Нора Робертс - Kerėtoja

Morgana sukūrė apsauginį ratą, uždegė žvakes. Traukdama į save santalo ir kvapiųjų žolelių aromatą ji suklupo rato centre ir iškėlė rankas.

— Ugnie, vandenie, žeme ir vėjau, nereikia naikinti ar taisyti. Tik leisti man pamatyti. Kai akys praregės, vaizdas teišryškės.

Galia įsismelkė į ją lyg alsavimas, tyra ir vėsi Morgana delnais suėmė skaidraus kristalo rutulį ir kilstelėjo jį taip, kad apšviestų žvakių liepsnelės.

Dūmai. Šviesa. Šešėlis.

Rutulyje jie vis mainėsi, kol staiga, tarsi pūstelėjus vėjui, rutulys nušvito gryna, akinamai balta šviesa.

Rutulyje Morgana išvydo kiparisų giraitę; pro mistinių senų medžių šakas ant samanotos žemės košėsi mėnesiena. Galėjo užuosti vėją, jį girdėti, taip pat jūros šauksmą, kitų vadinamą deivės giesme.

Žvakių šviesa. Kambaryje. Rutulyje.

Ji. Kambaryje. Rutulyje.

Vilkėjo baltą ritualinę mantiją, perjuostą kristalais inkrustuotu diržu. Palaidais plaukais, basa. Liepsnojo laužas, įkurtas jos ranka, jos valia, vėsus kaip mėnesiena. Tai — garbinimo naktis.

Suūkė apuokas. Morgana atsigręžė ir pamatė blykstelėjusius baltus sparnus, it peilius skrodžiančius tamsą; stebėjo, kaip jis nusklendė į šešėlius. Tada pamatė jį.

Iš po kipariso jis žengė į aikštelę. Jo akyse buvo tik ji.

Aistra. Poreikis. Lemtis.

Įkalinta rutulyje Morgana ištiesė rankas ir priglaudė prie savęs Nešą.

Bokšto kambaryje nuaidėjo trumpas keiksmas. Išduota — išdavusi pati save — Morgana staigiai kilstelėjo ranką į viršų. Žvakių liepsnelės suplazdėjusios užgeso. Morgana nejudėjo iš vietos, šiurpdama tamsoje.

Keikė save galvodama, kad geriau būtų nežinojusi.

Už kelių kilometrų Nešas pabudo iš snaudulio — buvo užsnūdęs prie kriokiančio televizoriaus. Vis dar neišsibudinęs pasitrynė veidą ir sunkiai atsisėdo.

Nieko sau sapnas, tarė sau masažuodamas maudžiantį sprandą. Ganėtinai tikroviškas, kad imtų mausti kelias jautrias vieteles. „Pats kaltas”, — žiovaudamas nusprendė Nešas ir negalvodamas ištiesė ranką prie dubens su kukurūzais, kuriuos spragindamas pridegino.

Per menkai pasistengė išmesti Morganą iš galvos. Todėl jei galiausiai ėmė fantazuoti, kaip stebi ją šokančią kažkokį raganišką šokį miškuose, kaip išlukštena iš baltos šilkinės mantijos ir pamyli ant minkštos žemės mėnesienoje, galėjo kaltinti tik save.

Nešas staiga suvirpėjo ir apgraibomis ėmė ieškoti sušilusio alaus. „Be galo keistas sapnas”, — pamanė jis. Būtų galėjęs prisiekti, kad užuodė degančių žvakių kvapą.

3

Pirmadienio vakarą Morgana į savo gatvelę įsuko jau suirzusi. Siunta, kurios tikėjosi sulaukti, užstrigo Čikagoje, tad visą pastarąją valandą skambinėjo, stengdamasi ją surasti. Kilo pagunda sutvarkyti reikalus savaip, — labiausiai už viską Morganą erzino kvailumas, — bet puikiai žinojo, kad tokie norai dažniausiai pridaro bėdos.

Šiaip ar taip, iššvaistė vertingą laiką, o kai sustojo priešais namus, jau beveik temo. Morgana tikėjosi, kad ramus pasivaikščiojimas tarp medžių praskaidrins protą — ir taip, velniai griebtų, apramins nervus prieš susitikimą su Nešu. Bet jos norui nebuvo lemta išsipildyti.

Morgana sekundėlę pasėdėjo piktai spoksodama į prieš automobilį stovintį juodą motociklą su tviskančiomis chromo detalėmis.

Sebastianas. Puiku. Kaip tik tai, ko jai nereikia.

Luna išsirangė iš automobilio pirmoji, nutapeno takeliu ir ėmė glaustytis prie užpakalinio Harley rato.

— Ko iš tavęs daugiau tikėtis, — su pasibjaurėjimu tarstelėjo Morgana užtrenkdama automobilio dureles. — Jei tik pasirodo vyras, tau tinka.

