Нора Робертс - Kerėtoja

— Na jau, Morgana, ar žinai, kiek telefono bendrovė plėšia už skambučius į užsienį? Tiesiog gręžte išgręžia piniginę.

Morgana nusijuokė ir apkabino pusbrolį per liemenį.

— Gerai, pavaišinsiu tave vakariene, o tu man papasakosi naujienas.

Negalėjo ilgai pykti ant Sebastiano. Šiaip ar taip, jis — jos šeimos narys. Kai esi kitoks nei visi, kartais pasikliauti gali tik šeima. Vakarieniaujant virtuvėje Sebastianas papasakojo Morganai apie naujausius jos tėvų, tetų ir dėdžių žygius. Po valandos Morgana vėl atsipalaidavo.

— Praėjo daugybė metų nuo tada, kai paskutinį kartą mačiau Airiją mėnesienoje, — sumurmėjo ji.

— Važiuok ten. Pati žinai, visi labai apsidžiaugtų tave pamatę.

— Galbūt ir nuvažiuosiu per vasaros saulėgrįžą.

— Galėtume nuvažiuoti visi trys. Tu, aš ir Anastasija.

— Galbūt. — Morgana atsiduso ir stumtelėjo lėkštę nuo savęs. — Blogiausia, kad vasarą man pats darbymetis.

— Pati susipančiojai atidariusi parduotuvę. — Morganos lėkštėje gulėjo daugiau nei pusė kiaulienos žlėgtainio. Sebastianas pabedė jį šakute ir suvalgė.

— Man patinka, rimtai. Susipažįsti su žmonėmis. Nors kai kurie iš jų tikri keistuoliai.

Sebastianas papildė vyno taures.

— Pavyzdžiui?

Morgana nusišypsojo ir pasirėmusi alkūnėmis palinko į priekį.

— Buvo toks vienas įkyruolis. Dienų dienas vaikščiojo į parduotuvę. Aiškino, kad atpažino mane, nes buvome susitikę viename iš praėjusių gyvenimų.

— Apgailėtina.

— Taip. Laimė, jis klydo — anksčiau niekada nebuvau jo sutikusi nė viename iš gyvenimų. Kartą vakare prieš kelias savaites, kai jau ruošiausi uždaryti parduotuvę, jis įsiveržė ir ne juokais bandė prisimeilinti, itin jausmingai.

— Hmm. — Sebastianas įsidėjo burnon paskutinį kiaulienos kąsnelį. Puikiai žinojo, kad pusseserė sugeba pati savimi pasirūpinti. Bet tai netrukdė niršti, jog kažkoks neaiškus Naujojo amžiaus atstovas prie jos lindo. — Ką darei?

— Smūgiavau jam į pilvą. — Morgana gūžtelėjo pečiais, o Sebastianas nusikvatojo.

— Tai bent, Morgana. Turi puikų stilių. Nepavertei jo varle?

Morgana, tikras orumo įsikūnijimas, išsitiesė.

— Žinai, kad aš taip nesielgiu.

— O Džimis Pekipskis?

— Tai visai kas kita — man buvo tik trylika. — Ji nepajėgė užgniaužti šypsenos. — Be to, iškart atverčiau jį atgal į bjaurų berniūkštį.

— Tik todėl, kad Ana užsistojo. — Sebastianas mostelėjo šakute. — Ir palikai jam karpų.

— Mažiausia, ką galėjau padaryti. — Morgana sugriebė pusbrolį už rankos. — Po galais, Sebastianai, aš tavęs pasiilgau.

Jis tvirtai suspaudė Morganai ranką.

— O aš pasiilgau tavęs. Ir Anastasijos.

Morgana kažką pajuto — jų ryšys buvo pernelyg senas ir stiprus, kad nepajustų.

— Kas nutiko, mielasis?

— Nieko, ką galėtume pakeisti. — Sebastianas švelniai pabučiavo jos pirštus ir paleido ranką. Neketino apie tai galvoti ar prarasti budrumą, kad pusseserė ką nors pajustų. — Ar turi ko nors su plakta grietinėle?

Morgana papurtė galvą. Ji pajuto sielvartą. Nors Sebastianas patyręs ir iškart paslėpė nuo jos savo jausmus, Morgana neleido jam išsisukti.

— Byla, su kuria dirbai... tas pagrobtasis berniukas...

Dilgtelėjo staigus ir aštrus skausmas. Sebastianas vėl jį nuslopino.

— Nespėjo laiku iki jo nusigauti. San Fransisko policininkai stengėsi iš paskutiniųjų, bet pagrobėjai puolė į paniką. Jis buvo tik aštuonerių.

— Užjaučiu. — Plūstelėjo gailesčio banga. Morganai pagailo Sebastiano ir pačios savęs. Ji pakilo, priėjo prie pusbrolio ir susirangė jam ant kelių. — Ak, Sebastianai, labai užjaučiu.

