Нора Робертс - Kerėtoja

— Gerai, vadinasi, reikia atidžiai suformuluoti burtą.

— Prašau įdėmiai klausytis. — Morgana krestelėjo galvą. — Veiksmai turi padarinius. Užsigeidi, kad tavo vyras taptų romantiškesnis. Vienas du — ir staiga jis tampa pačiu tikriausiu donžuanu — kiekvienai sutiktai moteriškei. Esi kilni ir užkeri jį taip, kad nekiltų karas. Viskas kuo puikiausiai pavyksta, bet iš to kyla daugybė kitų problemų. — Morgana piktai iškvėpė. — Burtai neskirti nepasirengusiems ir neatsakingiems. Ir jų tikrai negalima išmokti iš kažkokios kvailos knygiūkštės.

— Gerai. — Morganos argumentai padarė Nešui įspūdį — jis iškėlė abi rankas. — Įtikinai mane. Norėjau pasakyti, kad galiu nusipirkti tokią knygą knygyne už septynis žaliuosius. Žmonės tuo domisi.

— Visada domėjosi. — Morganai krustelėjus, plaukai nuslydo petimi. — Yra buvę, kad už domėjimąsi buvo pakarti, sudeginti arba paskandinti. — Ji gurkštelėjo arbatos. — šiais laikais mes kiek labiau civilizuoti.

— Tikra tiesa, — sutiko Nešas. — Todėl ir noriu parašyti scenarijų apie šiuos laikus. Kai turime mobiliuosius telefonus, mikrobangų krosneles, fakso aparatus ir balso paštą. O žmonės vis dar žavisi magija. Galiu rinktis iš kelių variantų. Pasitelkti puspročius, kai aukojamos ožkos...

— Tik ne su mano pagalba.

— Gerai, jau supratau. Kad ir kaip būtų, tai per lengva... pernelyg įprasta. Svarsčiau, gal reikėtų pateikti šiek tiek komiškai, kaip filme „Ilsėkis ramybėje”, galbūt pridėti truputį romantikos. Ne tik sekso. — Luna įsirangę Nešui į sterblę ir jis ją glostė, ilgais pirštais braukdamas per nugarą. — Sumanymas toks: reikia sutelkti dėmesį į moterį — nuostabaus grožio moterį, kuri, pasirodo, pasižymi ir tam tikrais gebėjimais. Kaip ji bendrauja su vyrais, kaip elgiasi darbe, kaip... nežinau, apsipirkinėja? Ji pažįsta daugiau raganų. Apie ką jos kalbasi? Kaip smaginasi? Kada nusprendei, kad esi ragana?

— Tikriausiai tada, kai iš lopšio pakilau į orą, — ramiai atsakė Morgana ir stebėjo, kaip Nešo akys suspindo iš juoko.

— Būtent to man ir reikia. — Jis atsirėmė į sofos atlošą, o Luna išsitiesė jam ant kojų tarytum kilimėlis. — Tikriausiai tavo mama klaikiai išsigando.

— Ji buvo tam pasirengusi. — Morgana pasisuko, jos keliai brūkštelėjo Nešui per šlaunį. Nemanė, kad dėl deginančio karščio bangos kalta magija. Tai gryniausia aistra. — Sakiau, esu kilusi iš raganų giminės.

— Teisingai. — Nešo tonas privertė Morganą giliai įkvėpti. — Na, o ar tave tai kada nors trikdė? Mintys, kad esi kitokia?

— Žinojimas, kad esu kitokia, — pataisė Morgana. — Be abejo. Vaikystėje galias kontroliuoti sunkiau. Dažnai pasiduodi jausmams ir paleidi vadeles — panašiai moteris gali prarasti protą susidūrusi su tam tikrais vyrais.

Nešas norėjo ištiesti ranką ir paliesti jos plaukus, bet apsigalvojo.

— Ar taip dažnai nutinka? Dažnai paleidi vadeles?

Morgana prisiminė vakarykštį jausmą, kai Nešo lūpos prigludo prie jos lūpų.

— Ne taip dažnai kaip anksčiau, kol dar nebuvau subrendusi. Man sunku valdytis ir kartais iškrečiu ką nors, dėl ko paskui gailiuosi, bet yra dalykų, kurių nepamiršta nė viena atsakinga ragana. „Ir lai tai niekam nekenkia, — pacitavo Morgana. — Galios niekada negalima naudoti piktam.”

— Vadinasi, tu rimta ir atsakinga ragana. Ir padedi klientams pasitelkusi meilės kerus.

Morgana atkišo smakrą.

— Tikrai ne.

— Paėmei nuotraukas... tos senutės sesers dukraitės ir jos meilės iš geometrijos būrelio.

„Nieko nepraleido pro akis”, — pasipiktinusi pamanė Morgana.

— O kas man beliko? — Morgana sutriko, todėl garsiai pastatė puodelį ant padėklo. — Vien tai, jog paėmiau nuotraukas, nereiškia, kad apibarstysiu jas mėnulio dulkėmis.