Luna sumurmėjo kažką ne itin malonaus ir išdidžiai nužingsniavo pirmyn. Panas jas abi pasitiko prie durų, protingomis akimis ir meiliu liežuviu. Luna nuėjo nekreipdama į jį dėmesio, o Morgana stabtelėjo paglostyti šuns, paskui nusviedė į šoną rankinę. Girdėjo iš muzikinio centro kolonėlių sklindančią švelnią Bethoveno melodiją.

Aptiko Sebastianą ten, kur ir tikėjosi. Jis sėdėjo išsidrėbęs ant jos sofos, patogiai susikėlęs batais apautas kojas ant jos kavos stalelio, pusiau prisimerkęs, su taure vyno rankose. Jo šypsena pražudytų paprastą moterį — ji taip permainydavo tamsaus veido iškilumus ir įdubas, išlenkdavo jausmingas, it išskaptuotas lūpas ir priversdavo patamsėti akis po užkritusiais vokais — gelsvai rusvas ir veriančias kaip Lunos.

Sebastianas tingiai kilstelėjo ranką ilgais plonais pirštais, rodydamas senovišką pasisveikinimo ženklą.

— Morgana, mano vienintele meile.

„Sebastianas visada buvo pernelyg išvaizdus, jam tai ne į naudą, — pamanė Morgana, — net ir vaikystėje.”

— Jauskis kaip namie, pusbroli.

— Ačiū, širdele. — Jis kistelėjo taurę sveikindamas Morganą. — Vynas puikus. Tavo ar Anos?

— Mano.

— Sveikinu. — Sebastianas pakilo gracingai lyg šokėjas. Morgana visuomet suirzdavo, kad norėdama pažvelgti jam tiesiai į akis turėdavo užversti galvą. Metro devyniasdešimties ūgio pusbrolis už ją buvo aukštesnis gerais dešimt centimetrų. — Prašau. — Jis padavė Morganai taurę. — Atrodo, tau būtų ne pro šalį.

— Prasta diena.

Sebastianas išsišiepė.

— Žinau.

Morgana būtų gurkštelėjusi vyno, bet dantys susirakino.

— Juk žinai, kad negaliu pakęsti, kai šniukštinėji mano galvoje.

— Man to neprireikė. — Sebastianas skėstelėjo rankomis norėdamas taikytis. Ant mažojo pirštelio žybtelėjo žiedas su auksu apipintu kvadrato formos ametistu. — Siuntei signalus. Pati žinai, kokia pasidarai garsi, kai suirzti.

— Vadinasi, dabar aš tikriausiai klykiu.

Kadangi Morgana vyno negėrė, Sebastianas jį atsiėmė.

— Mieloji, nemačiau tavęs nuo Grabnyčių. — Sebastiano akys juokėsi iš pusseserės. — Argi manęs nepasiilgai?

Blogiausia, jog pasiilgo. Kad ir kaip dažnai Sebastianas ją erzindavo — o pradėjo dar tuomet, kai ji suposi lopšyje — Morgana jį mėgo. Bet tai dar ne priežastis pernelyg greitai rodyti draugiškumą.

— Buvau užsiėmusi.

— Girdėjau. — Sebastianas pakasė Morganai pasmakrę, nes žinojo, kad ją tai erzina. — Papasakok man apie Nešą Kirklandą.

Morganos akyse žybtelėjo įsiūtis.

— Velniai tave rautų, Sebastianai, patrauk savo telepatinius nagus man nuo smegenų.

— Aš nežvilgčiojau. — Sebastianas įtikinamai apsimetė esąs įsižeidęs. — Esu aiškiaregys, menininkas, o ne vujaristas. Ana man pasakė.

— Aaa. — Morgana šiek tiek pasiraukė. — Atsipašau. — Žinojo, kad Sebastianas retai kada braunasi į kitų mintis, ypač kai šiek tiek subrendo ir pajėgė savo galias valdyti. Nebent manė, kad tai būtina. — Na, nėra ko pasakoti. Jis — rašytojas.

— Žinau. Juk su malonumu žiūrėjau jo filmus. Ko jis nori iš tavęs?

— Pagalbos. Nori sukurti scenarijų apie raganas.

— Nori klausinėti, o ne čiupinėti, tikiuosi.

Morgana užgniaužė kikenimą.

— Nebūk primityvus, Sebastianai.

— Tik saugau savo mažąją pusseserę.

— Tai nesaugok. — Morgana stipriai timptelėjo garbaną, užkritusią Sebastianui ant apykaklės. — Galiu pati savimi pasirūpinti. O jis atvažiuos už kelių valandų, tad...

— Gerai. Tau užteks laiko mane pamaitinti. — Sebastianas draugiškai apglėbė Morganą per pečius. Nusprendė, jog ji turės svieste išsviesti jį iš namų, jei norės, kad jis išeitų nesusitikęs su tuo scenaristu. — Savaitgalį kalbėjausi su tėvais.

— Telefonu?

Sebastianas nustebęs išpūtė akis. Kai jis prabilo, balsą pagyvino vos girdimas Airijos akcentas, kartkartėm iškylantis į paviršių.