiutei teko pasimirti, kad paliktų tau tuos pinigus.