— Negalima leistis sugniuždomam. — Ieškodamas paguodos Sebastianas skruostu pasitrynė į Morganos plaukus. Juto, kaip aštrūs gailesčio kampai atšimpa, nes pasidalijo juo su Morgana. — Jei leisiesi, gailestis tave sutraiškys, bet, velniai rautų, aš taip priartėjau prie to vaiko. Kai nutinka kas nors panašaus, imi stebėtis, kodėl... kodėl išvis gavai tokią dovaną, jei nieko negali pakeisti.

— Tu gali. — Morgana delnais suėmė pusbroliui veidą. Jos akys buvo drėgnos, bet ryžtingos. — Negaliu suskaičiuoti, kiek kartų tu viską pakeitei. Šįkart nebuvo lemta.

— Skaudu.

— Žinau. — Morgana švelniai glostė Sebastianui plaukus. — Džiaugiuosi, kad atvažiavai pas mane.

Sebastianas tvirtai ją apglėbė, tada nuo savęs atitraukė.

— Klausyk, atvažiavau išsiprašyti maisto ir pakikenti, o ne išsilieti. Atleisk.

— Nebūk šiknius.

Morganos tonas buvo toks šiurkštus, kad Sebastianas negalėjo nesukrizenti.

— Gerai. Jei nori, kad pasijusčiau geriau, gal pavaišintum plakta grietinėle?

Morgana skambiai pakštelėjo pusbroliui į tarpuakį.

— O gal ledų su karšta karamele?

— Tu mano didvyrė.

Ji pakilo ir žinodama Sebastiano apetitą išėmė milžinišką dubenį. Taip pat žinojo, kad padės jam labiau nebeužsimindama apie bylą. Sebastianas iš visų jėgų pasistengs, atlaikys ir gyvens toliau. Todėl, kad kito kelio nėra. Persikėlusi mintimis į svetainę Morgana perjungė muziką — nuo klasikos peršoko prie roko.

— Geriau, — pareiškė Sebastianas ir susikėlė kojas ant tuščios kėdės. — Na, tai ar papasakosi, kodėl padedi tam Kirklandui?

— Man įdomu. — Morgana pašildė karamelę įprastu būdu — pasinaudojo mikrobangų krosnele.

— Nori pasakyti, tau jis įdomus?

— šiek tiek. — Ji prikrovė į dubenį kalną prancūziškos vanilės skonio ledų. — Savaime suprantama, jis netiki jokiais antgamtiniais reiškiniais, tik naudojasi jais filmams kurti. Manęs neerzina, tikrai. — Susimąsčiusi Morgana nusilaižė nuo nykščio ledus. — Turiu omenyje filmus. Jie labai smagūs. Bet jo požiūris... Na, man gali tekti jį pakoreguoti iki mūsų bendradarbiavimo pabaigos.

— Žaidi su ugnimi, pussesere.

— Po galais, Sebastianai, gyvenimas — tai žaidimas su ugnimi. — Ji užliejo ledų kalną karamelės upe. — Galime ir pasismaginti žaisdami. — Norėdama įrodyti savo teisybę Morgana gardųjį peizažą padengė stūksančiais plaktos grietinėlės debesimis. Plačiu mostu nuleido dubenį priešais Sebastianą.

— O riešutai?

Morgana įgrūdo šaukštą jam į ranką.

— Aš riešutų nemėgstu, o šituo tu su manimi dalijiesi. — Vėl prisėdusi ji giliai įsmeigė šaukštą į ledus. — Tau jis greičiausiai patiktų, — pratarė pilna burna. — Nešas. Jis atrodo atsipalaidavęs ir arogantiškas — vyrai tai laiko vyriškumo požymiu. — „Taip, be abejo, ir yra”, — apmaudžiai tarė sau Morgana. — Savaime suprantama, jo itin laki vaizduotė. Nešas sutaria su gyvūnais — Panas ir Luna išsyk jį priėmė. Jis — aistringas mamos gerbėjas, turi gerą humoro jausmą ir aštrų protą. Be to, vairuoja labai gundantį automobilį.

— Atrodo, būsi iki ausų įsimylėjusi.

Jei nebūtų ką tik nurijusi kąsnio, Morgana būtų užspringusi.

— Neįžeidinėk. Vien dėl to, kad jis man atrodo įdomus ir patrauklus, dar nereiškia, jog — kaip tu apgailėtinai pateikei — įsimylėjau iki ausų.

„Ji purkštauja”, — pastebėjo pamalonintas Sebastianas. Tai geras ženklas. Kuo labiau Morgana įširsta, tuo lengviau iš jos išpešti informaciją.

— Na, tai ar pažiūrėjai?

— Aišku, pažiūrėjau, — atšovė ji. — Tiesiog dėl visa pikta.

— Pažiūrėjai, nes nervinaisi.

— Nervinausi? Netaukšk niekų. — Morgana ėmė pirštais barbenti į stalą. — Jis tik šiaip vyras.