— Ar taip reikia daryti?

— Taip, bet... — Morgana prikando liežuvį. — Tu iš manęs šaipaisi. Kodėl užduodi klausimus, jei neketini tikėti atsakymais?

— Man nereikia tikėti, kad būtų įdomu: — Nešui buvo įdomu, netgi labai. Pajuto, kad pasislinko arčiau Morganos. — Tai dėl to vakarėlio nieko nedarei?

— Aš to nesakiau. — Morgana truputį paniuro, o Nešas pasidavė ir ėmė žaisti jos plaukais. — Paprasčiausiai pašalinau nedidelę kliūtį. Visa kita jau būtų kišimasis.

— Kokią kliūtį? — Jis nė nenutuokė, koks mėnulio dulkių kvapas, bet įsivaizdavo, kad turėtų kvepėti panašiai kaip Morganos plaukai.

— Ta mergaitė beviltiškai drovi. Aš tik truputėlį sustiptrinau jos pasitikėjimą savimi. Visa kita priklauso nuo jos pačios.

Morganos kaklas buvo be galo gražus: grakštus ir lieknas. Nešas įsivaizdavo, kaip žnaibo jį lūpomis. Valandą arba dvi. „Reikalai, — priminė sau jis. — Apsiribok reikalais.”

— Ar taip veikia burtai? Kažką sustiprina?

Morgana pasuko galvą ir pažvelgė tiesiai Nešui į akis.

— Priklauso nuo aplinkybių.

— Daug skaičiau. Paprastai raganomis laikydavo išmintingas kaimo moteriškes. Tas, kurios virdavo nuovirus, kerėdavo, pranašaudavo ateitį, gydydavo ligonius.

— Mano sritis — ne gydyti ar pranašauti ateitį.

— O kokia tavo sritis?

— Magija. — Nė pati nežinojo, išdidumas ar pyktis paskatino ją priversti danguje sudundėti griaustinį.

Nešas dirstelėjo į langą.

— Regis, artėja audra.

— Gali būti. Verčiau atsakysiu į kelis tavo klausimus, kad galėtum lėkti namo.

Velniai griebtų, ji norėjo, kad Nešas išsinešdintų. Morgana nepamiršo, ką matė krištolo rutulyje, ir žinojo: pasitelkus atsargumą ir įgūdžius tokius dalykus kartais galima pakeisti. Bet kad ir kas turi nutikti, nenorėjo, jog veiksmas rutuliotųsi taip greitai.

O Nešo prisilietimas, tie ilgi jo pirštai, glostantys plaukus, įskėlė Morganos krūtinėje baimės žiežirbėles.

Dėl to jai sukilo pyktis.

— Aš neskubu, — nė trupučio nesijaudindamas atsakė Nešas, mintyse spėliodamas, ar rizikuodamas ją pabučiuoti ir vėl patirtų nežemišką jausmą. — Neprieštaraučiau, jei šiek tiek palytų.

— Pils kaip iš kibiro, — sumurmėjo sau panosėje Morgana. Ji jau tuo pasirūpins, velniai griebtų. — Kai kurios iš tavo turimų knygų gali praversti, — pradėjo ji. — Ten gali rasti užfiksuotų istorinių įvykių, bendrą ritualų aprašymą. — Morgana bedė pirštu į pirmą Nešo paduotą knygą. — Ne šitoje. Raganystei pasitelkiami tam tikri... simboliai.

— Kapų žemė?

Morgana užvertė akis.

— Oi, prašyčiau.

— Nagi, Morgana, ekrane tai puikiai atrodytų. — Nešas pasisuko, jo ranka nuslydo ant Morganos rankos — jis norėjo, kad ji tai išvystų jo akimis. — Scena lauke, naktis. Mūsų gražioji herojė brenda per rūką, žengia per antkapių šešėlius. Suūkia apuokas. Iš tolumos ataidi šuns staugimas. Tamsaus gobtuvo rėminamas išblyškęs, tobulas jos veidas pritraukiamas stambiu planu. Ji sustoja prie šviežiai užkasto kapo ir giedodama įsiberia saują žemių į magiškąjį kapšelį. Sugriaudi griaustinis. Vaizdas išblėsta.

Morgana tvardėsi, išties tvardėsi, kad neįsižeistų. Įsivaizduok tik, kažkam atrodo, kad ji slankioja po kapines.

— Nešai, aš stengiuosi nepamiršti, jog tavo darbas susijęs su pramoga, o tu, kaip menininkas, tikrai turi teisę nukrypti nuo tikrovės.

Jis privalėjo pabučiuoti jai pirštus. Tikrai privalėjo.

— Vadinasi, kapinėse nedažnai lankaisi.

Morgana sutramdė pyktį ir aistros pliūpsnį.

— Susitaikysiu su tuo, kad netiki, jog esu, kas esu. Bet netoleruosiu — nieku gyvu — pašaipų savo adresu.